Kodėl britai tiek daug šneka apie orus? Ar tai lemia kultūra, ar klimatas? ()
Devyni iš dešimties britų per paskutines šešias valandas kalbėjo apie orus. Tačiau ar tai yra neįprasta – o jeigu taip, ar tai lemia kultūra, ar klimatas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Oscaras Wilde‘as sakė, kad pokalbis apie orus yra paskutinė vaizduotės neturinčių žmonių tema, o Billas Brysonas pažymėjo, kad labiausiai stulbinantis tokios temos bruožas yra, kad joje nėra nieko stulbinamo. Orai ir britų susidomėjimas jais glumina likusį pasaulį ištisus dešimtmečius.
Anot atlikto tyrimo, 94 procentai apklaustų britų pripažino, kad per pastarąsias 6 valandas kalbėjo apie orus, o 38 procentai apklaustųjų nurodė, kad šią temą gvildeno per pastarąsias 60 minučių. Socialinė antropologė Kate Fox, kuri siekdama atnaujinti savo knygą „Watching the English“ 2010 metais atliko tyrimus, sako, kad tyrimo rezultatai reiškia, jog bet kuriuo momentu šalyje bent trečdalis britų kalba apie orus, ką tik apie juos kalbėjo, arba netrukus apie juos kalbės.
Tad kodėl britai taip daro? Ar taip yra dėl šalyje vyraujančio klimato – ar tai tiesiog kultūrinė keistenybė? Ir ar yra kitų tautų, kurios taip mėgsta kalbėti apie orus?
Audringas dangus
Keletas Britanijos geografijos ypatumų daro orus tokiais, kokie jie yra: švelniais, permainingais ir nenuspėjamais.
Britanijos vieta Atlanto vandenyno pakraštyje reiškia, kad šalis patenka į audrų kelią – sąlyginai siauros zonos virš vandenynų, kuriomis keliauja audros, varomos dominuojančių vėjų. Meteorologijos profesorius Douglasas Parkeris iš Lidso universiteto sako, kad šios audros sukelia temperatūrų skirtumus nuo pusiaujo iki pat ašigalių.
Šiltam ir šaltam orui keliaujant vienas link vienas kito ir per vienas kitą, Žemės sukimasis apie savo ašį sukelia ciklonus, o nemaža dalis jų tenka Jungtinei Karalystei.
Taip pat egzistuoja Golfo srovė, dėl kurios Britanijos klimatas yra švelnesnis nei turėtų būti, turint omenyje šalies poziciją šiaurėje – bei tai, kad Britaniją sudaro salos, o tai reiškia, kad ore yra daug drėgmės. D.Parkeris sako, kad vanduo atmosferoje daro orus itin neprognozuojamais.
Orų nepastovumas reiškia, kad gyventojai niekada nežino, ko tikėtis. Sniego vasarą? Marškinėlių žiemą? Ne taip jau seniai Velse buvo užfiksuota šilčiausia visų laikų lapkričio diena – termometrų stulpeliai pasiekė 22,4 laipsnio. Kognityvinės psichologijos skyriaus vadovas Trevoras Harley iš Dandi universiteto, kuris taip pat administruoja specialiai britų orams skirtą internetinę svetainę, sako, kad Britanijos klimatas yra labiau neprognozuojamas nei daugybės pasaulio valstybių – visuomet kas nors vyksta, o jeigu nevyksta, tuomet prognozuojama, kad netrukus įvyks.
Būtent tokio pobūdžio ekstremalumai sukelia diskusijų audrą apie Britanijos orus internetiniuose forumuose (taip, tokie egzistuoja!). Pavyzdžiui, „British Weather Newsgroup“ veikia nuo 1995 metų ir iš pradžių atsirado kaip forumas entuziastams, kurie galėtų diskutuoti apie britiškų orų mokslinius aspektus.
Šiandien diskutuojama beveik apie visus orų aspektus – tiesa, T.Harley sako, kad dominuoja dvi pagrindinės temos. Viena yra spekuliacija apie atšiaurius orus – pavyzdžiui, tradicines baltas Kalėdas, nors per 51 metus Britanija baltų Kalėdų sulaukė vos keturis kartus.
Kita tema yra nostalgija praeities orams, kas, T.Harley teigimu, dažnai prasilenkia su realybe. Jis sako, kad žmonės kalba, jog praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje kiekviena vasaros diena būdavo šilta ir saulėta – nors iš tiesų tokių dienų būdavo vos kelios, kadangi minėtame dešimtmetyje vasaros būdavo neįprastai vėsios ir neramios.
Užkoduoti pokalbiai
Dauguma kasdienių britų pokalbių prasideda nuo orų. Tokie komentarai kaip „kaip šalta, ar ne?“ net nereikalauja netgi pilno atsakymo, užtenka pritariančio linktelėjimo.
K.Fox savo tyrimo metu nugirdo šimtus tokių pokalbių apie orus. Tačiau ji daro išvadą, kad jie yra labiau ne apie orus, o tarsi pasirengimas pokalbiui tarp žmonių. Ji sako, kad orai yra tarsi kodas, kuris evoliucionavo siekdamas padėti įveikti socialinius barjerus ir pradėti kalbėtis vieniems su kitais.
Kai kuriose situacijose kalbėjimas apie orus padeda pralaužti ledus. Kitose situacijose tai padeda užpildyti nemalonias pauzes arba nukreipti pokalbį nuo nemalonių temų. Kartais tai yra proga paniurzgėti – kas gali padėti surasti bendrų sąlyčio taškų – tačiau orai mums gali padėti įvertinti kitų žmonių nuotaikas. K.Fox sako, kad priklausomai nuo atsako į pokalbio pradžią apie orus, galima nuspręsti, ar žmogus turi nuotaikos kalbėtis, ar jis yra negatyvus ir paniuręs.
Tačiau yra tam tikrų nerašytų taisyklių, kurių britai laikosi kalbėdami apie orus. Pirmiausiai, tema pradedama klausimu, net kai pateikiama tam tikra informacija (pavyzdžiui, „ir vėl lyja?“). Antra, atsakantis žmogus turi pritarti. K.Fox sako, kad nepritarimas būtų grubus etiketo pažeidimas. O jeigu ir nepritariate, tuomet turite tai pateikti kaip savo asmeninę keistenybę. Jeigu kas nors sako „šalta, ar ne?“, o jūs sakote „iš tiesų tai ne“, pašnekovas gali sutrikti ir palaikyti tai nemandagiu atsakymu.
Teigiami ar neigiami?
Žinoma, tokio pobūdžio išimtinai socialiniai pokalbiai vyksta ir kitose kultūrose. Tačiau tiek pokalbio pobūdis, tiek turinys skiriasi. Kalbos ir etiketo ekspertas Derekas Bousfieldas iš Mančesterio metropolitano universiteto aiškina, kad kiekvienoje kultūroje kiekvienas žmogus laikosi tam tikro balanso. Viena vertus, jie siekia kitų bendruomenės narių pritarimo bei suartėjimo. Kita vertus, jie siekia išlikti autonomiškais ir savarankiškais.
Akademikai tokius oponuojančius poreikius vadina atitinkamai „teigiama puse“ ir „neigiama puse“. D.Bousfieldas sako, kad britai stereotipiškai palaiko neigiamą pusę (poreikį išlikti netrukdomais), nors jie turi ir „teigiamą pusę“. Pavyzdžiui, įlipus į autobusą ir ignoruojant pažįstamą žmogų būtų teigiamos pusės pažeidimas ir sukeltų problemų tarp šių dviejų žmonių. Tačiau neigiama pusė, kuri šiuo atveju reiškia netrukdyti ir nepažeisti kito žmogaus asmeninės erdvės, ar nepradėti nepageidaujamo pokalbio, turi „didesnį svorį“.
Kai kalbame apie pokalbio įžangą, teigiamą pusę propaguojančios šalys pasirenka asmenines temas, kaip kažkieno amžius, svoris ar ką žmogus veikia gyvenime, kaip ledus pralaužiančias temas. Anot D. Bousfieldo, tai paaiškina, kodėl žmonės iš tam tikrų kultūrų, įskaitant Artimuosius rytus, Kiniją, Pietryčių Aziją, Pietų Ameriką ar JAV, klausia klausimus, kurie britams pasirodytų per ankstyvi geriausiu atveju. Ar nemandagūs.
Tokia šalis kaip Britanija pasirenka saugią ir ne asmenišką temą – tokią kaip orai.
Japonija, Šveicarija ir Suomija yra neigiamos pusės kultūros pavyzdžiai. O konkrečiai kalbant apie Japoniją, kuri yra sala su neprognozuojamais orais, žmonės taip pat dažnai kalba apie orus.
Tuo tarpu suomiai ar šveicarai nėra tokie apsėsti orų temos – greičiausiai dėl to, kad nėra apie ką šnekėti. Pavyzdžiui, Suomijoje galima megzti ryšį su kitais žmonėmis paprasčiausiai sėdint ir gurkšnojant gėrimus su jais. D.Bousfieldas sako, kad tokiu atveju net nebūtina šnekėtis. Kai tai daroma viduryje žiemos, kur Helsinkyje yra požeminiai tuneliai su parduotuvėmis, galinčiomis dirbti ir esant ekstremaliems žiemos orams, net nebėra ką kalbėti apie orus. Visi žino, kad artimiausius tris, keturis ar net šešis mėnesius bus vien tik sniegas, tad kam apie tai šnekėti?
Tuo tarpu Britanijoje šeštadienį galima sėdėti apsisiautus šiltais drabužiais, sekmadienį dalyvauti iškyloje apsirengus marškinėliais, o pirmadienį kovoti su liūtimis. Būtent dėl to britai ir kalba apie orus.
