Trumpas kursas: Bendrasis reliatyvumas

Tiesa pasakius, domėjausi ir tikrai yra labai daug teorijų tiek alternatyvių reliatyvumo teorijai, tiek ją praplečiančių. Apie kurią yra kalbama? Mokslas nėra požiūriais grindžiamas. Tokie dalykai yra skirti politikams, bet ne mokslui. Moksle galioja Sokratinis metodas ir objektyvi realybė, eksperimentiniai rezultatai. Bet kokia teorija neįrodyta eksperimentais yra hipotetinė. Gali turėti bet kokį požiūrį, bet obuolys krenta žemyn ir vien dėl požiūrio nepradės skraidyti. Labai neteisingai iškraipote žodžius. Kalbama, kad neveiktu jei nebūtu naudojama GR+SR ir tai nieko nesako apie pakeitimą kažkuo kitu. Visuose sutiktuose imtuvuose naudojama ta pati korekcija. Ar teko matyti navigatorių, kuris veikia pasiremdamas kita teorija? Jei taip, įdomu būtu pamatyti straipsnius tokio navigatoriaus, savybes, pranašumus.

Tada labai malonu. Bus idomu padiskutuot, jei dalyvausit ilgesni laika. Kodel naudoja, nes sita teorija labiau isdirbta ir technologiskai pakankamai gera. Tai negi dabar ja i konstitucija irasyti. Mokslas ir teorija nera tolygu gamtai ir viskas gali dar apsiversti eilinį kartą. Tegu praktikai kol kas naudoja tą kuri geriau išdirbta ir specialistų prikepta. Bet ji neturi jokio pranašumo prieš bet kurią kitą kryptį ateities požiuriu. Pvz visus eksperimentus patvirtinančius SRT koks Lorencas traktuotų kaip jo eterio teorijos patvirtinimą. Bet tas LET irgi tik viena is begalybes galimu. Klausimas nėra reliatyvumo paradoksai, as cia siaip reliatyvistus erzinu (Nors kaip bus issisukta is auksciau mineto dar gerai ir nezinau) Mane domina visai kiti dalykai. Jei vistik darom prielaida, kad buvo apsirikta tiesiog deklaruojant tam tikrus postulatus, tai kaip tada viska paaiskinti ir dar svarbiau koki realu eksperimenta pasiulyti, kad uzfiksuoti skirtumus. Kai pamatai, kad realiai neturi/nezinai eksperimentu, kurių negaletum paaiskinti kitaip (isskyrus ten kokia pora kaip Probe B kur matematinis aparatas neikandamas) apima naturalus noras sukurti tokio eksperimento ideja kur galetum parodyti skirtumą. Bet tai tikrai ziauriai sunku, kad uztektu kazkur pasaulyje turimu tikslumu. Jei net visos laboratorijos man butu pavaldzios siandieninio tikslumo gali neuztekti. Taip viskas ziauriai kompensuojasi. Bet vistik ne begaliniu tikslumu kompensuojasi. Todel visada lieka tam tikra viltis, kad pavyks israsti tinkamesne testavimui situacija. Taip pat buciau visai nieko pries jei ir kas kitas pasiulytu toki eksperimenta. Bet kaip zmones tai gali padaryti, jei jiems net Maikelsono eksperimento uztenka c konstant patvirtinimui ir nezino kaip kitaip ji paaiskint.

Nes tai labai stiprus argumentas. Kiekviena "alternatyvi" teorija dabar tiesiog privalo atkartoti GPS korekcijų formules, išvestas pagal reliatyvumo teoriją. Tai gana žiaurus reikalavimas. "Alternatyvininkams" lieka vis mažiau ir mažiau galimybių pasireikšti: arba tenka sukurti teorijas, kurios iš esmės yra identiškos reliatyvumui tik kitaip matematiškai aprašytos, arba jų teorijos prieštarauja stebimai Visatai.

As irgi 100 kartu sakiau, kad GPS neprideda kazkokiu nauju efektu. Isskirk kuri nors atskirai ir ziurim ar jo pagrindu galim sukurti testini eksperimenta.

=ijk=-1 (net raidės tos pačios naudojamos), nebūtu supaprastinotos ir lengviau suprantamos jo formos, vektorinės algebros. Nepaisant pokyčių, daugelis autorių seniau naudojo ir šiais laikais pasirenka sudėtingesnę matematiką. Dažnai be grįžimo ar minimalaus pirminių teorijų supratimo netgi esant netipiškai klasikinio eksperimento (tikrinančio žinomus dėsnius) situacijai susiduriama su rimtais iššūkiais. Šiuo atveju ne vien naudojamo matematinio modelio problemos tampa aktualios. Jei yra teorija ir bandoma ją patikrinti unikaliu būdu, tai yra labai geras dalykas tiek mokslui, tiek visai žmonijai. Ne taip lengva prieiti nuo hipotezių ir prielaidų iki suformuluotos teorijos, kuri gali būti lyginama ir su kitomis teorijomis ir su žinomais eksperimentais. Tuo labiau sugalvoti eksperimentą patikrinimui, bei įrodymui, kuriam nepakaktų Okhamo skustuvo principo ir senos teorijos interpretacijos. Į reliatyvumo teorijos vietą šiuo metu pretenduojančių galimų teorijų kiekis iš tiesų yra įspūdingas. Kiekviena iš jų turi daug neatsakytų klausimų ir tos vietos vis dar neperėmė.

savybiu. O stovinti banga kaip tik ir trumpeja isilgai terpes judejimo koeficientu 1-v^2/c^2 ir skersai jos judejimo sqrt(1-v^2/c^2) Ir nereik cia jokiu erdves transformaciju, cia grynai kieto kuno ilgio pokyciai. Jokie atstumai tarp nesuristu taskiniu objektu nekinta.

) iškyla realus klausimas, kas iš tiesų yra matuojama. Ar tai buvo GP-B, ar atšaukta LISA, dabartinė NGO, anomalija GRT srityje niekada nėra atmetama, kol tuo neįsitikinama eksperimentiniu būdu. Taip pat yra banginių savybių fundamentalumo klausimas, kuris nėra pilnai išspręstas. Ar tai vyksta dėl matavimų statistikos, kurie atliekami su instrumentais iš atomų, ar yra sąveikos turinčios anomalijų, vertinant bangines sąvybes. Tai neapsiriboja tokių reiškinių išskyrimu, tiek būtinybe tiesioginiam taikymui makro matavimui.

Įmanoma techniškai. W max? Bet koks - kuo didesnis, tuo ryškiau juntamas efektas būtų.

Zinau ta eksperimenta su lektuvias ir laikrodziais, BET... gal kas gali paprastai paaiskinti, kodel reliatyvume yra toks nonsensas, kaip nelygiavertes atskaitos sistemos, jei tapati teorija teigia, kad visos atskaitos sistemos lygiavertes. Mano pamastymai butu tokie. Kodel laikas leteja greitesniame kune, koks skirtumas, kuris is ju juda, juk laikas turetu leteti tiek judancio tiek "nejudancio" stebetojo laikrodziuose, nes jie abu juda vienas kito atzvilgiu. Nu gerai isimtis butu tik tada kai vienas is ju juda aplink kita ratais, tada ryskiai vienas "stovi vietoje" kito atzvilgiu, o kitas kunas tikrai juda visada pirmo atzvilgiu tik kad ratu. Gal cia ir yra lektuvo ir laikrodziu eksperimento nesupratimas, taip pat ir GPS laikrodziu velavimas. Menulis juda ratu aplink Zeme, tai reiskia menulyje laikrodis tikrai turi veluoti (laiko pokycio del gravitacijos nepaisykim). O jei nuo zemes skrietu kosminis laivas ne ratu, o tiesiog tolyn tiesia linija turiu galvoj reliatyvistinius greicius, kas jums sake, kad zemes stebetojo atskaitos sistema turi prioriteta, pries kosminio laivo, gal tokiu atveju abu laikrodziai turetu rodyti ta pati laika, (laiko pokycio del gravitacijos nepaisykim). Jei vistik laikrodis kosminiame laive letetu, tai belieka tik vienintele priezastis pagreitis ir nesvarbu i kuria puse jo kryptis, nes pagreiti turi ir besibegejantis/stabdantis erdvelaivi, bet ir ratu judantys kunai, kad ir Menulis aplink Zeme jei norit, ar geostacionrineje orbitoje GPS palydovai, tai butu icentrinis pagreitis (kuri atsveria gravitacija), bet tai vistiek pagreitis. O is to persasi vienintele isvada be eterio neapsieisime, nes pagreitis tik tada tures cia prasme, jei bus eteris, o eteris ir butu "kelias" kuri turi "iveikti laikrodis". Eteris nera tiesiog stacionarus ar kazkas panasaus i erdve ar erdvelaikio "putas", tai tiesiog virtualus fotonai kurie isnyra is nebuties ir dingsta atgal ju yra begales aplink kiekviena kuna ir net subatomine dalele. Toks eteris atsakingas uz Kasimiro efekta, uz perkrovas esant pagreiciui, gal net ir uz gravitacija ir uz visa kita, kaip terpe visokiom saveikoms. Neberandu nuoruodos i ta teorija wiki buvau rades kazkada seniai. Imesiu jei pavyks atrasti. Nuo saves pridesiu, tie virtualus fotonai (eteris) neblogai isipaiso i stringu teorija mano manymu, tik neiplesiu placiau. Ar as gerai issamprotavau?

) ritės, lazeris ir detektorius su visais priedais. Ar yra būtinos 2 ritės, o ne viena ritė, kuria siunčiamas spindulys abiem kryptimis? Problemos su šiuo eksperimentu tokios, kad medžiaga įtakoja šviesos sklidimo greitį. Jei lūžio rodiklis žinomas n=c/v, v-šviesos greitis medžiagoje. Medžiaga juda kažkokiu greičiu ir ši formulė galioja tik stovinčios medžiagos atskaitos sistemoje, visose kitose sistemose reikia perskaičiuoti v kaip greitį mažesnį už c. Vien dėl to matematika pasidaro sudėtinga. Be to šviesolaidis veikia kaip bangolaidis, kur skiriasi fazinis, bei grupinis greičiai ir atsiranda dispersija. Tai priklauso ir nuo temperatūros. Techniškai tokią schemą reikėtu perdaryti kaip RLG su veidrodžiais ant žemo terminio plėtimosi koeficiento keramikos pagrindo. Pagreitis keičia šviesos judėjimo kryptį. Todėl reikia spręsti vibracijų problemą ir judėjimo metodą. Ar netinka klasikinis metodas - Žemės sukimosi apie savo ašį ir saulę greitis?

Kaip pavyzdys c+v ir c-v vidutinis greitis yra c(1-v^2/c^2), bet ir kūnas sutrumpėja tuo pačiu koeficientu. Taigi laikas išlieka nepakitęs! Bet tai galioja tik vakuumui. Fizo eksperimentui paaiškinti (prieš daug metų dar būdamas mokinuku ) aš buvau panaudojęs tokią schemą, kad c/n greitį medžiagoje turim todėl, kad dalį laiko šviesa juda greičiu c eterio atžvilgiu ir dalį greičiu 0 terpės atžvilgiu. Tada judejimo laikai atitinkamai proporcingi 1 ir n-1 http://www.technologijos.lt/upload/imag ... mentas.png Tokia schema puikiai suveikė, o kaip vėliau pastebėjau, jei joje įskaičiuoti ir Lorenco sutrumpėjimą, tada mano ir reliatyvumo formulės Fizo eksperimentui sutampa visiškai. Taigi tokio modelio naudojimas yra pateisinamas. Dabar žinom/leidžiam, kad dalį laiko šviesa turi greitį 0. Bet kaip tas “stop” laikas priklauso nuo eterio greičio? Turbūt taip pat kaip ir atominio laikrodžio greitis. O atominio laikrodžio greitis visose eterio teorijose sulėtėja taip pat, tai yra koeficientu sqrt(1-w^2/c^2), kur w eterio greitis. Taigi mes negalime pagauti eterio vėjo Maikelsono tipo eksperimentu dėl kietų kūnu sutrumpėjimo, nes visi aparatai tampa nebejautrūs krypties pakeitimui, bet galime ieškoti kažko kur eterio greičiai skiriasi. Pradinė schema/idėja ir buvo išnaudoti Žemės sukimasi. Siūliau leisti vieną spindulį per ritę, o kitą vakuumu. Kadangi laikas vakuumu nekinta, o rite kinta tai po pusės paros turėtų pasimatyti skirtumas. Tačiau žmonės iš VU man išaiškino, kad ritės ilgio temperatūriniai svyravimai greičiausia neleis padaryti tokio eksperimento. Tačiau naujoj schemoj su greitai besisukančiu disku praeina labai mažai laiko tarp pusinio apsisukimo ir temperatūrinis plėtimasis tada turėtų kokia 100*60*60*12 = 4 320 000 kartų mažesnę įtaką. Dėl pačios formulės: Kaip minėjau atominis laikrodis lėtėja koeficientu sqrt(1-w^2/c^2), apytiksliai ištraukus šaknį 1- w^2/(2*c^2) Kadangi viena ritė juda prieš eterio vėją kita pagal greičiu v, tai turim skirtumą (w+v)^2/(2*c^2) – (w-v)^2/(2*c^2) = wv/c^2 Kadangi tokioj “atominio laikrodžio stadijoj” šviesa užtruks tik dalį laiko tai yra (Ln/c)((n-1)/n) ir sukuria laiko uždelsimą (Ln/c)((n-1)/n) * (wv/c^2) per kuri šviesa nueina (Ln/c)((n-1)/n) * (wv/c^2) * c gaunam L(n-1) * (wv/c^2) papildomą kelią kurį padalinus iš bangos ilgio gaunam fazių pasislinkimą L(n-1) * (wv/c^2) / bangos_ilgis

Jei neklystu reliatyvumo transformacijos (nežinau kaip dar tai pavadint, na tos transformacijos, kai tarkim kūnas juda artimu šviesos greičiui, jo laikas sulėtėja, ilgis sutrumpėja ir masė padidėja (gal dar kažkas)) vyksta tik greičio ir gravitacijos įtakoje, pagreitis tų tranformacijų nesukelia (pataisykit jei klystu). Manau "eteris" (ar kas ten toks) turėtų būti bendrai stacionari erdvė, tik jos "slėgio" (gal panašiai slėgio pokičius sukelia garsas sklindantis vandenyje, gaunas kaip ir ervės išlenkimai) pokyčius sukelia judantys mums "apčiuopiami" kūnai. Pats eteris gali būti sudarytas nesvarbu iš ko (is dalelių, stygų, putų...). Mano manymų eteris turėtų atstoti stacionarią atskaitos sistemą, bet kyla neiveikiama problema - aptikti patį eterį greičiausiai neįmanoma (na pavyzdžiui kokiu greičiu mes lekiame pro jį). Aptikti eterio judėjimą kliudo reliatyvumo tranformacijos. Dėl tos pačios priežasties, kokiu greičiu bejudėtume mums atrodo, kad šviesa vakume juda visomis krytimis vienodai. Pvz.: Michelson-Morley eksperimetu bandyta aptikti eterio judėjimą ir nesėkmingai, o nepavyko vien dėl to, kad įvyko įrankio ilgio transformacija judėjimo kryptimi, taip ilgis ir plotis atitiko tiek, kad šviesa (tiek įrankio tiek eterio atžvilgiu) keliaudama bet kuria kryptimi pirmyn ir atgal nueina tą patį kelią, taip gaunas toks pat greitis ir keliaujiauja tiek pat laiko.

Jei gerai suprantu, _alvydo_ eksperimentas greičiausiai nepavyktų. Supaprastinkim schemą: įsivaizduokim diskas eterio atžvilgiu nelekia, vietoj šviesolaidžio palikim vakumą, vietoj ričių pastatykim veidrodžius, diskas sukasi pakankamai artymu šviesos greičiui. Taigi kad ir be eterio tėkmės vienu keliu šviesa nueis greičiau (nueis trumpesni kelią), o kitu lėčiau. Įdomu dalyką pastebėjau: diskui sukantis artymu šviesos greičiui, tai pagal SRT jo perimetras tūrėtų sutrumpėti, o skersmuo likti toks pat. Tai diskas kaip ir tūrėtų būti suplėšytas (jei neklystu).

Taip, bet gi ir idėja ne tame ką sakai. Idėja tame, kad eigos skirtumas priklausys nuo rotorio posukio kampo (jo oreantacijos erdvėje).

Kažkaip čia labai man neaiškiai parašiai Gal turėjai omenyj, kad šviesos fotonas spės praeit rotoriui pasisukus kelis laipsnius ir taip ritės bus paėjusios tik viena kitos atzvilgiu priesingais vektoriais. Rezultate turėtų vienos ritės fotonas atsilikti nuo kitos ritės fotono. Na kad ir įskaičiavus šiuos dėl sukimosi sukeltus šviesos kelio pokyčius, gali sutrukdyti ilgio transformacija: viena iš ričių bus labiau suplota nei kita, taip vienoj iš ričių sutrumpėja šviesos kelias. Būtų įdomu padaryt kokią simuliaciją, kad patikrint kiek šis suplojimas paveikia šviesos kelią.

Ne, čia visai kitkas. Na įsivaizduot vietoj optinių ričių 2 atominius laikrodžius. Vienas judės prieš eterio vėją, kitas kitoj pusėj pagal. Tas kuris judės tuo metu prieš eterio vėją eis lėčiau, kitas priešingoj pusėj greičiau. Tarkim, kad laikrodžiai užprogramuoti sulaikyti lazerio signala x sekundžių ir po to persiųsti jį į detektorių. Tas x nedidelis, bet iš anksto fiksuotas skaičius. Bet kadangi laikrodžiai eina ne vienodai dėl savo skirtingo greičio eterio atžvilgiu, tai ir signalą jie perduos skirtingu laiku. Pagal tai ant kiek didelis tas skirtumas gavosi galima išskaičiuoti eterio greitį. Tačiau nelabai yra tam tinkamų laikrodžių. Na gal artimiausiu metu bus. Tai čia padariau tos pačios idėjos realizaciją su ritem. Čia svarbu ne kaip šviesa juda, o kiek laiko ji nejuda toj ritėj. Tas šviesos "stop" laikas įmituoja atominį laikrodį.

Obijektai tik atrodo trumpesni, jie nesutrumpėja.

Turiu viena durna klausima apie sviesos greiti. Turim dideli diska. Jo duomenys: p (perimetras) = c/x (cia c - tiek metru kiek per sekunde nueina sviesa) disko apsisukimu per sekunde = x arba daugiau. Gaunasi, kad disko briaunos daleles juda sviesos ar didesniu greiciu. Yra aisku daug priezasciu kodel tokio disko realiai nepadarysi, bet kodel tai turetu buti neimanoma teoriskai?

Kad ir pagamintum dideli diska, tu jo neisuktum iki reikiamo greicio, nes greiciui išoriniu disko dalelių linijiniam greičiui artejant prie šviesos greičio jų masė (inercinė) smarkiai išaugtu (pasiekus beveik šviesos greiti jų masė butu beveik begalinė), todėl norint pasiekti šviesos greiti reikėtu begalo daug (begalybės) energijos. Taspats ir su tiesiai judančiu kūnu, tik tavo diskui reikėtu ne jėgos, o sukimo momento.