Paskelbta šokiruojanti 20-mečio vyro iš Donecko istorija, kaip buvo mobilizuotas į okupantų gretas ir kas dėjosi paskui: jo būklė nepataisoma, bėgti į Kijevą negali ()
Nuo pat Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios, Kremlius siekė į frontą pasiųsti ne tik kariškius iš Rusijos, tačiau ir okupuotų Ukrainos teritorijų gyventojus kovai prieš savo šalį. Žmogaus teisių aktyvistų vertinimu, nuo vasario vidurio okupuotame Donbase buvo pašaukta daugiau kaip 100 000 ukrainiečių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Jei Rusija įsakys mums užimti visą galaktiką, mes taip ir padarysime“, – prie įėjimo į karinį komisariatą Rusijos okupuotame Donecke 50 šviežiai pašauktų vyrų grupei sakė moteris.
Tai buvo trečioji Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą diena. Per pastaruosius penkis mėnesius Rusijos įgaliotiniai masiškai prievarta mobilizavo Donbaso ukrainiečius kovai prieš savo šalį.
Kai kurie pasinaudojo plačiai paplitusia korupcija ir paliko regioną. Daugeliui pasisekė mažiau. Tie, kurie liko, buvo paimti iš Rusijos okupuotų miestų gatvių ir išsiųsti į fronto linijas be apmokymų, apsaugos ar noro kovoti.
Ekspertai teigia, kad priverstinis šaukimas į kariuomenę okupuotose teritorijose yra karo nusikaltimas – vadina jį grobimu.
Pavlo, 20-metis vyras iš Donecko, buvo vienas iš tų, kurie buvo priverstinai paimti kovoti Rusijos pusėje (saugumo sumetimais vardas ir pavardė buvo pakeisti). Vyras, turintis rimtų sveikatos problemų ir neturintis jokios karinės patirties, buvo vienas iš daugelio vietos gyventojų, kuriuos Rusija naudojo kaip patrankų mėsą.
„Tie, kurie šaukimo metu nepasirodo šaukimo įstaigose, kai yra šaukiami, sulaukia „svečių“. Jie įsiveržia tiesiai į namus, paima tave ir vis tiek siunčia tarnauti“, – nurodė Pavlo laikraščiui.
Daugiau nei mėnesį praleidęs fronto linijoje netoli Mariupolio, Pavlo buvo atleistas iš tarnybos, vos nemiręs nuo kvėpavimo nepakankamumo. Jo būklė šiuo metu nepataisoma.
Priverstinis šaukimas
Vėlyvas skambutis nutraukė Pavlo įprastą vakarą žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Vasario 26 d. jam buvo liepta atvykti į vadinamąjį karinį komisariatą arba šaukimo biurą. Priverstinė mobilizacija Rusijos okupuotame Donecke vyko mažiau nei savaitę.
Jis bandė atsisakyti pranešdamas apie turimą kvėpavimo takų ligą, bet jo vadovas darbe, ištikimas Rusijos šalininkas, pagrasino sumažinti atlyginimą.
Pavlo nusprendė pasirodyti kariniame komisariate. Planavo parodyti sveikatos pažymą, kad nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už priverstinio šaukimo atsisakymą.
Tačiau kovotojai konfiskavo jo ukrainietišką pasą, o sveikatos pažyma, išduota prieš 2014 m. Rusijos invaziją, buvo pripažinta negaliojančia. Kai Rusija okupavo rytinę Donbaso regiono dalį, Pavlo buvo tik 12 metų.
Rusijos kontroliuojamame kariniame komisariate visi, kurie turėjo sveikatos sutrikimų, buvo vedami pas vidaus gydytoją. Vyrai be inkstų, su širdies sutrikimais ir kitomis ligomis – visus juos buvo galima matyti patalpoje. Nepaisant ligų, visi šie vyrai buvo priimti į kariškių gretas.
„Man nerūpi jūsų sveikata. Aš sergu ketvirtos stadijos vėžiu. Aš tarnauju ir tu tarnausi“, – gydytojo žodžius prisimena Pavlo. Jis mano, kad vyras melavo, jog serga vėžiu.
„Vyro, neturinčio kojos, paklausė, ar jis gali nuskusti bulves. Jis atsakė, kad gali. Jis buvo pašauktas į kariuomenę“,-sakė Pavlo.-Vėliau sužinojome, kad nebuvo bulvių, kurias būtų galima nuskusti“.
Prie fronto linijos, tą pačią dieną, Pavlo gavo Antrojo pasaulinio karo šalmą, lengvą vasarinę uniformą ir kaip vėliau sužinojo – neveikiančią amuniciją.
„Tai buvo košmaras“, – teigė Pavlo.
Niekas negavo neperšaunamos liemenės ar pirmosios pagalbos rinkinio. Vietoj to jie gavo daiktadėžę su kareiviška peteliške, šaukštu ir flakonu. Viskas buvo aptepta riebalais.
Po trumpos ir formalios priesaikos visi pašauktieji prievarta buvo išvežti į pietinę Donecko sritį, kur Rusija vykdė puolimą. Pavlo beveik penkias savaites praleido Mariupolio apylinkių kaimuose per sunkiausias kovas dėl miesto.
„Rusijos karininkai patikino, kad vietiniai rekrūtai liks „trečiojoje gynybos linijoje“ ir nepuls Ukrainos pajėgų. Tačiau jie melavo“.
Pavlo būrys gyveno šaltame tvarte. Dalis grupės miegojo ant lovų, padarytų iš padėklų su šienu ant viršaus, kiti miegojo ant šaltos žemės. Pavlo apskaičiavo, kad viduje buvo apie 800 žmonių.
„Man labai norėjosi verkti“, – prisiminė jis pirmąsias naktis, kai miegojo šaltame tvarte. Pavlo tikėjosi, kad karas greitai baigsis. Vasario 27-osios vakarą kovotojų vadai teigė, kad „per mėnesį nugalės Ukrainą“. Po savaitės visiems buvo įsakyta krautis AK-74 ir sėsti į karines transporto priemones.
Pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis Mariupolis buvo apsuptas. Uostamiestį, kuriame gyveno 450 000 žmonių, nuolat bombardavo Rusijos artilerija ir aviacija, paversdama miestą griuvėsiais.
Kai kovotojai atvyko į kaimą netoli Mariupolio, juos iš karto apšaudė artilerija. Pavlo teigė, kad niekada nesijautė taip išsigandęs kaip tą dieną: „vėliau supratau, kad apšaudo ne ukrainiečiai, o mes“.
Pavlo sveikatos problemos paaštrėjo, sekančią vadas įsakė ruoštis puolimui. Įžengus į miestą, Pavlo būriui buvo įsakyta saugoti kelias gatves miesto pakraštyje. Gatvėse jie patruliavo naktį, kad jų nepastebėtų snaiperiai.
Vėliau iš būrio buvo atrinkti trys vyrai, kurie saugojo užtvanką. Tarp jų buvo ir Pavlo. Nepaisant argumentų, kad jis serga ir negali kariauti, jis vis tiek buvo ten pasiųstas: „niekas nesirūpino. Paskambinau mamai ir verkiau“, – prisimena jis.
Likusi jų būrio dalis šturmavo ukrainiečių pozicijas Mariupolyje. Pavlo atsisakė pateikti išsamesnės informacijos apie kovotojų nuostolius per šį reidą.
Pabėgimas
Pavlo prireikė kelių savaičių, kad patektų pas gydytojus. Tuomet medicinos darbuotojams pavyko įtikinti kovotojus, kad Pavlo reikia gydytis. Jis buvo nuvežtas į Donecko ligoninę.
„Man nuolat skambindavo kovotojai ir klausdavo, kur esu, – sako jis.
Po kelių dienų Pavlo buvo atlikta operacija ir ligoninėje jis praleido šešias savaites. Dabar jis turi rimtų, nuolatinių sveikatos problemų.
Išleistas iš ligoninės, jis grįžo į kareivines su dokumentais, patvirtinančiais jo būklę. Moteris jam pagrasino, kad jis „per ilgai sirgo“ ir turi grįžti tarnauti: „kitaip jie patys ateis tavęs pasiimti“. Pavlo nusprendė pasislėpti. Po kelių dienų Pavlo motina paskambino vadams ir sugebėjo juos įtikinti leisti sūnui palikti jų gretas.
Kitą dieną Pavlo buvo iškviestas į kariuomenę, kad gautų atleidimą nuo tarnybos. Jis nerimavo, kad tai – spąstai, tačiau milicininkų komisariato medikas paprašė rusų įgaliotinių „paleisti jį ir daugiau nekankinti“.
Pavlo sako negalėjęs įsivaizduoti, kad bus taip baisu. Jis pridūrė, kad norėtų palikti Donecką ir persikelti į Kijevą, tačiau dabar bijo persekiojimo už tai, kad buvo priverstas kovoti Rusijos pusėje.
Karo nusikaltimai ir teisingumas
Ukrainos žmogaus teisių centro (ZMINA) advokatūros direktorė Alyona Luneva sako, kad nerekomenduotų Pavlo atvykti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kol nebus sukurta speciali teisinė sistema tokiems atvejams kaip jo.
Priverstinė mobilizacija okupuotoje teritorijoje yra tarptautinės teisės pažeidimas. Ji taip pat pažeidžia Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą.
Tačiau nepaisant to, kad Ukrainos valdžios institucijos dėl tokių karo nusikaltimų kaltina Rusiją ir prievarta mobilizuotus asmenis vadina „aukomis“, jie vis tiek gali atsidurti kalėjime Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje.
„(Pavlo) bus apkaltintas valstybės išdavyste, – teigė A.Luneva. – Jis laikomas kovotoju už tai, kad pakėlė ginklą prieš Ukrainą“.
Ukrainos generalinė prokuratūra pradėjo daug baudžiamųjų bylų dėl Rusijos prievarta mobilizuotų žmonių iš okupuotų teritorijų.
Žmogaus teisių aktyvistai mano, kad tie, kurie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik prisijungti prie Rusijos vadovaujamų pajėgų, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal galiojančius teisės aktus.
Ukrainos įstatymams svarbu tai, kad Pavlo nepasidavė ir tęsė tarnybą, kol buvo demobilizuotas kovotojų. Ukrainos žmogaus teisių centro advokatūros direktorė teigė, kad Pavlo apie pabėgimą negalvojo, kai buvo siunčiamas į fronto liniją.
Buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas ir tarptautinės humanitarinės teisės ekspertas Gunduzas Mamedovas argumentavo, kad „tokia praktika yra neteisinga, nes tai reiškia, kad teisiama auka, o ne nusikaltėlis“.
„Pagrindinis klausimas turėtų būti: ar prievarta mobilizuotas žmogus padarė karo nusikaltimą“, – sakė G. Mamedovas.
G.Mamedovas ir žmogaus teisių organizacijos mano, kad priverstinis šaukimas į kariuomenę okupuotame Donbase nereiškia valstybės išdavystės.
Jo manymu, kariauti priverstinai išvežto Pavlo sveikata sugadinta, o teisinės apsaugos Ukrainoje jis neturi.
„Nesulaukę reikiamų atsakymų iš institucijų dėl tokių atvejų, esame pasmerkti matyti nuolatinę įtampą visuomenėje“, – sakė G.Mamedovas.
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.