Dabar centrinėje Australijos dalyje plytinčios dykros nėra patrauklios daugeliui gyvybės formų, bet kitados šios vietos tiesiog knibždėjo nuo gyvūnų. Ir pats kraštovaizdis, žinia, gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Ten, kur šiandieną vien tik dykuma su kur ne kur užmatomais krūmokšniais bei žolynais, seniau žaliavo tankus miškas, kuriame tarpo įvairiausi gyviai.

Vykdydami kasinėjimus vienoje iš šiuo metu vangiai žaliuojančių pievų, esančių per Naująjį Pietų Velsą išsidriekusio Centrinio plokščiakalnio teritorijoje, paleontologai aptiko apie kitados šiose vietovėse klestėjusias gyvybės formas bylojančių ženklų, rašoma portale „ScienceAlert“.

„Rastos fosilijos įrodo, kad kitados dabartinio Centrinio plokščiakalnio Naujajame Pietų Velse vietoje žaliavo pakankamai vešlus atogrąžų girią primenantis miškas, kuriame gausiai veisėsi kuo įvairiausi gyviai“, – konstatavo paleontologas Matthew McCurry iš Australijos muziejaus tyrimų instituto

„Daugelis randamų fosilijų egzempliorių mokslininkams pateikė savotišką staigmeną.

Tarp gyvių, kuriuos pavyko identifikuoti, yra šukavorių, gigantiškų cikadų, vapsvų ir įvairių žuvų. Iki šiol buvo sunku pasakyti, kaip galėjo atrodyti senų senovėje gyvavusios ekosistemos, bet šiuo metu randamos fosilijos yra taip puikiai išsilaikiusios, kad net menkiausi organizmai, kaip antai vabzdžiai, tampa gana gerai įsivaizduojami“, – nurodė mokslininkas.

Vietoje, kurios pavadinimas – McGraths lyguma, rastas fosilijas dėl jų išskirtinumo tenka priskirti Lagerstätte kategorijai. Šio tipo fosilijos – tai taip suakmenėjusios organizmų liekanos, kad pagal jas galima spręsti net apie minkštuosius konkrečių gyvūnų audinius. McGraths lygumoje kadaise karaliavę gyviai taip aiškiai atsispaudę ant uolienų, kad kai kuriais atvejais pavyksta identifikuoti net ląstelinę jų struktūrą.

Dar labiau stebina tai, kad organizmų atspaudai aptikti tokiose uolienose, kuriose paprastai jų nepasitaiko, – ant geležies rūdos mineralo getito.

„Manome, kad neįprastai gerą atvaizdų kokybę nulėmė organizmų virtimo fosilijomis procesas, – sako M. McCurry. – Sprendžiant iš atliktos analizės rezultatų, fosilijos galėjo susiformuoti, kai į upę pradėjo tekėti geležies prisodrintas gruntinis vanduo. Būtent geležingų mineralų nuosėdos tarsi aptraukė vandenyje gyvenusius arba į jį įkritusius organizmus.“

Naujausių fosilijų rinkinys ganėtinai primena dabartiniuose Australijos miškuose nusistovėjusias ekosistemas, vis dėlto kai kurios detalės, aišku, skiriasi.

Tiriant fosilijomis virtusias plunksną ir žuvies bei musės akis, pavyko nustatyti tam tikrą kiekį išsilaikiusių melanosomų – tam tikrų tarpląstelinių struktūrų, suteikiančių audiniams atitinkamą pigmentaciją.

Nors pačios melanosomos jokio pigmento neturi, lyginant jų struktūrą su dabartinių gyvūnų organizme esančiomis melanosomomis gali pavykti nustatyti, kokios spalvos buvo būdingos kitados McGraths lygumą okupavusiems gyviams.

„Fosilijos teikia įrodymų ir apie rūšių sąveiką“, – sako mikrobiologas Michaelas Frese‘as iš Kanberos universiteto.

„Pavyzdžiui, išanalizavus žuvies skrandžio turinį gali pavykti išsiaiškinti, kuo mito konkrečios rūšies žuvys, o turimi ant vabzdžių kūnų nusėdusių žiedadulkių pavyzdžiai gali padėti nustatyti, kokiems augalams pirmenybę teikė įvairių rūšių vabzdžiai“, – aiškina M. Frese‘as.

Nevalia pamiršti, kad fosilijas kartais galima laikyti užuominomis apie tai, kas mūsų laukia ateity.

Spendžiant iš žiedadulkių analizės rezultatų, McGraths lygumoje plytėjusį mišką nukonkuravo sausringam klimatui būdinga augmenija. Ši išvada nėra netikėta, mat mioceno epochoje oro temperatūra visame pasaulyje pradėjo kilti. Būtent tuo laikotarpiu ir įvyko Australijos žemyno transformacija: kitados drėgnas kontinentas tolydžio išsausėjo.

Kadangi pasaulio temperatūros vidurkis kyla ir dabar, atsižvelgiant į McGraths lygumoje aptiktą ekosistemą galima spėti, kaip po daugybės metų pasikeis dabartiniai Australijos miškai.

„McGraths lygumoje rastos augalų fosilijos atveria langą į šiltesnio pasaulio, kuriame veikiausiai teks gyventi, vegetaciją ir ekosistemas“, – teigia botanikas Davidas Cantrillas, dirbantis Australijos Karališkuose botanikos soduose.

„Tenka pripažinti, kad išsilaikiusios augalų fosilijos yra unikalios nuorodos į tą Australijos istorijos laikotarpį, apie kurį analizuojant fosilijas surinkta informacija yra gana skurdi“, – paminėjo jis.

Komentarai ()