Trumpas kursas: Bendrasis reliatyvumas

Tai kaip čia yra, tai tos tranformacijos (laikas, ilgis, masė), yra tik atrodančios? Iš tikrūju jos nevyksta? Gal galėtum kaip nors tai paaiškinti, patvirtinti? Laikas iš tikrūjų lėtėja, objektui išvykus toli ir gryžus į pradinį tašką, jo laikas atsiliks nuo pradinio taško. Masė sunkėja, pvz.: greitinant protoną greitintuve, jo masė (tuo pačiu ir energija) didėja. Na ilgio pokyčio patvirtimo nesugalvojau dar... Gerai pagalvojus man rodos, kad ilgis gali ir iš tikrūju sutrumpėti, ir tik atrodyti kad sutrumpėjo. Iš eterio pozicijos (kurios greičiausiai neįmanoma aptikti) matytume, kad visi judantys objektai yra iš tikrūju sutrumpėję, o iš judančio objekto tik atrodo, kad visa erdvė (su visai pralekianciais objektais) sutrumpėjusi, nes judant paties laikas sulietėja ir paties ilgis sutrumpėja, kurio negalime užfiksuoti. Kadangi rimties taško dar niekam nepavyko aptikti, tai kaip nėra būdo nustatyti kas kieno atžvilgiu įš tikrūju sutrumpėja.

Taip, šitą aš žinau, tačiau vis dar nepanaikina tą efektą apie kurį maždaug kalbi.

Kad palengvinti minėto eksperimento skaičiavimus gal galima pakeisti optinių ričių išsidėstymą. Imam vienodo ilgio (L) optinį kabelį, bet padarom skirtingo dyžio rites ir sudedam žiedo forma. Lazerį ir imtuvą galima įmontuoti tiesiog ričių sujungimo vietoj. Dėl simetrijos sukimosi ašies atžvilgiu spindulio eigos laikas didžiojoje ritėje negali priklausyti nuo posukio kampo, o mažoji ritė dėl savo kintamo greičio eterio atžvilgiu ir kitų ankščiau minėtų priežasčių generuos fazių poslinkį kas puse apsisukimo pagal ankščiau minėtą formulę.

Švisolaidzio judėjimas išilgai rotoriaus sukimuisi man rodos kaip tik apsunkina bandymą. Juodas apskrimas, tai šviesolaidis. Raudoni apskritimai, tai taškai A ir B. Įsivaizduokim eterio tėkmės nėra, apskrimas nesisuka. Paleidus šviesą iš taško A palei laikrodžio rodyklę, tai ją sutiktumėm tam pačiam taške A, šviesos kelias būtų lygus apskritimo perimetrui. Įsivaizduokim eterio tėkmės nėra, apskrimas sukasi prieš laikrodžio rodyklę. Paleidus šviesą iš taško A palei laikrodžio rodyklę, tai ją sutiktumėm kitam taške B ir šviesos kelias jau būtų trumpesnis už apskritimo perimetrą. Taigi net be eterio tėkmės stovinčiam ir besisukančiam rotoriui rezultatai skiriasi

, kad kiekvienas jos segmentas galėtų atitikti ankščiau minėtą constant time savybę, kai n=1. Dabar centriniam žiede šviesos sklidimo laikas atrodo tikrai nebepriklausys nuo signalo paleidimo vietos / rotoriaus pasisukimo kampo.

Kiek supratau, viskas visatoje turi maksimalu greity, kuris kinta del gravitacijos arba kazkieno nuotaikos. Zinant kaip jis kinta, galima nukirsti kampa ir visiems paskelbti apie ygyvendinta kelione Laiku. Tad cia galimi du kelioniu laiku variantai: 1. surasti vietas kur laiku galima keliauti greiciau - traikinys, upes, juodosios skyles aplinka ....; 2. arba sudaryti salygas keliauti greiciau - jeigu kupranugaris eina letai, pakelk jam uodega ir atstuma yveiksi greiciau; Visa kita tik fantastiniai isvedziojimai. O visi del ju verkia, kadangi nezino kaip atrasti vietas, kuriose greitis didesnis, tuo labiau tokias vietas sukurti. Pvz.: klausimas ar vaziuojanciame traukinyje laikas letesnis nei traukinio isoreje yra tokia nesamone, kaip klausimas - kas yra geriau: vanduo ar ugnis?

Nebutinai, jei turetum pora labai tiksliu laikrodziu ir prisiristum juos prie koju pamatytum, kad tie laikroziai eina leciau nei tavo laikrodis namie. Pastebejes atydziau dar pamatytum visokiu idomiu dalyku. Pvz. sakykim eini tiesiai, bet desine koja zegi greitai, o kaire letai. Kaip manai ar skirtusi tada laikrodziu parodymai?

Va dar taip sudėjus ir galbūt suspaudus rites patogiau skaičiuoti ankščiau minėtą eksperimentą. Taip jas suorentavus matosi, kad pakanka į vieną pusę susuktų ričių. Tada kiekvienam skirtingai nuo centro nutolusiam ritės segmentui (nes kiekvienas jų juda skirtingu greičiu) galios ankščiau minėta formulė. Bet, kad galiotų ričių šonai turi būti centre. Priešingu atveju vėl atskirai reiks skaičiuoti signalo į/iš centro keliavimo niuansus.

- kur slypi Jūsų eksperimentų nesėkmės? 1. Jūs elementarias daleles laikote statiniais (niutoniškai mechaniniais) tvariniais. Iš tiesų tai dinaminiai tvariniai, formuojami taip vadinamos "banginės funkcijos", kuri praktiškai gerai iliustruojama sakykim visiem žinomu elektronu: "pastūmus laisvą elektroną iš vienos pozicijos į kitą, jo judėjimo greitis bus nykstamai mažas, bet "pajudinimo" faktas bus perduotas aplinkai šviesos (elektros) perdavimo greičiu". 2. Jūs nevertinate (nekreipiat dėmesio) diskusijose suvidurkintų (integralinių) ir momentinių (diferencialinių) parametrų, sakykim: "šviesos dažnis yra integralinis, jo pagalba visi matavimai kompensuojasi, bet panaudojus pavienį fotoną ar bent pikosekundinius ir trumpesnius žybsnius, jau galima tikėtis kažką pamatuoti". 3. Jūs nekreipiate dėmesio, kad mikropasaulis yra kvantinis, bet koks mikropasaulio reiškinys paklūsta kvantiniams dėsniams, sakykim: "fotono kelionę eteriu/medžiaga/kvantiniu vakuumu reikia suprasti kaip fotono išspinduliavimą-sugėrimą-prastovą-išspinduliavimą".

[quote="vvv2"]- kur slypi Jūsų eksperimentų nesėkmės? Nesupratau, čia taip galėtum parašyti, jei eksperimentas būtų jau padarytas ir gauti kitokie rezultatai, tiksliau jokio rezultato. O čia tik pačio nuomonė apie galimus rezultatus, bet net nebandant gilintis. Čia tiesiog kitoks įtaisas eterio judėjimui matuoti, nes Maikelsono net teoriškai tokio efekto matuoti negali. Jis tam nejautrus nors w būtų puse šviesos greičio. Jei gali pasiūlyk geresnį įrenginį.

- netiesiogiai galima buvo suprasti ir iš ankstesnio posto, kad tokiems tyrimams netinka niutono laikų optikos mąstysena, jei tiktų, seniai būtų atradęs pats Niutonas! p.s. .. ką siūlyti? pirmiausia tai "Large Hadron Collider", dalelės pasiekia artimą šviesai greitį ir pilnai galima suplanuoti eterio/kvantinio vakuumo eksperimentą. po to galima daryti matavimus kosmose, mano nuomone net "raudonasis spektro poslinkis" netiesiogiai byloja apie tai.. dar galimi eksperimentai su ultra trumpais lazerių impulsais, jie pasiekiami net Vilniuje.. Resume: tik galvoti reikia iš kvantinės fizikos pozicijų, čia netinka viduramžių veidrodžiai ir šviesos lūžio kampai.. populiariai: "tai panašu į atominių bombų sprogdinimą ir po to epicentre ieškoti sumedžiotų žvirbliukų"... žodžiu tirti kvantinius tvarinius, o jei eteris yra, jis neabejotinai kvantinis, galima tik kvantine teorija paremtais fizikiniais eksperimentais! čia būtų įdomi kvantinio fotono sugėrimo/išspinduliavimo hipotezė jam keliaujant kvantiniu vakuumu.

Tame ką parašei nėra net mažiausios idėjos užuomazgos, nėra visiškai nieko už ką kiti galėtų užsikabinti, supranti? Tavo literatūrinius pasiūlymus nuo realios naujo eksperimento schemos deja dar vis skiria begalybė. Nebent gali detalizuoti.

- suprantu ir net neketinu duoti paruoštų receptų, tai buvo tik kryptis, link kur reikia eiti studentui, o kaip detalizuos, kiek toli nueis, tai matysis iš jo mokslinių darbų.

Nesupranti dar manau vistiek. Kad rasti eterį reik mažų mažiausiai iš eterio pozicijų mokėt paaiškint bent jau pačius populiariausius eksperimentus kurie jį "paneigia". Gali ? Ne. Kur to moko? Niekur.

_Alvydai_, ne viską aš čia suprantu. Gal mano klausimas ir neteisingas. Kodėl tu ieškai senomis kokybėmis apibūdinto eterio? Gal jau laikas šiai sąvokai suteikti naujas kokybes?

Man terminas nesvarbu, bet ir nesuprantu kuom jis blogas. Bet gal aš šį kart nesupratau tavo minties . Eteris pagal apibrėžimą terpė kurios atžvilgiu šviesos greitis yra c. Daugiau nieko ir nežinom ar jis iš virtualių ar stabilių dalelių ar kaip juda, visa tai tolimesni klausimai. Ar tai tolygu tamsiajai materijai ar tamsiajai energijai ar kokiu Higso/Fikso bazonų jūra, kas dabar pasakys tiksliai. Turbūt čia klausimas keliom kartom į priekį. Kam dabar prisirišti prie kažkurios versijos kurios nėr galimybių dabar patikrinti. Gal net nevisada c, bet tada reik turėt su kuom lygint.

Dabar supratau. Ačiū, _alvydai_.

Consider a space ship traveling from Earth to the nearest star system outside of our solar system: a distance d = 4 light years away, at a speed v = 0.8c (i.e., 80 percent of the speed of light). (To make the numbers easy, the ship is assumed to attain its full speed immediately upon departure—actually it would take close to a year accelerating at 1 g to get up to speed.) The Earth-based mission control reasons about the journey this way: the round trip will take t = 2d/v = 10 years in Earth time (i.e. everybody on Earth will be 10 years older when the ship returns). The amount of time as measured on the ship's clocks and the aging of the travelers during their trip will be reduced by the factor \scriptstyle{\epsilon = \sqrt{1 - v^2/c^2}}, the reciprocal of the Lorentz factor. In this case ε = 0.6 and the travelers will have aged only 0.6 × 10 = 6 years when they return. The ship's crew members also calculate the particulars of their trip from their perspective. They know that the distant star system and the Earth are moving relative to the ship at speed v during the trip. In their rest frame the distance between the Earth and the star system is εd = 0.6d = 2.4 light years (length contraction), for both the outward and return journeys. Each half of the journey takes 2.4/v = 3 years, and the round trip takes 2 × 3 = 6 years. Their calculations show that they will arrive home having aged 6 years. The travelers' final calculation is in complete agreement with the calculations of those on Earth, though they experience the trip quite differently from those who stay at home. If twins are born on the day the ship leaves, and one goes on the journey while the other stays on Earth, they will meet again when the traveler is 6 years old and the stay-at-home twin is 10 years old. The calculation illustrates the usage of the phenomenon of length contraction and the experimentally verified phenomenon of time dilation to describe and calculate consequences and predictions of Einstein's special theory of relativity.

? Lazerinių dar gali tekti palaukti.

LHC tokio eksperimento atlikti fiziškai negali. Vienintelė vieta kur kažką galima su tuo daryti yra detektorius, kuris yra ne tam pritaikytas ir vargu ar keičiamas. ESO jau senai būtu publikavusi savo prielaidas ar teorijas jei nebūtu kažkokių "kabliukų" ir tai iš tiesų gali būti rimtu perversmu, be abejo, jei apie tą patį kalbama. Ultra trumpieji impulsai yra geras patarimas.