Amerikiečiai prieš naftos kainas  (5)

Neregėtais tempais kylančios naftos bei jos produktų kainos dar prieš pusmetį kėlė nerimą ne tik Lietuvoje bei Europoje. Pirmieji rimti pavojaus ženklai privertė netgi šiaip jau arogantiškus amerikiečius galvoti apie išlaidaus gyvenimo būdo keitimą. Tiksliau, ne tik galvoti, bet netgi keisti tą būdą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Regis, nepažabojamą kainų kilimą pakeitė kita krizė. Didžiulės problemos pirmiausia užklupo bankus, draudimo bendroves, vežėjus automobiliais, taip geležinkelininkus, aviatorius, krių verslo sėkmę daug lemia kuro bei degalų kainos. Ne mažesnę krizę išgyvena ir automobilių gamintojai.

Degalų kainų šuolis smogė ir mažų degalinių savininkams.

Kainą boikotuoja... automatas

Jungtinės Amerikos Valstijos – tai ne tik rėkiančios reklamos nušviesti didmiesčiai, paradiniai dangoraižiai, ir kitas puikiai kiekvienam pažįstamas urbanistinis peizažas. Tai pirmiausia ir provincija, maži jaukūs ir ramūs miesteliai, kur gyvenimas ne toks veržlus ir aistringas, bet ir čia žmonėms reikia kasdien kažkur važiuoti ar kažką vežti.

Jų – tokių provincijos gyvenviečių - dešimtys tūkstančių. Jose degalinės dažniausiai priklauso ne didžiųjų degalinių tinklams, o šeimininkui, dešimtmečiais sukančiam savo mažąjį verslą, paveldėtą dar iš senelio.

Kuro pylimo įranga (vadinamosios kolonėlės) tose degalinėse ganėtinai sena, o degalai jose kainuoja ne daugiau nei 3,99 dolerio už galoną (3,8 litro). Aukštesnę kainą paprasčiausiai atsisako fiksuoti tokios kolonėlės skaitiklis. Maža to, tie patys archajiški skaitikliai „moka“ skaičiuoti vos iki 99 dolerių 99 centų, peržengti 100 dolerių sumos tokie praėjusio mažiaus vidurio technikos stebuklai negali - jiems nepažįstamas toks registras.

Taigi, daugumos amerikiečių pamėgtų džipų ar lengvųjų sunkvežimių kuro bako tokiose degalinėse vienu ypu neužpildysi. Išeitis viena - tokias kolonėles būtina keisti arba modernizuoti taip, kad skaitikliai „prisitaikytų prie naujų degalų kainų. Specialistai apskaičiavo, kad Jungtinėse Valstijose reikia modernizuoti arba pakeisti 17 000 degalinių iš 170 000 registruotų visoje šalyje, t.y. lygiai kas dešimtą. Daugeliui savininkų tai tiesiog ne pagal kišenę, kadangi nauja kolonėlė kainuoja mažiausiai 15 000 dolerių, o mažuose miesteliuose degalinių apyvarta tikrai nėra tokia didelė, kad apsimokėtų neplanuota investicija į infrastruktūrą.

Yra ir kita išeitis, pigesnė – pakeisti tik mechaninius kolonėlių skaitiklius, kad jie suktųsi iki 4,99 dolerio už galoną atžymos. Tokia operacija atsieis 650 – 1000 dolerių už vieną mechanizmą. Tačiau magiška 100 dolerių riba vis tiek bus neįkandama. Tad neretas vaizdas degalinėje, kai banaliausia kuro įpylimo operacija atliekama per du kartus.

Beje, panašų kuro automatų „perkalibravimą“ teko atlikti ne taip seniai, 2005 metais, kai galono kaina viršijo 3 dolerių lygį.

Verslo rykliai

Kiekvienam savos problemos. Jeigu vienas verslininkas neįsivaizduoja, kaip teks prasimaitinti ryt, kitas didžiai susirūpinęs, kad paskutinėje deimantų siuntoje dalis egzempliorių buvo per smulkūs ir nepakankamai gryno atspalvio.

Koncernų „General Motors“ bei „Ford“ savininkai vargu ar naktimis sapnuoja moraliai pasenusius kuro kolonėlių skaitiklius. Tačiau ir jų ramų miegą trikdo naftos produktų kainų pasiutpolkė. Ir jie priversti imtis ekstremaliomis priemonėmis radikaliai keisti savo biznį.

Amerikiečiai jau senokai pradėjo vis mažiau pirkti didžiulius visureigius bei pikapus, kitas galingas mašinas, tad automobilių gamintojai priversti prisitaikyti prie rinkos poreikių.

Antai dar gegužės pabaigoje „Fordas“ paskelbė 15% mažinąs pikapų bei visureigių gamybą. Vietoj jų kompanija daugiau gamins iki šiol nelabai paklausius modelius – „Focus“, „Fusion“, „Edge“, „Escape“, „Mercury“ – „Milan“ ir „Mariner“, taip pat „Lincoln“ - MKZ ir MKX.

Pasak „Ford“ prezidento ir vyriausiojo vykdomojo direktoriaus Allan Mulally, tokiu būdu kompanija įgyvendina kompleksinį išlaidų mažinimo planą. Metų pabaigoje bendrovės išlaidos sumažės, palyginti su 2005 metais, net 5 mlrd. dolerių.

Deja, be drastiškų priemonių tokios permainos neįmanomos – vien artimiausiu metu planuojama atleisti 2500 darbuotojų.

„Ford“ pavyzdžiu pasekė ir „General Motors“. Korporacijos generalinis direktorius Rick Wagoner paskelbė, jog dėl itin staigaus paklausos kritimo 2009-2010 metais bus uždarytos keturios automobilių gamyklos JAV, Kanadoje ir Meksikoje. Tai išties nelengvas sprendimas – kiekvienoje gamykloje dirba apie pustrečio tūkstančio žmonių. Vien per artimiausią pusmetį GM gamyklos Mičigane, Viskonsine ir Ontaryje pagamins 138 tūkst. mažiau, negu planuota, galingų, modernių, patogių, tačiau rajų automobilių. Matyt, bus parduotas kone legendinis „Hummer“ brendas. Bendrovė, kaip ir konkurentai bei kolegos iš „Ford“, irgi koncentruos pajėgas į ekonomiškų modelių gamybą.

Atgal į ateitį

Gegužės 26 d. amerikiečiai, paminėję Kritusių karių atminimo dieną, oficialiai pradėjo vasaros sezoną.

Vasara Amerikoje - tradicinių kelionių automobiliais po šalį metas. Šiemet pirmą kartą tokių įprastinių vojažų bus kur kas mažiau. Pirmą kartą per 17 metų Amerikoje krito benzino suvartojimas. Tasai kritimas buvo ryškiausias per pastarąjį 50-metį, kai tik buvo pradėta tokia statistika.

Apstulbę nuo neregėto kainų šuolio, amerikiečiai pradėjo ne tik rimtai svarstyti apie taupymą, bet ir išties rimtai taupyti. Įdomu, kaip jie elgtųsi, jei tektų pirkti benziną mūsiškėmis kainomis? Dabar jie moka maždaug 2,3 lito už litrą benzino. Kas pamena, kada tokie „neregėti“ skaičiai puikavosi mūsų degalinių informaciniuose stenduose?

Apie tai, kaip reaguoti į pasiutusias kainas, šiandien Amerikoje diskutuoja visi. „New York Times“ apžvalgininkas Thomas Friedman įsitikinęs, kad į tai reaguti apskritai... neverta, nes viskas, kas vyksta, galų gale išeis tik į gera.

Vyriausybė, pasak žurnalisto, pirmiausia turi vartotoją įtikinti, kad šiandieninė benzino kaina niekada nebus žemesnė. Jeigu rinka sumažins kainas, vyriausybė atitinkamai pakels mokesčius, o aukšta kuro kaina pavers konkurencingomis alternatyvias kuro rūšis, ir viskas bus OK, kadangi tokiu būdu Amerika taps nepriklausoma nuo naftos.

Kitas to paties laikraščio apžvalgininkas ir autoritetingas ekonomikos ekspertas Paul Krugman išrašo savo receptą, kurį gavo iš Vokietijos, kur kuro kainos dvigubai aukštesnės, o automobilzacija ne ką mažesnė.

Pirmiausia, amerikiečiams būtina persėsti į ekonomiškus automobilius. Antra, persikraustyti iš priemiesčių į miestus, gyventi ne atskiruose namuose, o daugiabučiuose kompleksuose, kuriuos lengva aptarnauti visuomeniniu transportu.

Pirmasis patarimas, kaip jau matėme, sėkmingai vykdomas. Galingi visureigiai ir sportiniai automobiliai parduodami už juokingą kainą, tačiau norint nusipirkti ekonomišką hibridą, tenka palaukti kelis mėnesius!

Kitą rekomendaciją įgyvendinti gerokai sukiau. Mat ji prieštarauja per amžius susiklosčiusiam amerikietiškam gyvenimo būdui; juk siūloma atsisakyti amerikietiškos svajonės, kurią simbolizuoja būtent nuosavas namas priemiestyje, žalios pievelės vidury.

Laimei, yra ir dar vienas būdas, nereikalaujantis nei atsisakyti nuo principų, nei ypatingų investicijų.

1973 metų naftos šoko metu amerikiečiams tokia išeitis nebuvo prieinama. Šiandien kompiuterinės revoliucijos dėka tai visiškai įmanoma. Reikia vieno: tegu žmonių ir automobilių vietoj juda elektronų srautai! Po atmintino Katrinos uragano, kai benzino kaina pirmą kartą pasiekė 4 dolerių už galoną, prezidentas Džordžas Bušas pareikalavo, kad visi federaliniai tarnautojai, kurių pareigos tai leidžia, dirbtų namie ir tokiu būdu taupytų degalus.

Vašingtono pavyzdžiu netruko pasekti privačios bendrovės. Antai IBM programuotojai dirba namie 4 dienas per savaitę, Citibank – tris, nemažai bendrovių – apskritai neturi savo biurų. Ekspertų apskaičiavimais, šiandien JAV bent trečdalis darbuotojų didesnę laiko dalį gali sėkmingai dirbti namuose.

Namudinis darbas užbaigia perėjimą prie sociologų numatytos postindustrinės informacinės civilizacijos. Jos pranašas futurologas Alvin Toffler taip aiškina permainų esmę: „Industrinės visuomenės modelis surenkamas kaip automobilis „Ford“ konvejeryje. Čia aukščiau visko iškeltas Fabrikas. Postindustrinės civilizacijos centre ne daiktų, o informacijos gamyba. Vadinamojoje industrinėje visuomenėje viskas sukosi aplink Fabriko ašį, informacinės civilizacijos pagrindas – namas, paprasčiausias privatus gyvenamasis namas, kuris gali stovėti bet kur. Anksčiau namas stovėdavo šalia darbo, o šiandien darbas persikelia į namus. Tačiau tai nereiškia, kad amerikiečiai dirbs mažiau. Tai reiškia, kad jie dirbs kitaip.“

Viduramžių amatininkas darbavosi ne aštuonias, o keturiolika ir daugiau valandų per dieną. Tačiau – neišeidamas iš namų. Cecho įstatai netgi reikalaudavo, kad jo darbo vieta būtų prie lango, matoma praeiviams bei klientams...

Šiandien langą pakeičia kompiuteris. O svarbiausia - niekur važiuoti nereikia.

Po lietaus nušvinta saulė

Yra ir kitas požiūris į problemą. Amerika neseniai atšventė 100-ąjį automobilių giganto „General Motors“ jubiliejų. 1908 metų rugsėjo 16 dieną Williams C.Durant įregistravo naują kompaniją, kuriai buvo lemta tapti didžiausiu visų laikų automobilių gamintoju. Turtingoje „General Motors“ giganto istorijoje būta nemažai pakilimų. Prieš II pasaulinį karą bendrovės inžinieriai sukūrė automatinę transmisiją. Šis išradimas gerokai supaprastino automobilio vairavimą, prie mašinų vairo sėdo milijonai moterų, vairuotojų skaičius šoktelėjo bemaž dvigubai. 6 dešimtmečio viduryje GM sukūrė įžymiausiąjį savo modelį ilgu, panašiu į jachtos siluetu. „Kadilakas“ tapo savo epochos simboliu. Septintajame dešimtmetyje GM pardavė daugiau nei pusę visų Amerikos automobilių. 1971 metais buvo sukonstruotas amerikietiškasis mėnuleigis, nuvažiavęs mūsiškio palydovo paviršiumi 17 mylių.

Deja, dabar jubiliatas, per trejus metus praradęs kone 100 milijardų dolerių, išgyvena sunkias dienas. Pirmą kartą šalies istorijoje GM prarado lyderio pozicijas, nusileidęs svetimšalei „Toyota“.

Siekdama išgelbėti, kompanija pasirengusi pavergti pasaulį nauju elektromobiliu, kurio baterija pakraunama nuo paprasto buitinio elektros jungiklio. Tokiam automobiliui nereikia tradicinio kuro, o elektros energijos sąnaudos – maždaug kaip šaldytuvo. “Chevrolet Volt” jau pristatytas visuomenei, o 2010 m rudenį turėtų būti pradėta jo masinė gamyba. GM ekspertų įsitikinimu, tas momentas taps persilaužimu bendrovei ir Amerikai. Tačiau ar pasirengusi šalis tokioms revoliucinėms permainoms savo santykiuose su automobiliu? Bent jau žinomas kultūrologas ir psichologas dr. G. Clotaire Repaille nėra dėl to tikras. Jis organizuoja seminarus stambiausiems pasaulio vadybininkams, į jo patarimus įsiklauso gera pusė kompanijų iš įžymiojo „Fortune-100“ sąrašo.

„Jeigu pažvelgsime į Amerikos istoriją per pastarąjį šimtmetį, atskaitos tašku paėmę amerikiečių požiūrį į automobilį, gausime štai kokį vaizdą, - sako G.Clotaire Repaille. – Amerikietis ir „laisvės“ sąvoka - neatskiriami. Turiu galvoje judėjimo laisvę, kaip kultinėje Džeko Keruako knygoje „Kelyje“. Amerikiečiai perka namą, jį parduoda ir persikelia į kitą vietą kas treji-ketveri metai. Neįtikėtinas mobilumas – grynai amerikietiškas charakterio bruožas. Tai – neatsiejama Amerikos kultūros dalis. Jeigu tau nepatiko darbas vienoje vietoje, susikrauk daiktus į pikapą ir keliauk į kitą. Tai - viena iš sudedamųjų „amerikietiškos dvasios“ dalių. Amerika – didžiulė šalis. Visose 50 valstijų kalbama viena kalba. Ir taip lengva automobiliu kažkur nuvykti – į Kolorado, Kaliforniją ar Aliaską. O Europoje žmonės visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje, viename name.

Aš turiu sūnų. Jam 17 metų. Jis gimė ir išaugo Amerikoje. Jis laukė nesulaukė, kol pagaliau galės sėsti prie vairo. Jam ir milijonams jo bendraamžių tai tolygu pasiekti kitą pasaulį – merginos, vakarėliai... Nereikia prašyti tėvų, kad kažkur nuvežtų ar parvežtų. Ratai – suaugusio gyvenimo pradžia. Tas pat ir pagyvenusiems žmonėms. Kai jie nebegali vairuoti automobilio, tai siaubinga, tai savotiškas gyvenimo saulėlydis...“

Pasak mokslininko, automobilis atskleidžia ir savininko psichologiją. Amerikoje žmonės nėra paprasti mašinos šeimininkai. Jie ją „dėvi“ kaip kokį „Armani“ kostiumą. Tai jūsų veidas. Sužinojus, kokį automobilį vairuojate, tampa aiškios jūsų politinės pažiūros. Jeigu „SAAB“ arba „Volvo“ – jūs demokratas. Jeigu „Hummer“ – jūs respublikonas. Suprantama, automobilis perkamas, kad kažkur būtų galima nuvažiuoti. Bet mašina – tai pirmiausia jūsų vizitinė kortelė. Ji pasako, kokioje gyvenimo fazėje jūs esate. Jeigu vairuojate erdvų pikapą ar miniveną – vadinasi, turite vaikų. Jeigu jūs vienišas ir vairuojate miniveną – tai akivaizdus nesusipratimas. Juk nevažiuosite su tokiu monstru į pasimatymą su mergina – ji išsyk pamanys, kad turite šeimą. Jeigu jūs 55 metų vyriškis ir vairuojate raudoną sportinį kabrioletą - tai akivaizdus rodiklis, kad išgyvenate krizę. Kiekviena mašina kažką praneša apie jus pasauliui. Beje, šios „žinutės“ nuolat keičiasi. Šiandien būti didžiulio mėnuleigio „Hummer“ savininku nereiškia būti turtingam „kietam“ vaikinui. Šis jūsiškis visureigis greičiau kalba, kad neturite dar vieno automobilio, kitiems tikslams, pavyzdžiui, vairuoti mieste; kad jūs tebemokate už jį mėnesines įmokas ir kad negreit jo atsikratysite. Šis kas mėnesį po 1000 dolerių praryjantis monstras šiandien mažai ką domina...

„Žmonės kažkodėl įsitikinę, kad kuro kainos daug ką keičia. Tačiau tai nevisiškai teisinga, - įsitikinęs G.Clotaire Repaille. Dauguma amerikiečių – visiškai kaip vaikai. Jie svarsto: štai, pabrango kuras, perku ekonomiškesnę mašiną. Bet netgi esant 4 dolerių už galoną kainai amerikiečiai moka kur kas mažiau nei Europoje. Vokietijoje benzinas kainuoja 9 dolerius, Olandijoje – 11. Netgi Rusijoje jis brangesnis.

Bekraštėje Amerikoje su pilnu kuro baku galima nuvažiuoti į paplūdimį ir grįžti atgal. O Europoje – kirsti sieną, po to dar ne vieną. Gyvendamas Prancūzijoje, aš per kelias valandas automobiliu galėjau nuvažiuoti į Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Šveicariją, Italiją... Kai sugrįžau į Niujorką ir visą savaitę važiavau į Vakarų pakrantę, nepalioviau stebėtis, kaipgi galima taip ilgai važiuoti viena šalimi, kalbant viena kalba, apsistojant vienodai nuobodžiuose „Holliday Inn“ viešbučiuose.

Kai moku už benziną Europoje - o joje aš labai dažnai būnu -, kuro kainos Amerikoje man mažai rūpi. Tereikia prisiminti, kad kaina – laikinas reiškinys. Ir keisti mašiną dėl kuro kainos – tai tolygu parduoti namą prieš lietų ir pirkti kitą – juk po lietaus visada pasirodo saulė...“

Kuro kaina G.Clotaire Repaille mažai jaudina. „Ir dėl ko čia taip nerimauti? Tai paprasčiausia psichologinė reakcija: visi nerimauja - ir mes irgi. O, žiūrėkite, kaina šiandien jau nukrito iki pusketvirto dolerio. Kaina – laikinas reiškinys! Jeigu esate tikras amerikietis, tai tikrai norite būti sėkmingas viskuo. Kada jus tenkina automobilio gabaritai? Niekada! Kada jus tenkina jūsų namo ar buto plotas? Niekada! Kada jūs uždirbsite pakankamai daug pinigų“ Niekada! Tai - Amerika! Visi čia nori daugiau, daugiau, daugiau...“

Iš netikėto taško verslo konsultacijų korifėjus žvelgia ir į automobilių gamintojų perspektyvas.

„Reaguodami į benzininį šoką, Detroito magnatai kuria ekonomiškus modelius. Rinkoje jie pasirodys po dvejų trejų metų. Tam laikui amerikiečiai vėl susigalvos turėti didžiausia modelį, ir Detroitas vėl pralaimės. Benzino kainų šuolis apnuogino „Hummer“ silpnąją vietą –neekonomiškumą. Tačiau šią problemą šiandien galima išspręsti technologijomis. O amerikiečiai visada vairuos patį taupiausią ir patį didžiausią automobilį...“

Ar galima įsivaizduoti Ameriką be automobilio?

„Ameriką – ne. Aš nemanau. Tiktai ne Ameriką. Europoje, pavyzdžiui, olandai, danai važinėja dviračiais. Čia populiaru automobilį išsinuomoti. Amerikiečiai mėgsta turėti automobilį. Žinoma, ne Manhatene, kurį nesunku pereiti pėsčiomis. Jeigu jūs gyvenate Teksase ar Kanzase, be automobilio tikrai neišsiversite. Suprantama, galima mašiną ir nuomotis, tačiau amerikiečiui automobilis, kaip arklys: nesiskolinsi gi jo nuolatos iš kaimyno. Jį reikia turėti pačiam. Esu tikras, kad Amerika niekada neatsisakys automobilio“...

Aut. teisės: Žurnalas "Kelias"
Autoriai: Jurgis Loiba
(0)
(0)
(0)

Komentarai (5)