Naujas tyrimas daugelį šokiruos: viduramžių karo žirgai buvo mažesni už šiuolaikinius ponius – svarbiau buvo kitos savybės (8)
Kai galvojate apie viduramžių karą, yra didelė tikimybė, kad įsivaizduojate riterių minią, jojančią didžiuliais karo žirgais į mūšį. Na, jūs turėsite savo vaizduotėje šiek tiek pakoreguoti žirgų dydį, nes naujas tyrimas parodė, kad dauguma karo žirgų nebuvo didesni už šiuolaikinius ponius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologų ir istorikų komanda iš Ekseterio universiteto išanalizavo didžiausią Anglijos žirgų kaulų rinkinį nuo 300 m. iki 1650 m. Žirgo dydis buvo matuojamas „plaštaka“, senu vienetu, atitinkančiu 10,16 centimetrų (4 colius).
Dabartinių žirgų ūgis siekia 17–18 plaštakų, o tyrėjai nustatė, kad viduramžiais žirgai dažnai buvo mažesni nei 14,2 plaštakų ūgio. Šiuolaikiniai poniai gali būti nuo maždaug 14 iki beveik 14,3 plaštakų ūgio.
„International Journal of Osteoarchaeology“ paskelbtame tyrime mokslininkai teigia, kad veisiant karo žirgus, atranka greičiausiai buvo sutelkta į kitus veiksnius, svarbius viduramžių karui.
„Atrankos ir veisimo praktikoje galėjo būti tiek pat svarbu žirgo temperamentas ir geros fizinės savybės“, – sakė Ekseterio universiteto profesorius Alanas Outramas.
Net kai XIII ir XIV amžiais buvo sukurtas karališkasis žirgynas, 15–16 plaštakų ūgio žirgai buvo reti. Tuo metu žmonės juos būtų vertinę kaip neįtikėtinai didelius gyvūnus.
Aukščiausias normanų laikotarpio (1066–1075 m.) žirgas, kurį tyrėjai aptiko Trowbridge pilyje, buvo maždaug 15 plaštakų ūgio. Brandžiųjų viduramžių laikotarpiu atsirado aukštesni žirgai, kai kurie siekė 16 plaštakų ūgį.
„Nei dydžio, nei galūnių kaulų tvirtumo nepakanka, kad archeologiniuose įrašuose būtų galima patikimai identifikuoti karo žirgus“, – aiškino tyrėja Helene Benkert iš Ekseterio universiteto.
„Istoriniai įrašai nepateikia konkrečių kriterijų, apibrėžiančių karo žirgą; daug labiau tikėtina, kad viduramžių laikotarpiu, skirtingais etapais, buvo pageidaujamos skirtingos žirgų formos, reaguojant į kintančią mūšio lauko taktiką ir kultūrines nuostatas.“
Tik po viduramžių (1500–1650 m.) vidutinis žirgų ūgis tapo žymiai didesnis ir priartėjo prie šių dienų darbinių arklių ūgio.
