Prieš 95 metus, 1927 metų vasario 1 dieną, du sovietų karo lakūnai koviniu lėktuvu pabėgo į Lenkiją. Už tėvynės išdavystę jie buvo paskelbti už įstatymo ribų, tačiau Maskva nepanoro kelti diplomatinio skandalo.

1923 metų birželį afišos Minsko gyventojus pakvietė į Profinterno parke vyksiančią „Grandiozinę šventę Oro laivyno naudai“. Šventės programoje buvo aviacijos šou – „grupiniai skrydžiai su persirikiavimais ore, pavyzdiniai naikintuvų oro mūšiai, aukštasis pilotažas (figūriniai skrydžiai)“ – vadovaujamas eskadrilės vado, karo lakūno Klimo. Birželio 9 dieną Minsko gyventojai galėjo stebėti „pavyzdinį aeroplanų mūšį ore su šaudymu iš kulkosvaidžių ir figūromis“.

Vieną aeroplaną pilotavo lakūnas Zernovas, kitą – lakūnas Klimas. Istorija nutyli, kuris iš jų nugalėjo dvikovoje, rašo svoboda.org.

Oksfordo lakūnų mokyklos absolventas Valentinas Zernovas dalyvavo Pirmajame pasauliniame ir Pilietiniame karuose, o taip pat malšinant Kronštato maištą (už tai, kad nuo Suomijos įlankos ledo išgelbėjo numušto lėktuvo pilotą, buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu). Jis dažnai pasirodydavo tokiuose šou. Vėliau tapo Žukovskio vardo oro laivyno akademijos skrydžių dalies viršininku. 1925 metais Koktebelyje, Kryme, žuvo išbandydamas naują planerį.

Jo varžovas Kazimiras Klimas Pirmojo pasaulinio karo metu buvo inžinierinės kariuomenės praporščiku, automobilio šoferiu, o vėliau įsisavino piloto profesiją. 1923 metais jis jau vadovavo eskadrilei. Matyt, skraidė ir vadovavo jis gerai: tais pačiais metais Klimas buvo išsiųstas į Maskvos Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos Aukštuosius vyresniųjų vadų karo akademijos kursus. Bet kursuose neužtruko, nes buvo išmestas. Jau vėliau laikraštyje „Izvestija“ buvo skelbiama, kad Klimas buvo pripažintas esąs „nevertas raudonojo karo vado vardo, ne kartą buvo išsiaiškinta, kad jis grobstė spiritą, nuolatos girtaudavo, vedė palaidą gyvenimo būdą, išgėręs be tikslo šaudydavo ir vykdė kitokius nusižengimus, net žagindavo moteris“. Neaišku, kodėl už išžaginimus jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn – greičiausiai, visa tai išsigalvojimai, norint sutirštinti spalvas.

Kaip ten bebuvo, tolimesnei tarnybai Kazimiras Klimas buvo išsiųstas į Kijevą. Čia jam patikėtos aviacijos būrio vado pareigos, o tai gana keista, turint galvoje tokią jo reputaciją. Naujose pareigose, kaip tvirtino „Izvestija“, jis tęsė savo niekšybes: „dažnai susikviesdavo lakūnus ir surengdavo su jais išgertuves“. Laikraštyje buvo iškelta tokia pabėgimo priežasties versija: „grįžęs iš atostogų Klimas sužinojo, kad jį ketina nušalinti nuo pareigų ir perduoti teismui“. Eilinio mokomojo skrydžio metu jis kartu su savo motoristu Timoščiuku lėktuvu „Ansaldo“ (dvivietis itališkas biplanas „Ansaldo A.300“) perskrido į Lucką, kuris to metu priklausė Lenkijai.

Apie jo bendrininką Piotrą Timoščiuką beveik nieko nežinoma. Vėliau sovietiniai tyrėjai tvirtino, kad jis tapo pasyvia aplinkybių auka: neva jis nieko nežinojo apie planuojamą pabėgimą, o ore jis tiesiog neturėjo kur dėtis.

Aukščiausiojo teismo karo kolegijos pirmininkas Vasilijus Ulrichas, asmeniškai nušvietęs bylą žurnale „Ogoniok“, patvirtino šią teoriją ir pridūrė: „Lenkijoje jis, pats būdamas lenkų tautybės, turėjo giminaičių, kurie galėjo jam pradžioje padėti susirasti kokį nors darbą.“

Lenkų spauda pirmosiose žinutėse apie incidentą pateikia ne vieną įdomią detalę. „Pilotas ir stebėtojas, – rašė „Dziennik Bydgoski“ vasario 5-osios numeryje, – pasakoja, kad dieną jie iš Kijevo išskrido stebėti sienos, bet pasiklydo (sulūžo jų kompasas) ir, neva praradę orientaciją, nusileido Lenkijos teritorijoje.“ Laikraščio duomenimis, lėktuve buvo sumontuoti „naujausi vokiškos sistemos kulkosvaidžiai“. Kadangi Klimas ir Timoščiukas „duoda neaiškius parodymus“, vietos valdžia nusprendė juos areštuoti, „kad jie negalėtų sunaikinti turimų dokumentų“, ir užklausė Varšuvos nurodymų.

Maskva, laukdama istorijos tęsinio, tylėjo. Nieko panašaus anksčiau nebuvo nutikę – bent jau niekada apie tokius atvejus anksčiau nebuvo skelbta. Navigacinės klaidos tikimybės nebuvo galima atmesti. Santykiai su Lenkija tuo metu buvo visai patenkinami. Nuo 1926 metų vasario šalys svarstė galimybę sudaryti nepuolimo sutartį. Dėl gegužę įvykusio karinio perversmo, per kurį į valdžią sugrįžo maršalas Józefas Piłsudskis, šios konsultacijos nenutrūko. Ir nors nelegalios Lenkijos komunistų partijos Centro komitetas išplatino atsišaukimą „Piłsudskis valdžioje – karas neišvengiamas!“, Maskva patikino Varšuvą: „Mes į Piłsudskį žiūrime be išankstinio nusistatymo ir esame pasirengę su Lenkija tęsti ankstesnę politiką ir pasikeitus Lenkijos vyriausybei.“

Gegužės 16 dieną sovietinė naujienų agentūra TASS paneigė užsienio spaudos pranešimus „apie tariamą sovietinės kariuomenės koncentraciją ties Lenkijos siena, susijusią su paskutiniais įvykiais Lenkijoje“. Esant tokiai situacijai buvo galima tikėtis neskausmingai sureguliuoti incidentą.

Bet prabėgus trims dienoms po lakūnų pabėgimo nugriaudėjo skandalas. 1927 metų vasario 8 dieną Poznanės laikraštis „Goniec Nadwiślański“ išpublikavo žinutę pavadinimu „Sensacingi sovietų lakūnų parodymai. Vokiečių lakūnų armija mokosi Rusijoje“. Žinutėje buvo rašoma:

Į Lenkiją pabėgusių sovietų lakūnų parodymai turi didelės tarptautinės sensacijos charakterį. Lakūnas Piotras Timoščiukas ir stebėtojas Kazimiras Klimas pranešė Lenkijos valdžiai svarbias žinias, iš kurių aiškėja, kad Vokietijos štabas Rusijos teritorijoje, toli nuo sąjungininkų kontrolės, treniruoja didelį kiekį vokiečių pilotų koviniais aparatais, aprūpintais galingais motorais, gaminamais Rusijoje vokiečių gamyklų ir vadovaujant vokiečių instruktoriams.

Ši sensacinga medžiaga, sensacingai nušviečianti kaip klastingą vokiečių politiką, taip ir slaptus santykius ir ryšius, egzistuojančius tarp vokiečių Reichsvero ir Rusijos štabo, bus įforminta protokolu.

Dalis šio protokolo bus pateikta spaudai.

Tai buvo labai nepageidautina ir netgi pavojinga informacija. Versalio sutartimi Vokietija buvo įsprausta į griežtus demilitarizacijos rėmus. Jos sausumos kariuomenė negalėjo viršyti 100 tūkstančių žmonių, karinis laivynas – 15 tūkstančių. Jai buvo uždrausta turėti karo aviaciją, statyti kreiserius, povandeninius laivus, tankus, turėti karinių nuodijančių priemonių. Karinis jūrų laivynas buvo apribotas 36-iais vidutinio ir mažo tonažo laivais. Bet jau 1923 metų pavasarį prasidėjo slaptos derybos dėl SSRS ir Veimaro respublikos karinio techninio bendradarbiavimo.

Pagal pasiektus susitarimus, 1925–1926 metais buvo įsteigta karo lakūnų mokykla Lipecke, tankistų mokykla Kazanėje, dvi aerochemijos bandomosios stotys Maskvos ir Saratovo srityse. Sovietų Sąjunga pagal bendros ginkluotės gamybos sovietinėse gamyklose susitarimus gaudavo karines technologijas.

Tai buvo šiurkštus Versalio sutarties pažeidimas. Maskva ir Berlynas kruopščiai saugojo savo paslaptį, bet informacijos nutekėjimų išvengti vis dėlto nesugebėjo. 1926 metų gruodį britų laikraštis „Manchester Guardian“ išspausdino straipsnių seriją apie Raudonosios armijos ir Reichsvero bendradarbiavimą. Vokietijoje analogišką demaskuojantį straipsnį paskelbė socialdemokratų partijos laikraštis „Vorwärts“. Šis laikraštis publikacijoje su antrašte „Sovietų granatos Reichsvero patrankoms“ kaltino Sovietų Sąjungą tuo, kad ji „ginkluoja Vokietijos kontrrevoliuciją“ ir tuo pat metu „provokuoja vokiečių darbininkus išeiti prieš kulkosvaidžius, užtaisytus rusiškais šoviniais“. Šią temą pasičiupo beveik visa didžioji Vokietijos spauda. Socialdemokratų partijos deputatai Reichstage sakė įsiūčio kupinas kalbas ir siuntinėjo užklausas į Užsienio reikalų ministeriją. Visa ši kampanija buvo pavadinta „granatų afera“.

Po demaskavimų Maskva nusprendė visiškai nutraukti karinį bendradarbiavimą su Vokietija. Bet vokiečiai su tuo nesutiko. Reichsveras laikė, kad aviacijos ir tankistų mokyklų veikla vokiečiams yra gyvybiškai svarbios. Berlynas pasuko bendradarbiavimo „legalizavimo“ kursu.

Tuo metu sovietų ir vokiečių santykiai iš esmės buvo labai prasti, pirmiausia dėl to, kad Maskva aktyviai palaikė destruktyvias jėgas Vokietijoje. Bet Reichsveras turėjo sprendžiamąjį balsą su juo susijusiuose klausimuose. Tuo metu „Pravda“ siuto, pirmiausia kaltindama Vokietijos socialdemokratus:

Sovietinių granatų kampanija tęsiasi. Berlyno socialjudai tiesiog plėšosi, niekšingai juodindami Sovietų šalį. Kurpia legendą po legendos, vieną už kitą niekšingesnę, bjauresnę, kvailesnę. „Raudonojo šėtono“ – SSRS intrigos, Maskvos „karinės paslaptys“, „sovietinės granatos“, „paslaptingi ryšiai su reichsveru!“ „Aus-gerechnet? Granaten, Granaten, Granaten“. „Puikios granatos, sovietinės granatos“, – šaukia anglų imperializmo padlaižūnai. Norėdama priduoti svorio „granatų“ tauškalams socialdemokratinė gauja išties naudojasi „netiesioginių įkalčių“, paslaptingų užuominų, nuorodų į neva kažkokius mūsų pusės, o taip pat ir mūsų laikraščio „pusiau prisipažinimus“ metodika.

Kalbėdamas apie „pusiau prisipažinimus“ šio teksto autorius omenyje turi gruodžio 16 dieną „Pravdoje“ atsiradusį komentarą „Gaudyk vagį“:

Pasirodo, kad mūsų Sąjungos teritorijoje, pagal susitarimą tarp mūsų ir Vokietijos karinių žinybų, kai kurios vokiečių firmos prieš kelerius metus pastatė tris gamyklas, gaminančias dalykus, reikalingus mūsų gynybai. Į šių dalykų skaičių įėjo aeroplanai, dujos, sviediniai ir t. t. Jeigu mes duodame užsieniečiams koncesijas statyti fabrikus ir gamyklas kur gaminami dalykai, reikalingi mūsų vartotojų rinkai, tai kodėl mums drausti ar neskatinti jų atidaryti pas mus gamyklas ir fabrikus, reikalingus mūsų gynybai?

Kiek mes žinome ir kiek mums matoma nagrinėjant Versalio sutartį, Vokietijai draudžiama pas save gaminti arba įvežti arba išvežti įrangą, bet visiškai neuždrausta jos firmoms atidaryti bet kokius fabrikus ir gamyklas užsienyje, tai pat ir tokius, kuriuose gaminami aeroplanai ar netgi patrankos ir sviediniai.

Šiuo delikačiu metu ir įvyko Klimo ir Timoščiuko perskridimas į Lenkiją. Jie žinojo apie Lipecko mokyklos egzistavimą ir galėjo turėti asmeninių kontaktų su vokiečių pilotais, o taip pat iš nuogirdų žinojo ir apie kitas bendradarbiavimo formas. Lenkų spaudos publikacijos nepaliko pagrindo abejonėms dėl bėglių motyvų: jeigu jie ir pasiklydo, tai galiausiai padarė savo pasirinkimą. Maskva jį taip pat padarė. Jau antrą dieną po laikraščio „Goniec Nadwiślański“ publikacijos, neklausinėdama Lenkijos pusės jokių detalių, ji savo laikraščiuose paskelbė Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo nutarimą:

Išnagrinėjęs Karinių ir jūrinių reikalų liaudies komisariato pranešimą apie aviabūrio vado lakūno Klimo Kazimiro Martynovičiaus ir motoristo Timoščiuko išdavystę, išreikštą jų atlikto sąmoningo perskridimo kariniu sovietiniu lėktuvu už SSR Sąjungos ribų faktu, – SSR Sąjungos Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumas nutaria:

Paskelbti piliečius Klimą ir Timoščiuką už įstatymo ribų kaip darbininkų priešus ir darbininkų-valstiečių valstybės išdavikus.

Šią žinia palydėjo oficialus Karinių ir jūrinių reikalų liaudies komisariato pranešimas:

Aviabūrio vadas lakūnas Klimas ir motoristas Timoščiukas už daugybę kriminalinių nusikaltimų, pasireiškusių dezorganizaciniu darbu dalyje, iššvaistymu ir piktnaudžiavimu, turėjo būti nušalinti nuo pareigų ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, dėl ko š. m. sausio 31 dieną buvo atiduotas telegrafinis nurodymas. Sužinoję apie nušalinimą ir būsimą atsakomybę, lakūnas Klimas su motoristu Timoščiuku, pasinaudoję savo tarnybine padėtimi, sėdo į lėktuvą „Ansaldo“ ir perskrido į Lenkijos pusę, taip kartu su daugeliu kriminalinių nusikaltimų įvykdydami išdavystės prieš darbininkų ir valstiečių raudonąją armiją ir Sąjungos darbo mases aktą.

Kaip matome, nuo teisingumo pasislėpė ne tik Klimas, bet ir Timoščiukas.

Net turint galvoje visą teisinį chaosą, tuo metu vyravusį SSRS, norma „paskelbimas už įstatymo ribų“ buvo neįprasta priemonė, į darbininkų ir valstiečių valstybę atėjusi iš viduramžių. Ji buvo minima ir vadinamuosiuose 1919 metų „Pagrindiniuose RSFSR baudžiamosios teisės principuose“, tačiau ką būtent tai reiškė, nebuvo aišku. Pabėgimo metu galiojusiame RSFSR Baudžiamajame kodekse jos nebuvo.

Tuomet laikraštis „Večerniaja Moskva“ kreipėsi išaiškinimo į ekspertą – tarptautinės teisės specialistą, vyriausiąjį Užsienio prekybos liaudies komisariato teisės konsultantą Semioną Členovą. Teisininkas, profesorius S.Členovas taip paaiškino šį aktą:

– Pagal Sąjungos baudžiamosios teisės pagrindus, paskelbimas už įstatymo ribų, arba tiksliau – paskelbimas darbo žmonių priešu reiškia išvarymą už SSRS ribų visam gyvenimui ir SSRS piliečio teisių atėmimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Jeigu paskelbtieji už įstatymo ribų savavališkai grįžtų į Sąjungos teritoriją, jų atžvilgiu turėtų būti pritaikyta aukščiausia socialinės gynybos priemonė – sušaudymas. Darbo žmonių priešais paskelbtų asmenų turtas turi būti konfiskuotas.

Profesorius pažymėjo, kad nors tarp Lenkijos bei Sovietų Sąjungos ir nėra pasirašyta sutarties dėl kriminalinių nusikaltėlių išdavimo, esant gerai valiai tai ne problema.

Ar Maskva kreipėsi į Varšuvą su išdavikų ekstradicijos prašymu – nežinoma. Bet gana greitai pats Timoščiukas, kaip tvirtinama pranešime iš Varšuvos, atėjo į SSRS atstovybę ir pareiškė, kad „į Lenkiją pateko ne savo valia, o apgautas, ir pageidauja grįžti į SSRS“. Tuo metu perbėgėlių lėktuvas buvo pristatytas į pasienį ir „perduotas SSRS atstovams“.

Nepaisant atgailos, Timoščiukas, žinoma, buvo areštuotas ir teisiamas. Bylos nagrinėjimas SSRS Aukščiausiojo teismo karo kolegijoje (tai yra iš karto aukščiausioje teisminėje institucijoje, kurios sprendimų apskųsti neįmanoma) prasidėjo gegužės 6 dieną. Pirmininkavo pats kolegijos vadovas Vasilijus Ulrichas, neseniai paskirtas į šį postą.

Timoščiukas buvo kaltinamas pagal Nuostatų dėl karo nusikaltimų 8 ir 16 straipsnius. 8-asis straipsnis – tai „Pabėgimas, kurį įvykdė raudonarmietis karo metu arba kovinėje situacijoje, o taip pat ir pabėgimas, kurį įvykdė vadovaujančios, administracinės-ūkinės arba politinės grandies asmuo tiek taikos, tiek ir kovinėje situacijoje“. Šis nusikaltimas buvo baudžiamas „aukščiausia socialinės gynybos priemone“, tai yra sušaudymu, o esant lengvinančioms aplinkybėms – laisvės atėmimu ne trumpesniam nei 3 metų laikotarpiui su turto konfiskavimu. 16 straipsnis – „Karinis šnipinėjimas“, sušaudymas be variantų.

Sovietinė spauda skelbė, kad Timoščiukas „prisipažino kaltas dėl visų jam pareikštų kaltinimų“. Bet lengvinančių aplinkybių jo atveju buvo surasta. Laikraščiai apie jas rašė taip:

Timoščiukas tardymo metu paaiškino, kad nesiėmė jokių priemonių informuoti SSRS atstovybę todėl, kad sutriko ir apskritai nežinojo, kaip tokiu atveju pasielgti. Karinio pobūdžio duomenis Lenkijos valdžios atstovams jis perdavė dėl to, kad bijojo represijų, laikymo kalėjime ir pan.

Jau gegužės 8 dieną teismas baigėsi. Kolegija Timoščiuką pripažino kaltą pagal abu straipsnius. Kaip skelbiama informaciniame pranešime, jis „savanoriškai atsisakė grįžti į SSRS, savanoriškai raštu apie tai patvirtino Lenkijos valdžios atstovams ir savo buvimo Lenkijoje metu lenkų kariuomenės valdžios atstovams pateikė duomenis apie Kijevo garnizono būklę“.

Pagal 8-ąjį straipsnį jam skyrė trejus metus laisvės atėmimo, pagal 16-ąjį pasmerkė myriop. Bet „atsižvelgdamas į savanorišką Timoščiuko prisistatymą į SSRS, jo nuoširdžią atgailą ir proletarišką kilmę“ teismas pakeitė sušaudymą šešerių metų laisvės atėmimo bausme, apėmusia trejų metų bausmę, be teisių atėmimo ir turto konfiskavimo.

Egzistuoja versija, kad Timoščiuko grįžimas buvo ne visiškai savanoriškas: neva jis buvo šantažuojamas, kad bus imtasi represijų jo šeimos atžvilgiu. Bet įrodymų, kuriais būtų galima patvirtinti šią versiją, nėra.

Nepasitikėdamas žurnalistais, Ulrichas savarankiškai nušvietė Timoščiuko bylą žurnale „Ogoniok“. Jo straipsnyje pateikta detalių, kurių nėra kitose publikacijose. Pavyzdžiui, kas papildomai pasakyta apie Klimo motyvus:

Turint galvoje asmenines Klimo savybes – jo nuolatinį girtuokliavimą, polinkį į lengvą uždarbį, o taip pat atsižvelgiant į jo žodžius, Varšuvoje pasakytus Timoščiukui: „Užsidirbsiu 10–15 tūkstančių ir išvažiuosiu į Ameriką“, galima užtikrintai tvirtinti, kad nei Klimas, nei tuo labiau Timoščiukas neturėjo kontrrevoliucinių tikslų. Jeigu Klimas bei Timoščiukas ir davė mums nepalankius parodymus Lenkijos karinei valdžiai, tai toks jų elgesys, ypač Klimo atveju, buvo paskatintas noru įtvirtinti savo padėtį Lenkijoje.

Kaltinti bėglių kontrrevoliucija nesiimta ir dėl to, kad norėta kiek įmanoma labiau sumažinti incidento reikšmę. Ulrichas tęsia:

Norint užsitikrinti „idėjinių“ (!) sovietų valdžios priešų prielankumą, Klimas ir Timoščiukas buvo vedžiojami į kavines, restoranus, buvo maitinami, girdomi, supažindinami su operos artistėmis...

Ne idėjiniai priešai, o sukčiai ir pleibojai. Kokie gi duomenys domino lenkų žvalgybą? Apie juos Ulrichas rašo kaip apie pasakas:

Ypač daug klausimų Lenkijos žvalgyba uždavinėjo apie vokiečių karininkus, neva esančius sovietinėje tarnyboje, apie vokiečių aviacijos gamyklas (!) mūsų šalies teritorijoje, apie vokiečių aviacijos turto transportavimą per Leningradą į Kiniją (!) ir pan.

Čia būtinas paaiškinimas. 1923 metų lapkritį RSFSR vyriausybė su firma „Junkers“ pasirašė susitarimą dėl lėktuvų metaliniais korpusais ir motorų gamybos. Kompanija koncesijos teisėmis 30-iai metų gavo automobilių gamyklą „Russo-Balt“ Filiuose. Tačiau „Junkers“ nepateisino vilčių ir 1927 metų kovą sovietų pusė kontraktą nutraukė.

Pabaigoje autorius griežtai perspėja norinčius pasekti tokiu pačiu keliu:

Mes įsitikinę, kad „bandomasis“ Klimo ir Timoščiuko skrydis liks vieninteliu bandymu ir niekam nesukels noro jį pamėgdžioti.

1929 metų lapkričio 21 dieną Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politbiuras įtvirtino naują įstatyminę normą: „Dėl pareigūnų – SSRS piliečių užsienyje, pabėgusių į darbininkų klasės ir valstiečių priešų lagerį ir atsisakančių grįžti į SSRS, paskelbimo už įstatymo ribų“. Perbėgėlis privalėjo būti sušaudytas „per 24 valandas po jo tapatybės nustatymo“. Pats baisiausias Timoščiukui buvo paskutinis, šeštasis punktas: „Šis įstatymas galioja atgaline tvarka“.

Apie tolimesnį Timoščiuko ir Klimo likimą nieko nežinoma. Profesorius S.Členovas buvo sušaudytas 1937 metų birželio 3 dieną už „dalyvavimą kontrrevoliucinėje teroristinėje organizacijoje“. Reabilituotas 1991 metais. Teisė jį tas pats Ulrichas.

1927 metais sovietų vadovybė po kai kurių abejonių nusprendė pratęsti bendradarbiavimą pagal kontraktus su vokiečių kompanijomis. 1933 metais jis pasiekė apogėjų ir apėmė, be anksčiau išvardintų krypčių, bendras karines pratybas, karo laivynų bendradarbiavimą, apsikeitimą žvalgybos duomenimis. Į valdžią Vokietijoje atėjus Adolfui Hitleriui, bendradarbiavimas buvo nutrauktas, o 1937 metais asmenims, besiderėjusiems dėl šio bendradarbiavimo ir vykdžiusiems jį, buvo pareikšti kaltinimai išdavyste, šnipinėjimu Vokietijos naudai ir dalyvavimu kariniame suokalbyje, kurį organizavo „vokiečių fašistai“. Sovietų ir vokiečių draugystė atgaivinta 1939 metų vasaros pabaigoje, pasirašius Ribbentopo-Molotovo paktą.

Komentarai ()