Maždaug prieš 6200 metų žemdirbiai, gyvenę rytiniame Europos pakraštyje – teritorijoje, kur dabar yra Ukraina, Moldova ir Rumunija, ir kurios dalis XV a. priklausė ir Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei – padarė kažką nepaaiškinamo. Jie paliko savo neolito laikų kaimelius ir persikėlė į retai apgyvendintą miškų ir stepių teritoriją. Ten, maždaug Belgijos dydžio teritorijoje tarp dabartinio Kijevo ir Odesos, jie susibūrė į naujas gyvenvietes, kurios buvo 20 kartų didesnės už senąsias.

Ši mįslinga kultūra, vadinama Kukutenio-Tripolės kultūra, atsirado anksčiau nei seniausi žinomi miestai Mesopotamijoje. Ji gyvavo 800 metų – bet paskui šis civilizacinis eksperimentas žlugo taip pat paslaptingai, kaip ir prasidėjo. Gyventojai kraštovaizdyje tepaliko menkus pėdsakus, o žmonių palaikų nerasta išvis. „Nei mažojo piršto, nei danties“, – sako paleogenetikas Aleksejus Nikitinas iš Grand Valley valstybinio universiteto Mičigane (JAV).

Šis mįslingas įrodymų trūkumas paskatino aktyvias diskusijas apie tai, ką A.Nikitinas vadina Europos priešistorės „tamsiaisiais amžiais“. „Pasikalbėkite su penkiais Tripolės archeologais – ir išgirsite penkias skirtingas nuomones“, – sako jis.

Tačiau duomenų trūkumas neslopina susidomėjimo – priešingai. Pastaraisiais metais keliuose projektuose buvo bandoma suvokti šiuos protomiestus. Nepaisant didelių nesutarimų, dėliojasi ankstyvo ir unikalaus urbanizacijos bandymo vaizdas. Tai gali būti raktas, padėsiantis suprasti, kaip iš akmens amžiaus išaugo šiuolaikinė Europa – ir netgi naujai nušviesti žmonijos civilizacijos atsiradimą apskritai.

Urukas ir Tell Brakas, iškilę Mesopotamijoje IV tūkstantmečio pr.m.e. pradžioje, paprastai laikomi pirmaisiais pasaulio miestais. Jų liekanos liudija apie padidėjusį gyventojų tankumą ir naują hierarchinę socialinę struktūrą – du bruožus, kurie laikomi neatsiejamais nuo miesto apibrėžimo.

Manoma, kad didėjant žmonių populiacijai, tarpusavyje nepažįstami žmonės turėjo susiburti bendroje erdvėje – ir išmokti sugyventi. „Manau, kad tai buvo tikrasis psichologinis urbanizmo slenkstis“, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) antropologė Monica Smith bei knygos „Cities: The first 6,000 years“ (liet. „Miestai: Pirmieji 6000 metų“) autorė. Tačiau Tripolės megapoliai neatitinka nė vieno iš šių kriterijų – tad kaip turėtume juos interpretuoti?

Ukrainos archeologai apie šiuos megapolius žino daugiau nei šimtmetį – tačiau sistemingi kasinėjimai pradėti tik po Antrojo pasaulinio karo, o tarptautinis dėmesys į juos atkreiptas tik prieš dešimtmetį.

Šiandien iš kelių tūkstančių žinomų Tripolės gyvenviečių maždaug 15 priskiriamos „megapoliams“ – nes užima daugiau nei kvadratinį kilometrą. Didžiausia iš jų, vadinama Taljanki, yra daugiau kaip tris kartus didesnė už Londono finansinį centrą Sitį, o didžiąją IV tūkstantmečio pr.m.e. dalį ji buvo didesnė už mesopotamiškąjį Uruką.

Tačiau nors ir dideli, megapoliai nebuvo tankiai apgyvendinti. Jie buvo išdėstyti koncentriškai, o iš medienos ir molio pastatyti namai buvo išdėstyti ratais, juosiančiais didelę centrinę erdvę. Didžiausiose gyvenvietėse buvo keli tūkstančiai namų ir iki 15 000 gyventojų – palyginus su ne daugiau kaip keliais šimtais žmonių tipiškame neolito kaime.

Dėl gyventojų skaičiaus vyksta karštos diskusijos – tačiau iš dalies taip yra dėl to, kad neaišku, ar gyvenvietės buvo apgyvendintos ištisus metus. Kas kelia kitą klausimą: kam šios vietos buvo skirtos?

Kai kurie mokslininkai laikosi tradicinio požiūrio. Boriso Grinčenkos universiteto (Ukraina) archeologas Mychailas Videiko mano, kad megapoliai buvo tiesiog atsakas į didėjančią populiaciją. Jo teigimu, tripoliečiams persikelti galėjo padėti technologijų raida – ypač rogių, traukiamų jaučiais ar kitais gyvūnais, atsiradimas. Tokioms buvo galima gabentis maistą ir kitus išteklius keliolika ar daugiau kilometrų – iš esamų kaimų ar atokių laukų į naujas vietoves. „Kelių nebuvo, – primena jis. – Tai buvo miškų ir upių slėnių kraštovaizdis“.

Johannesas Mülleris iš Kylio universiteto (Vokietija) mano, kad megapoliai iš esmės yra peraugę kaimai – taip, tai eksperimentas, bet tik vertinant pagal mastelį. Jis pabrėžia, kad koncentriškas dizainas nebuvo naujiena: „Jį galima pamatyti maždaug nuo 4800 m. pr.m.e. – senesnėse gyvenvietėse, kuriose buvo ne daugiau kaip 50 namų“. Tačiau Johnas Chapmanas ir Bisserka Gaydarska iš Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė) nesutinka. „Tai tas pats, kas sakyti, kad lėktuvnešis yra labai didelė jachta, – teigia J. Chapmanas.

J.Chapmano ir B.Gaydarskos nuomone, tai iš tiesų buvo socialinės organizacijos eksperimentas, o megapolių atsiradimas atspindi šį ideologinį pokytį. Kiekvienas iš jų buvo suplanuotas kvartalais, išsidėsčiusiais nuo centro maždaug pyrago gabalo forma – ir toliau suskirstytas į kvartalus, kuriuose buvo po kelis namus. Atrodo, kad bendras išplanavimas buvo numatytas nuo pat pradžių, nors kvartalai įgavo vidinę struktūrą palaipsniui, kai juose apsigyveno žmonės.

Dažnai kvartalai turėjo savo susirinkimų/bendruomenės namus, strategiškai išdėstytus prie žiedinio kelio. Kiekviename kvartale veikė didesnis susirinkimų/bendruomenės namas, ir buvo vienas labai didelis susirinkimų/bendruomenės namas, matyt skirtas visai miesto bendruomenei – ir esantis netoli centro, o taip pat atsuktas į rytus. Šie struktūriniai suskirstymai galėjo padėti suvaldyti ginčus, mano B.Gaydarska, o susirinkimų/bendruomenės namai galėjo būti vieta, kur buvo priimami sprendimai ir pranešama apie juos tais laikais, kai dar nebuvo išrastas raštas. „Tripolės gyvenvietės iš esmės buvo egalitarinės, – sako J.Chapmanas. – Prestižinių prekių ar elito įrodymų randama labai mažai“.

Kokia prasmė telktis?

Kitaip tariant, tai buvo miestai – tačiau labai skirtingi nuo tų, kurie buvo sukurti hierarchinėse, vergvaldžių visuomenėse Mesopotamijoje, įsikūrusiais keliais šimtmečiais vėliau. B.Gaydarska ir J.Chapmanas teigia, kad tokiu atveju reikėtų išplėsti ir miesto apibrėžimą.

Kiti taip plačiai negalvoja. M.Smith megapolius vadina kolektyvinėmis gyvenvietėmis ir siūlo juos laikyti tiesioginiais miestų pirmtakais, kur žmonės, pažinoję tik mažą egalitarinį kaimo gyvenimą, pirmą kartą pajuto kažko didesnio ir heterogeniškesnio skonį. „Tai gali liudyti kažką iš šio perėjimo etapo“, – sako ji. Tiesą sakant, mokslininkė mano, kad megapoliai galėjo turėti kažką bendro su Göbekli Tepe šventviete šiuolaikinėje Turkijoje – mažiausiai 10 000 metų senumo pastatų kompleksu, kuriame žmonės periodiškai rinkdavosi stebėti ritualų. Ji sako, kad būtent tokiuose piligrimystės centruose pirmą kartą buvo pasėta nepažįstamumo idėja – poreikis toleruoti ir net pasitikėti nepažįstamaisiais.

Tai viena iš kelių hipotezių, kurias B.Gaydarska ir J.Chapmanas nagrinėja knygoje „Early Urbanism in Europe“ (liet.“Ankstyvoji urbanistika Europoje“). Galbūt megapoliai turėjo grynai ritualinę paskirtį – juos valdė „globėjų“ grupė, kuri keturis ar penkis mėnesius per metus priimdavo piligrimus – o gal vieną mėnesį, bet intensyviai, daugmaž kaip kasmet JAV Nevados dykumoje vykstančio festivalio „Degantis žmogus“ (angl. Burning Man) stiliumi. Egzistuoja ir alternatyvi idėja, kad skirtingi klanai pakaitomis valdydavo vietovę, aprūpindavo ją maisto produktais ir vienerius metus vesdavo apeigas – o paskui juos keisdavo kitas klanas.

Tuo tarpu J.Mülleris ir jo kolegos iš Vokietijos mano priešingai: kad megapoliai buvo pilnai apgyvendinti ištisus metus. Įrodymus interpretuoti labai sunku – iš dalies dėl to, kad tripoliečiai periodiškai (kontroliuojamai) sudegindavo savo namus – galbūt per specialias apeigas, kai išsikraustydavo.

Pavyzdžiui, Nebelivkoje, kur dirba J.Chapmanas ir B.Gaydarska, per 200 metų buvo sudeginti du trečdaliai iš 1500 namų. Datavimo metodais negalima pakankamai tiksliai nustatyti, kokia dalis namų buvo apgyvendinta prieš juos sudeginant. Vis dėlto kaip matyti iš išsamių žiedadulkių, kurios gali paliudyti žemdirbystę ir miškų tvarkymą, ir medžio anglies nuosėdų mėginiuose, paimtuose iš aplinkinių žemių, ekologinis veiklos poveikis megapolyje buvo nedidelis. Tačiau nežinoma, ar taip atsitiko dėl to, kad vieta buvo užimta tik sezoniškai – ar dėl to, kad ištekliai buvo atvežti iš kitur.

Yra dar viena prielaida, kodėl atsirado megapoliai: Tripolės gyventojai susibūrė gindamiesi nuo kokios nors išorinės grėsmės. Čia archeologai vėl nesutaria. Megapolius paprastai supa griovys. Nebelivkoje esančio griovio perimetras yra 5 km. Tačiau 1,5 m pločio ir 0,8 m gylio griovį suaugusiam žmogui būtų buvę nesunku peršokti, todėl Jungtinėje Karalystėje dirbantys mokslininkai mano, kad jis nebuvo gynybinis. Tačiau M.Videiko teigia, kad griovyje kadaise buvo palisadas – tvora iš medinių kuolų – kuri jau seniai supuvusi.

A.Nikitinas taip pat pritaria gynybinei hipotezei. Jis ir Hartviko koledžo (JAV) antropologas Davidas Anthony mano, kad megapoliai atsirado kaip atsakas į platesnio masto regioninius konfliktus.

Pietuose, dabartinės Rumunijos ir Bulgarijos teritorijoje, buvo seniausių Europos žemdirbystės kultūrų židiniai. Iki 4600 m. pr.m.e. šiose Balkanų bendruomenėse klestėjo vario pramonė ir jos buvo pasakiškai turtingos. Blizgantis jų turtų simbolis – įspūdingas, auksu ir variu pripildytas aukšto rango vyro kapas, aptiktas Varnos (Bulgarija) kapinėse.

Apie 4200 m. pr.m.e. šios žemdirbių gyvenvietės buvo apleistos, o archeologai rado smurto ženklų. A.Nikitinas ir D.Anthony mano, kad išgyvenusieji pabėgo į šiaurę pas tolimus giminaičius tripoliečius – o megapoliai, atsiradę maždaug tuo pačiu metu, buvo pastatyti jiems apgyvendinti. „Manau, kad tai buvo pabėgėlių stovyklos“, – sako A.Nikitinas.

Jei įvyko žudynės, neaišku, kas už jas atsakingas. Ar tai buvo ūkininkų smurtas prieš ūkininkus, kurį sukėlė arba sustiprino klimato svyravimų poveikis derliui? O gal šiaurėje ir rytuose esančių stepių klajokliai tapo agresyvias, kai šios žemdirbių bendruomenės ėmė nykti – galbūt dėl tos pačios priežasties – ir jų vario gamyba sumažėjo? Balkanų vario radiniai giliai stepėse rodo, kad abi grupės tuo metu jau kelis šimtmečius prekiavo. Nors Varnos ir kitų Balkanų kapinynų individų analizės rodo, kad, išskyrus retas išimtis, tarpusavio kryžminimosi nebuvo.

Kad ir kas apie 4200 m. pr.m.e. sukėlė žudynes, šiauriau gyvenantys Tripolės žemdirbiai, atrodo, buvo išgelbėti – bent jau iš pradžių. Jie ir toliau bendravo su netoliese gyvenusiais stepių gyventojais, ką liudija stepių keramikos rūšis, vadinama kukteni C, aptinkama visuose megapolių sluoksniuose iki pat jų apleidimo.

„Tripoliečiai sugebėjo susitarti su stepių gyventojais“, – teigia A.Nikitinas. Tačiau vis dėlto jie taip ir nesusigiminiavo su kaimynais. A.Nikitino komanda rado tripoliečių gyvenvietę, kurios apgyvendinimas sutampa su megapolių laikotarpiu. Mokslininkas mano, kad viena iš priežasčių – radikaliai skirtingos abiejų pusių pasaulėžiūros.

Stepių gyventojai vertino individualumą – tai rodo vario naudojimas jų mirusių vadų kūno puošyboje – o Tripolės kultūros su koncentriniais megapoliais ir viešųjų susirinkimų namais esme, atrodo, buvo egalitarizmas.

Nenuostabu, kad pabėgėlių stovyklos idėja patinka ne visiems. „Neįmanoma turėti 800 metų trunkančią krizę, su kuria žmonės nesusidorotų“, – sako B.Gaydarska. Kiti stebisi, kaip palyginus nedideli klajoklių būriai, kad ir kokie karingi jie būtų buvę, galėjo sunaikinti turtingas, tankiai apgyvendintas Balkanų žemdirbių gyvenvietes.

A.Nikitinas pripažįsta, kad ši idėja turi silpnų vietų – ypač dėl to, kad norint greitai pastatyti megapolius, kad juose būtų galima apgyvendinti migrantus, būtų reikėję nepaprastai didelių darbo jėgos investicijų. Nepaisant to, jis mano, kad tai galėtų paaiškinti žmonių palaikų nebuvimą. „Jei tai buvo laikinos stovyklos, atvykėliai tikriausiai ilgai neužsibuvo ir mirė kur nors kitur“, – sako jis.

Apie 3400 m. pr.m.e. megapoliai buvo apleisti – o tripoliečiai ir toliau gyveno mažesnėse, labiau išsibarsčiusiose gyvenvietėse. D.Anthony mano, kad bet kokia taika, dėl kurios žemdirbiai derėjosi su stepių gyventojais, nutrūko.

Genetinė analizė rodo, kad po megapolių išnykimo abi populiacijos pradėjo kryžmintis. Drąsi teorija, kurią A.Nikitinas tiria bendradarbiaudamas su Deivido Reicho senovinės DNR laboratorija Harvardo universitete, teigia, kad šio genetinio maišymosi rezultatu tapo vadinamoji duobinių kapų kultūra.

Jei iš tiesų yra taip, gali tekti iš naujo perrašyti istoriją apie šiuos iš stepių kilusius piemenis, kurie maždaug prieš 5000 metų pakeitė Europos gyventojų genetinę, kalbinę ir kultūrinę sudėtį. Jie buvo vaizduojami kaip žudikiškų polinkių žmonės – bet galbūt jau būdami Europos žemdirbiais, jie galėjo taikiai užbaigti šią transformaciją.

Nors šis klausimas lieka atviru, A.Nikitinas sako, kad gali būti, jog duobinių kapų kultūros žmonės atkeliavo po smurtinio laikotarpio ir pradėjo naują, stepių suformuotą ideologiją. „Galbūt nevilties viršūnėje susiformavo naujos pasaulio tvarkos idėja“, – svarsto mokslininkas.

Kiti mano, kad norint paaiškinti megapolių apleidimą, nebūtina remtis išorinėmis jėgomis. J.Mülleris, daugiausia kasinėjęs megapolį, vadinamą Maidanetsku, teigia, kad 3700 m. pr.m.e. jame viešųjų susirinkimų namų nebeliko. Retai pasitaikantis vienybės atvejis – dauguma tripoliečių tyrinėtojų sutinka, kad resursų išsekimas aplinkoje negalėjo būti megapolių sunykimo priežastis. „Visiškai aišku, kad šios teritorijos resursų riba niekada nebuvo pasiekta“, – sako J.Mülleris. Jie taip pat atmeta idėją, kurią 2018 m. pasiūlė Paryžiaus Pasteuro instituto mikrobiologas Nicolásas Rascovanas ir jo kolegos.

N.Rascovanas teigė, kad megapolyje įsisiautėjo maras, iš kur plito į šiaurę ir vakarus, kol galiausiai apie 2900 m. pr. m.e. pasirodė dabartinėje Švedijos (priešistorinio maro pėdsakai buvo aptikti viename senoviniame Švedijos kapinyne, datuojamame minėtu laiku). Pasak B.Gaydarskos, jei taip būtų nutikę, turėjo išlikti maro aukų kaulai. Be to, tuo metu megapolių jau nebuvo 500 metų – o tai per didelis laiko tarpas net tokiai lėtai plintančiai ligai kaip maras.

Kad ir kaip būtų buvę, kai Europoje pasirodė duobinių kapų kultūra, o galbūt pirmasis pasaulyje urbanistinis eksperimentas baigėsi. Toli į pietus ir rytus Egipto ir Mesopotamijos miestai, pastatyti pagal iš esmės kitokį modelį, jau klestėjo – nors iki pačios kultūros viršūnės jiems buvo likę dar keli šimtmečiai. Nuo tada civilizacija pasuko nauju keliu – ir pasaulis niekada nebesugrįžo atgal.

Dalį Kukutenio-Tripolės artefaktų iki kovo 13 d. galima pamatyti iš šiuo metu Vilniuje eksponuojamoje parodoje „Deivės ir kariai“. Paroda veikia Lietuvos Nacionalinio muziejaus filiale „Istorijų namai“.

Parengta pagal „New Scientist“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()