Pragaras kare. „Geležinės brigados“ vadas siunčia grėsmingą įspėjimą ()
„Todėl, kad esame stiprūs ir greiti, kaip geležiniai arkliai.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Turime žinią rusams: jei norite išeiti iš čia gyvi, bėkite! Pranešimas iš giliai miškuose prie sienos su Rusija paslėpto slapto Ukrainos tankų padalinio, kurį Zelenskis pavadino „geležine brigada“.
Fronto linija dabar žurnalistams praktiškai nepasiekiama dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo. Bet žurnalistui Davidui Patrikarakosui iš Charkivo srities pavyko ten patekti draugų pagalbos dėka.
Jo pašnekovas Artiomas yra 3-iosios tankų brigados vadas. Jis čia pradėjo kovą, kai prieš daugiau nei 500 dienų Vladimiras Putinas pradėjo plataus masto invaziją. Netrukus jo dalinys buvo išsiųstas ginti Kyjivo.
Tada jis dalyvavo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolime Charkivo srityje 2022 m. rugsėjį. Ukrainos tankai T-72 prasiveržė pro Rusijos gynybines linijas, išlaisvino teritoriją ir nustūmė priešą atgal už sienos linijos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šios brigados sėkmę šventė šalies Nepriklausomybės dieną rugpjūtį, suteikdamas jai „Geležinės brigados“ pavadinimą.
„Kodėl?“ Paklausė žurnalistas. „Todėl, kad esame stiprūs ir greiti, kaip geležiniai arkliai“, – nuskambėjo atsakymas. Artiomas atvirai pasakoja apie gyvenimą fronto linijose per dabartinį lemiamą atsakomąjį puolimą.
„Čia mes netoli sienos“, – sako Artiomas. „Ir tai visada yra didžiausias pavojus. Iš bet kurios sienos vietos šie niekšai gali pradėti naują puolimą. Jei ir kada tai atsitiks, aš ir mano vaikinai būsime priešakinėse linijose ir susitiksime su jais. Ir patikėk manimi, mes pasiruošę“.
Artiomas prisimena neseniai įvykusią kovą: „Buvo ypač sunku. Arti prieiti negalėjome, nes laukai buvo nusėti prieštankinėmis minomis. Turėjome labai tiksliai šaudyti iš 8-9 km atstumo, nes mūsų vaikinai buvo tik 75 metrai nuo priešo. Žinojome, kad jei padarysime kokią nors klaidą, galiausiai juos nužudysime. Tai buvo siaubinga".
„Bet galiausiai mes juos visus [rusus] nužudėme. Rusus žudyti – vienas malonumas. Bet įsivaizduok, kad nužudome savo žmones? Koks būtų tavo gyvenimas po to?
Žurnalistas pastebėjo, kad kariai nedėvi apsauginių liemenių. Artiomas juokiasi: „Jei mus čia suras, atsiųs raketą, bet tu negalėsi nuo jos apsiginti. Be to, ar kada bandėte patekti į tanką su šarvais? Bet mes turime neįtikėtinai stiprius šalmus.“
Žurnalistas paklausia apie kontrpuolimą, bet Artiomas tyli. „Kontrpuolimo planai mėgsta tylą“, – atsako jis. Mūsų misija čia yra labai slapta. Netgi mūsų vadai iki paskutinės akimirkos nežino galutinio plano.
Pro šalį eina jaunas kareivis su tatuiruotėmis ant abiejų rankų su kastuvu ir kūju. Jo vardas Antonas, jam 27 metai, jis yra tanko brigados vadas. Iš karto po invazijos jis atėjo į kariuomenę ir tarnauja iki šiol.
Šis laikas buvo sunkus. „Kai dalyvauji daugelyje mūšių, prarandi daug bendražygių. Ypač pirmaisiais karo mėnesiais. Negaliu pasakyti, kiek. Tačiau jų yra daug“, – sako jis.
Jis sako turintis žinią rusams: „Jei nori iš čia ištrūkti gyvi, bėkit!“.
