Atsakyta į Darviną kamavusį klausimą? (26)
Kreidos periodo metu Žemėje labai intensyviai keitėsi augalijos pobūdis – vietoj iki tol vyravusių papartinių ir plikasėklių augalų labai sparčiai plito gaubtasėkliai (žydintys augalai).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei pirmą kartą atsirado maždaug prieš 125 milijonus metų, ir labai greitai pakeitė plikasėklius pirmiausia tropinėse zonose, o paskui ir daugelyje kitų klimato juostų. Kreidos periodo pabaigoje, prieš 65 milijonus metų, jie jau dominavo beveik visame pasaulyje, plikasėkliai išliko tik šiauriniuose rajonuose.
Šis spartus žiedinių augalų vystymasis ir plitimas nedavė ramybės Čarlzui Darvinui, nes jo evoliucijos teorija, teigianti, kad rūšys vystosi laipsniškai, negalėjo paaiškinti evoliucijos požiūriu labai greito žiedinių plitimo.
Tai Darvinas paminėjo savo laiške Serui Jozefui Hukeriui, garsiam Anglijos botanikui ir geram draugui, parašydamas, kad jį labai stebina tas faktas, kad randama daug žiedinių augalų iškasenų, datuojamų vėlyvuoju Kreidos periodu, tačiau jų praktiškai nėra ankstyvojo Kreidos periodo metu, ir tai visiškai nesiderina su jo kuriama evoliucijos teorija.
Šis klausimas buvo neatsakytas iki šiol, o kai kurios teorijos teigė, kad tai vyko dėl dinozaurų rūšių pasikeitimo – dar prieš Kreidos periodo pradžią didžiuosius Zauropodus išstūmę mažesni dinozaurai esą galėjo išnaikinti plikasėklių jaunaūglius, ar kad žiediniai vystėsi kartu su naujomis vabzdžių, kurie juos efektyviai apdulkindavo, rūšimis.
Tačiau Wageningeno universiteto (Nyderlandai) mokslininkai pasiūlė visai kitą paaiškinimą: jie teigia, kad žiediniai augalai galėjo patys keisti aplinką taip, kad ji būtų palankesnė jų greitesniam vystymuisi ir plitimui. Žiediniai augalai augo daug greičiau, todėl jiems reikėjo daugiau maisto medžiagų. Ten, kur augo plikasėkliai, dirvožemis buvo labai skurdus, šių augalų liekanos lėčiau suirdavo, todėl tokiose vietose žiediniams tarpti buvo sunku. Tačiau ten, kur augalija buvo išnaikinta potvynių, gaisrų, žiediniai galėjo „aplenkti“ plikasėklius - greičiau užimti laisvą nišą ir patys kurti turtingesnį dirvožemio sluoksnį, nes jie ir augdavo, ir jų liekanos irdavo daug greičiau.
Mokslininkų nuomone, tai sukėlė teigiamą grįžtamąjį ryšį, ir žiediniai augalai galėjo daug greičiau plisti, o jų lapai bei vaisiai sukūrė geras sąlygas atsirasti jais mintančioms rūšims, taigi atvėrė kelią ir greitesnei žinduolių evoliucijai.
