Kas yra paslaptingasis bunyipas – siaubingos išvaizdos Australijos mitinė pabaisa, mintanti žmonėmis: jau 150 metų bandoma paaiškinti jo kilmę (Foto, Video) ()
Pasak Australijos aborigenų folkloro, bunyipas tyko moterų ir vaikų pelkėse ir užpelkėjusiose upių senvagėse.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarp Australijos aborigenų paplitęs mitas, kad Australijos pelkėse, senvagėse ir upeliuose slypi ne kas kitas, o bunyipas – siaubingos išvaizdos kriptidas. Varliagyvių išvaizdos ir beveik vien vandenyje gyvenantis padaras šimtmečius glumina Australijos gyventojus ir lankytojus.
Pirmą kartą pranešta, kad ši būtybė buvo pastebėta 1818 m. Naujajame Pietų Velse – ir, kaip ir daugumos istorijų apie kriptidus, pasaka su kiekvienu pasakojimu vis ilgėjo. Tiesą sakant, net pats žodis „bunyip“ buvo perimtas į Australijos žargoną.
Tačiau įdomiausia visos bunyipo legendos dalis yra ta, kuo ji iš pradžių galėjo būti iš dalies tiesa – tai galėjo būti ruonio jauniklis.
Bunyipo kilmė
Pats žodis bunyip yra kilęs iš Australijos aborigenų žodžio, kurio artimiausias anglų kalbos analogas yra „demonas“, „velnias“ arba „piktoji dvasia“. Tačiau, pasak tų, kurie žino Wemba-Wemba, Australijos aborigenų kalbą, iš kurios kilęs šis žodis, net tie galimi vertimai yra netikslūs.
„Gali būti tam tikras ryšys tarp žodžio bunyip ir žodžio Bunjil, kuris yra „mitinis „Didysis žmogus“, sukūręs kalnus ir upes, žmogų ir visus gyvūnus“, – rašo vienas tokių ekspertų. „Iki XIX amžiaus vidurio žodis bunyipas turi tokias reikšmes kaip apsimetėlis, apsišaukėlis ir apgavikas.
Dabar šis žodis vartojamas australų slenge, nurodant ką nors, kas yra ypač kvailas.
Tačiau nepaisant to, ką šiandien reiškia žodis, vien jo pavadinimas daugelį amžių kėlė baimę ir siaubą.
Bunyipas: baimė, teroras ir mirtis
Visuotinai priimtas požiūris į bunyipą yra toks, kad tai apgailėtinas, dvokiantis padaras, slypintis giliuose, drumzlinuose vandenyse ir laukiantis jo neįtariančio grobio. Teigiama, kad padaras, turintis ilgą kaklą, apvalią galvą ir kūną kaip lamantiną, skleidžia „riaumojantį garsą“, kol praryja grobį. Žinoma, grobis visada buvo žmogus ir sklino gandai, kad bunyipas teikia pirmenybę moterų ir vaikų skoniui.
Anglijos nuteistasis, pabėgęs iš pataisos darbų kolonijos netoli dabartinio Melburno, teigė, kad bunyipą matė dar XIX amžiaus pradžioje, gyvendamas tarp aborigenų. Remiantis Williamo Buckley pasakojimu, bunyipas buvo „nepaprastas amfibinis gyvūnas“, kurio nugarą dengė pilkos plunksnos, ir jis iš tikrųjų nužudė ir prarijo moterį iš jo įtėvių bendruomenės.
Tačiau, kaip ir daugumoje mitų, padaro aprašymai skiriasi.
„Kai kuriose pasakose tai yra į šunį ar ruonį panašus padaras“, – rašoma Australijos pasaulio knygoje. „Bunyipai buvo apibūdinami dideli kaip arklys ir maži kaip šuo. Jie gali turėti pelekus, iltinius dantis, į narvako panašias iltis. Vieną ar dvi akis, gauruotą kailį, žvynus ar ragus. Gyvūno elgesio aprašymai taip pat labai įvairūs: nuo žmogėdros pabaisos iki nedrąsaus augalus mintančio padaro, kuris vengia žmonių.“
Tęsinys kitame puslapyje: