Tačiau A. Einšteinas nesugebėjo paaiškinti laiko tėkmės į ateitį, vietoj jos tėkmės į praeitį, nepaisant to, kad fizikos teorijos lygiai taip pat gerai veikia judant laike į priekį ir atgal. Ir nors jam pavyko paskaičiuoti skirtingus laiko rodiklius, priklausomai nuo greičio ir gravitacijos, jis neįsivaizdavo, kodėl laikas iš viso juda.

Dabar vyraujančią idėją apie laiko kryptį iškėlė Arthuras Eddingtonas, padėjęs patvirtinti bendrą A. Einšteino reliatyvumo teoriją. A. Eddingtonas iškėlė mintį, kad laikas juda link augančios netvarkos Visatoje, arba entropijos. Kadangi antrasis termodinamikos dėsnis teigia, kad entropija niekada nemažėja, laikas visuomet didėja.

Ar Stephenas Hawkingas buvo neteisus?

Nuo tada šis paaiškinimas įsivyravo. Net S. Hawkingas savo knygoje „Trumpa laiko istorija“ nesigilina į laiko tėkmės klausimą, tik teigia, kad „akivaizdu“, jog augantis laikas kyla iš entropijos. Tačiau R. Mulleris ginčija, jog tai yra akivaizdu. Tai tiesiog klaidinga nuomonė. Gyvenimas ir viskas, ką mes darome Žemėje, nuo namų statymo iki arbatos puodelių gaminimo, mažina vietinę entropiją, nors bendra visatos entropija didėja.

„Mes nuolat atsikratome entropijos pertekliaus kaip šiukšlių išmesdami ją į amžinybę išspinduliuodami šilumą, – teigia R. Mulleris. – Visatos entropija neišnykta, tačiau vietinė entropija, Žemės, gyvenimo ir civilizacijos entropija nuolat mažėja.“

„Savo pirmojo eksperimento metu, kuomet matavau kosmoso mikrobangų radiaciją, suvokiau, kad toje spinduliuotėje yra 10 mln. kartų daugiau entropijos negu visoje Visatos masėje, ir ji bėgant laikui nesikeičia. Tačiau laikas progresuoja, – sakė jis. – Mintis yra ta, kad entropijos nustatyta laiko strėlė nedaro jokių prognozių. Tai tiesiog pareiškimas apie ryšį. Ir teigti, kad tai yra priežastis yra nelogiška.“

Savo knygoje R. Mulleris paaiškina įvairius paradoksus, kurie kyla dėl to, kaip reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijos vertina laiką, įskaitant ir Schrodingerio katės paradoksą ir kvantinį susiejimą. Nė viena iš šių teorijų nekalba apie laiko tėkmę. Teorijos apie „kirvarpų landas“, kurios leidžia keliauti po Visatą ar atgal į praeitį, yra spekuliatyvios ir daugeliu atvejų klaidingos.

R. Mulleris pripažįsta, kad jo naujoji laiko teorija gali turėti matomą poveikį tik kosmose, kaip mūsų raudonojo poslinkio interpretacija. Šį poslinkį sukelia šviesos bangų plėtimasis plečiantis erdvei. Jis turėtų būti modifikuotas, kad atspindėtų tuo pat metu vykstančią laiko plėtrą.

Šiuos du efektus gali būti sunku atskirti per visą Visatos istoriją. Tačiau laiko sukūrimas gali būti įžiūrimas spartaus kosminio plėtimosi, kuris įvyko tuoj po Didžiojo sprogimo, kuomet erdvė ir laikas plėtėsi gerokai greičiau nei dabar, metu.

R. Mulleris yra optimistiškai nusiteikęs ir tiki, kad per ateinančius kelerius metus LIGO observatorijai pavyks patvirtinti ar paneigti jo teoriją. „Manau, kad mano teorija turės įtakos pačios ankstyvosios visatos skaičiavimams, – sako jis. – Nemanau, kad ji kaip nors paveiks mūsų kasdienį gyvenimą. Tačiau ji yra labai įdomi.“

Komentarai (4)