NATO šalių vadovai Madride sutarė stiprinti pajėgas Rytiniame sparne iki brigados dydžio. Tokiu pasiekimu džiaugiamasi Lietuvoje, nors iki praktinio įgyvendinimo teks palaukti. Bet jau dabar aiškūs įsipareigojimai, Rusijos – atviros grėsmės įvardijimas bei numatyti veiksmai visus, regis, nuteikia pozityviai. Realistais išlieka britai, kurie jau įspėja: tvenkiasi karo debesys.

Tai, kad Lietuvai pavyko pasiekti savo tikslų NATO viršūnių susitikime Madride, dabar jau skamba kaip palengvėjimo gūsis. Karas Ukrainoje vis dėlto, regis, suvienijo Aljansą, kaip niekada anksčiau.

Nors dar prieš susitikimą būta būgštavimų, kad nei lyderių galutinėje deklaracijoje, nei strateginėje koncepcijoje nebus įrašyta viskas, ko troško Baltijos šalys – kad Rusija yra svarbiausia grėsmė Aljansui, į ką reikia adekvačiai reaguoti stiprinant NATO pajėgumus Rytiniame sparne, viskas, regis, baigėsi netgi geriau. Vien ko vertas malonia staigmena taps Turkijos bei NATO kandidačių – Suomijos ir Švedijos nesutarimų užglaistymas, pasirašant bendrą dokumentą. Dar daugiau – JAV atskirai įsipareigojo stiprinti savo pajėgas būtent NATO Rytų sparno šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Tiesa, politinės deklaracijos, rašytiniai įsipareigojimai ar kiti dokumentai – nors ir svarbi, ne šiaip simbolinė, bet ir strateginę kryptį, toną užduodanti ir valią imtis specifinių užduočių numatanti susitikimų dalis, ne mažiau svarbu ir tai, kas kelia nerimą.

Sąjungininkai žada rimtus pastiprinimus

Paprastas pavyzdys: dar prieš susitikimą Madride paskelbtas uždavinys stiprinti NATO Greitojo reagavimo pajėgas jas išplečiant nuo 40 tūkst. iki 300 tūkst. gali pasirodyti, kaip įspūdingas pasiekimas. Regis, visos tos pajėgos tiesiog ims ir išdygs prie rytinių Aljanso narių sienų, kartu su pažadėtosiomis brigadomis – čia pat ir žaibiškai.

Iš tikrųjų tokie procesai negali įvykti greitai – prireiks ne vienerių metų nuoseklaus darbo, investicijų, pratybų ir įsipareigojimų vykdymo, tiek iš sąjungininkų, tiek iš paramą priimančių šalių, tokių kaip Lietuva, kuri jau atsilieka su savo projektais priimti sąjungininkų brigadą.

Kad tokios popierinės pajėgos, jei prireiktų, virstų realiomis, kai Rusija įvardyta realia grėsme, būtinos ne tik deklaracijos ir pažadai, bet ir realūs veiksmai. O kai kalbama apie konkrečius dalykus, daugiausiai aiškumo kyla vertinant amerikiečių planus Europoje.

JAV prezidentas Joe Bidenas Madride paskelbė apie priemonės, kuriomis bus stiprinama sąjungininkų gynyba Europoje: pirmiausiai išskiriami nuolatiniai amerikiečių pajėgumai kaimyninėje Lenkijoje – čia jau yra apie 10 tūkst. karių, o anksčiau rotaciniu principu kurta 5-ojo korpuso vadavietė taps nuolatine.

Tokia štabo struktūra leis efektyviau vadovauti regione esančioms amerikiečių pajėgoms, jas koordinuoti bei užtikrinti sklandų ir greitą reikalingų pastiprinimų atvykimą.

Būtent atskiru punktu išskirtas sustiprintas „rotacinių pajėgų dislokavimas Baltijos regione, įskaitant šarvuotąsias, aviacijos, priešlėktuvinės gynybos bei specialiųjų operacijų pajėgas“ galėjo atkreipti lietuvių, latvių ir estų dėmesį. Lietuvoje jau dislokuotas JAV šarvuotasis batalionas ir signalai, kad jis bus pastiprintas dar vienu atrodo svarbiausia žinia.

O iš tikrųjų daug svarbesnis punktas yra „sustiprinta galimybė greitai išplėsti mūšiui parengtą gynybą“. Kitaip sakant ne vienerius metus Lietuvos akcentuojamas siekis JAV karių buvimą paversti nuolatiniu šiuo atveju nebe toks svarbus, kai amerikiečiai žada stiprinti ne šiaip rotacines pajėgas.

Europoje bus dislokuota dar viena papildoma JAV brigada, papildomi du karo laivai prie esamų 4, dar dvi moderniausių 5-os kartos naikintuvų F-35 eskadrilės Jungtinėje Karalystėje prie jau esamų dviejų, bet ir galima tikėtis iš anksto dislokuojamos įrangos bei ginkluotės „Baltijos regione“. Kur jos atsiras – derybų, diskusijų klausimas.

Tokių diskusijų netrūks ir su vokiečiais, kurie Lietuvoje vadovauja NATO priešakinėms pajėgoms. Tai, kad jos bus išplėstos iki brigados, kuriam reikės papildomos infrastruktūros – kareivinių, poligonų, amunicijos ir kuro sandėlių, iš anksto dislokuotos įrangos – yra laiko klausimas.

NATO viršūnių susitikimo deklaracijoje netgi gana aptakiai konstatuota, kad kovinės grupės bus padidintos iki brigados dydžio vienetų ten „kur ir kada reikės“ – o tai reiškia dvišalius susitarimus tarp paramą priimančių ir NATO brigadoms vadovaujančių šalių, pavyzdžiui, tarp Lietuvos ir Vokietijos.

Taikos metai baigėsi

Vis dėlto niekam ne paslaptis, kad būtent laikas yra esminis veiksnys. Karas Ukrainoje parodė jo svarbą – kiek ilgai su kokiomis pajėgomis gali atsilaikyti šalis prieš Rusiją. Valia priešintis, gebėjimai išnaudoti turimas priemones ir savalaikė, kritinė sąjungininkų parama yra labai svarbūs veiksniai.

Tačiau ilgesnėje perspektyvoje bet koks konfliktas ir didesnė sėkmės tikimybė jame pirmiausiai yra paremtas turimų išteklių, gamybos pajėgumais ir gebėjimais juos laiku panaudoti karo reikmėms. Paprastai kalbant, didelio intensyvumo kare niekas nesikeičia jau šimtmetį – taktinės pergalės mūšiuose gali būti įspūdingos ir labai svarbios, tačiau karus laimi pranašesnės ekonomikos, kurios gali pagaminti daugiau karui reikalingos produkcijos ir ją pristatyti kariaujantiems žmonėms.

Būtent tai yra vienas esminių NATO uždavinių – sukaupti realius pajėgumus bei jiems reikalingas priemones – amuniciją, šaudmenis, sviedinius, raketas, technologijas ir visam tam reikalingą pramonę bei reikalingų įgūdžių turintį personalą.

Volodymyras Zelenskis ir ne tik jis nuolat kartoja, kad jei Ukraina kris, ateis Vakarų, pirmiausiai Baltijos šalių eilė. Ir nors šiuo metu tuo patikėti, regis, sunku – Rusija Ukrainoje patyrė didelių gyvosios jėgos, technikos, ginkluotės ir įrangos nuostolių, kuriuos kompensuoti prireiks daug laiko, žvelgiant tolyn į ateitį dėliojasi ne toks optimistinis paveikslas.

Tai pripažįsta ir Aljansas, ir jo narės. Pavyzdžiui, vien pats NATO suvokimas, kad taikos metas baigėsi, kad Rusija tapo realia karine grėsme, o Aljanso naujoje strateginėje koncepcijoje pirmą kartą per tris dešimtmečius pasirodęs sakinys, jog „negalime atmesti atakos prieš sąjungininkų suverenumą ir teritorinį vientisumą“ rodo, kad „Rusijos grėsmė“ jau nebėra vien pavienių šalių, tokių kaip Lietuva nuolat keliamas klausimas – tai pripažįsta visos 30 NATO narių.

Su prieškario Europa – stulbinantys panašumai

Bet ir šis pripažinimas nublanksta prieš naujojo Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vado, generolo Patricko Sanderso kalbą, išsakytą prieš pat NATO viršūnių susitikime Madride.

Jo kalba Karališkojo jungtinių pajėgų instituto (RUSI) renginyje neatsitiktinai sulaukė daug dėmesio. Ir ne vien dėl tarptautinės situacijos palyginimu su 1937-siais – prieškario Europa, kai Nacistinės Vokietijos ambicijos vis labiau augo, o karinė agresija kasmet atrodė vis realesnė ir Britanija, kaip ir dalis kitų šalių anuomet ėmėsi skubių karinių persiginklavimo reformų. Kaip ir dabar, taip ir anuomet netrūko ginčų, ar sąjungininkai eina teisingu keliu, kai ekonominių sunkmečių laikai dar nepasibaigę.

Ir anuomet buvo dvejojančių, kad šalis agresorė gali ryžtis dar vienam pražūtingam karui po to, kai pralaimėjo 1914-1918 metais. O juk istorinės paralelės tėra vienas būdų įspėti.

Gen. P. Sanderso kalba išties buvo persmelkta istorinių paralelių ir palyginimų su dabartine situacija Ukrainoje, kur vyksta tikras didelio intensyvumo karas. Bet tai, anot Jungtinės Karalystės karinių pajėgų vado tėra tik pradžia.

Jei taip kalbėtų buvęs pajėgų vadas, pavyzdžiui, NATO vyriausiojo vado pavaduotojas, kitas britų generolas Richardas Shirreffas, kuris praėjusią savaitę įspėjo, jog „Europoje nebus taikos, kol valdžioje liks Vladimiras Putinas“ ir ragino Britaniją jau dabar pradėti masinę persiginklavimo kampaniją, tai galima būtų nurašyti R. Shirreffo savireklamai. Knygą apie įsivaizduojamą NATO ir Rusijos karą parašęs buvęs kariškis dabar yra populiarus pašnekovas, kuris mėgsta dėmesį ir pakalbėti apie karus.

Tačiau gen. P. Sandersas yra naujasis Jungtinės Karalystės pajėgų vadas ir nelinkęs švaistytis žodžiais. Vis dėlto jo kalboje žodis „karas“ nuskambėjo kelias dešimtis kartų – daugiausiai kalbant apie būtinybę išvengti naujo pasaulinio karo Europoje, kaip vienos galimos karo Ukrainoje pasekmių.

Šį mėnesį pajėgų vadu tapęs generolas P. Sandersas sakė, kad Maskvos išpuoliai prieš kaimynę kelia „aiškų ir realų pavojų“ Vakarų „suverenumo ir demokratijos principams“ ir neatsitiktinai paminėjo Baltijos šalis. 77 tūkst. kvadratinių kilometrų okupuotos teritorijos, arba 43 proc. visų Baltijos šalių – tiek, anot P. Sanderso, Ukrainos žemių dabar kontroliuoja Rusija.

Todėl Britanijos ginkluotosios pajėgos turi reaguoti spartindamos savo modernizavimo planus ir nedelsdamos padidinti kovinę parengtį drauge su NATO sąjungininkais.

„Mobilizacija dabar yra mūsų pagrindinis tikslas. Mobilizuojame Armiją, siekdami užkirsti kelią Europoje. Tai bus sunkus darbas – kelių kartų pastangos, bet turime būti praktiški, įveikti nereikalingą biurokratiją ir prioretizuoti“, – teigė generolas. Ir tuomet pateikė ne ypač džiugų palyginimą.

„Tai yra mūsų 1937-ųjų akimirka“, – nuščiuvusiai salei pabrėžė P. Sandersas ir po dramatiškos pauzės priminė apie ankstesnius ir nesėkmingus Vakarų sąjungininkių bandymus pažaboti tuometinės agresorės – nacistinės Vokietijos veiksmus prieš Antrąjį pasaulinį karą.

„Mes nekariaujame. Turime veikti greitai, kad nesugebėję suvaldyti teritorinės ekspansijos nebūtume į įtraukti į karą. Pavojinga būtų manyti, kad Rusijos agresija baigsis sulig Ukraina. Po Ukrainos Maskva kels dar didesnę grėsmę Europos saugumui nei iki tol. Rusijos invazija mums priminė seną ir patikrintą taisyklę, kad jei norite išvengti konflikto, geriau būkite pasirengę kovoti“, – sakė B. Sandersas.

Ne kompiuteris, o tankas vis dar karaliauja mūšyje

Generolo teigimu, nereikia apsigauti vertinant priešininkę tik trumpalaikėje, kelių mėnesių ar savaičių perspektyvoje. Jis priminė, kad istoriškai žiūrint, Rusija karus pradeda prastai, gali pralaimėti daug pirmųjų mūšių, tačiau greitai atstatyti savo pajėgas ir galiausiai laimėti.

„Istorija mus moko, kad tos armijos, kurios paragauja pralaimėjimo kartėlį, mokosi greičiau. Ir jei Rusijos konvenciniai pajėgumai dabar bus apmenkę bent jau kurį laiką, Putino siekis „atkurti istorinę Rusiją“ šią pauzę daro laikina ir grėsmė vėl bus juntama dar aiškiau“, – įspėjo P. Sandersas.

Jis priminė, kad parama Ukrainai atvėrė ne tik pačių ukrainiečių, bet NATO šalių spragas. Regis, įspūdingi karinės paramos skaičiai – dešimtys tūkstančių įvairiausių ginklų už milijardus dolerių ir eurų, kalnai amunicijos, šaudmenų – visa tai per 4 karo mėnesius greitai ištirpo intensyviuose mūšiuose Ukrainoje. O ar dalį savų atsargų išnaudoję ir ukrainiečiams dovanoję Vakarai pasiruošę patys gintis su turimais likučiai – ar jų užtenka? Pasak P. Sanderso, amunicijos atsargos bent keliose NATO šalyse būtų išeikvotos labai greitai – esą tai būtų dienų klausimas.

Jis taip pat kvietė blaiviai žvelgti į pastaraisiais metais skambėjusius pajėgumų bei grėsmių burtažodžius – esą būtina kreipti didesnį dėmesį į kibernetinius, o ne kinetinius pajėgumus, neva kompiuteris yra pranašesnis už tanką.

O realybė, nepaisant to, kad kibernetinė erdvė išties yra svarbi, pasirodė ta pati purvina ir kruvina: kaunasi sausumos pajėgos, per upes persikėlinėja šarvuotoji technika, o ne kibernetiniai kariai, teritorijas užima ir kontroliuoja sausumos pajėgos, o ne hibridiniai, bepiločių orlaivių ar kitų pajėgumai, didžiausius nuostolius kare pridaro tas pats ginklas, kaip ir prieš šimtmetį – ne mokslinės fantastikos sritį primenantys išmanūs ginklai, o artilerija.

Ir, anot P. Sanderso, nė vienas pajėgumas savaime nėra dominuojantis – tik jungtinis pajėgų veikimas išvien suderinus veiksmus gali padidinti sėkmės tikimybę kovoje. Bet tam visada reikia turėti pakankamai priemonių – masę, kuri užtikrina, kad patyrus pirmuosius nuostolius pajėgumo trūkumas nebus toks skaudus, kai armija turės daugiau tų pačių priemonių.

„Gynyba yra stipri tiek, kiek jos silpniausia dalis. Technologijos neeliminuoja masės svarbos“, – teigė P. Sandersas. Dabar NATO, pasak generolo, privalo išlaikyti aukštą pajėgų parengtį, kad jos galėtų būti perdislokuojamos greitai ginti Aljanso narių.

Kito kelio nėra – teks skirti daugiau

Britų Armija, anot jo, privalo būti pasirengusi didelio intensyvumo karui su Rusija – o tai reiškia nuostolius, kurie reiškia didesnį iki šiol mažintų britų pajėgų skaičių.

Kaip ir Lietuva, taip ir Britanija, anot P. Sanderso turi suvokti, kad dabartinis NATO priešakinių pajėgų modelis nebėra aktualus – nominalios priešininką stabdyti turinčios bataliono dydžio kovinės grupės Baltijos šalyse yra simbolinės pajėgos, jos turėtų būti sustiprintos papildomais daliniais, kuriuos galima būtų permesti greitai, o ne per 180 dienų.

Neatsitiktinai būtent britai vadovauja NATO priešakinių pajėgų grupei vienoje Baltijos šalių – Estijoje, tačiau šiuo metu neturėdami pakankamai pajėgumų rotuoti dideles pajėgas, britai kol kas žada tik divizijos valdymo elementą ir priskirtas pajėgas.

Tam. Pasak P. Sanderso, būtina ruoštis, kaip ir kaupti atsargas karui. Jei 4-ojo dešimtmečio viduryje pradėjusi perginklavimo kampaniją Britanija susidūrė su ekonominiais iššūkiais, tai ne išimtis yra ir 2022-ieji, kai dėl gynybos biudžeto ginčijasi Gynybos sekretorius Benas Wallace‘as – buvęs karininkas ir premjeras Borisas Johnsonas, kuriam būtų sunku įtikinti kuo skubiau didinti gynybos finansavimą iki 2,5 proc. BVP. Jungtinės Karalystės mastais tai būtų papildomi 10 mlrd. svarų.

Mobilizacija yra ne tik dėmesio sutelkimas į vidaus dalykus, Turime rasti teisingą santykį su pramone ir paspartinti modernizacijos tempus. Negalime užkurti gamyklų karo išvakarėse“, – pripažindamas tiek praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio klaidas, kai Britanija per vėlai pradėjo savo karinę modernizaciją ir dėl to karo pradžioje jautė technologinį bei kiekybinį atsilikimą, tiek pastarųjų dešimtmečių įsigijimų košmarus, kurie britų mokesčių mokėtojams kainavo milijardus be tenkinančio rezultato.

Dabartinė padėtis, kai armijai trūksta modernių tankų, šarvuočių, priešlėktuvinės gynybos priemonių, o Karališkajam laivynui – karo laivų esą yra netenkinanti ir privalo kuo skubiau keistis.

Visa tai gali pasirodyti tik lokalios vienos buvusios imperijos problemos – savų poreikių, ambicijų, kompleksų turinti Jungtinė Karalystė esą nėra joks pavyzdys likusios NATO šalims. Tačiau daugelis iš P. Sanderso išvardytų problemų kamuoja beveik visas NATO nares, išskyrus, galbūt, JAV.

Chroniškas finansavimo ir pajėgumų trūkumas, menka esamų pajėgų parengtis, šaudmenų, kitų karui reikalingų priemonių trūkumas arba nepatenkinama būklė išryškėjo būtent karo Ukrainoje fone: perduoti lengvus prieštankinius ar priešlėktuvinius ginklus galima nesunkiai – sukrauni dėžes iri oro transportu permeti.

O kai reikia perduoti šaudmenis, paaiškėja, kad jų trūksta, kad kokybė nebetenkina, kai reikia perduoti šarvuočius, aiškėja, kad jų techninė būklė prasta ir reikia remonto ar modernizacijos.

Taip, Rusija turi ir dar turės savų problemų, tačiau dėti viltis į tai, kad Kremliui prireiks dešimtmečius atstatyti esamas pajėgas į buvusį ar geresnį lygį būtų pernelyg optimistiška ir net pavojinga.

Siekdamos savų parengties, kokybės ir kiekybės kriterijų Vakarų šalys – tiek Jungtinė Karalystė, tiek Vokietija, tiek Lietuva neišvengiamai turės skirti daugiau realaus, pinigine išraiška, o ne skambiais pažadais, NATO dokumentais ir popierine biurokratija paremto dėmesio. Ne kažkada ateityje, o jau dabar.

Komentarai ()