Šiuolaikiniai automobiliai yra kupini įvairių aktyvaus saugumo ir pagalbinių vairavimo sistemų, kurios iš dalies atlieka darbą už vairuotoją. Kartais jos gali erzinti, o be kai kurių net patyrę keliautojai negali gyventi. Kaip ir kur naudoti technologijas, kad jos maksimaliai atskleistų visą savo potencialą?

Užmiestyje vairuoti beveik nebereikia

Pristatydami naujus modelius gamintojai mėgsta girtis, jog jų technologijos tokios pažangios, kad vairuotojas laisvai galėtų paleisti vairą ir palikti kelionės rūpesčius pačiam automobiliui. Deja, Europos Sąjungoje autonominis vairavimas nėra apibrėžtas teisės aktuose, tad vairuotojui negalima paleisti vairo – už vairavimą atsakingas jis pats. Kita vertus, dėl įvairių aktyvaus saugumo sistemų vairuoti yra gerokai paprasčiau nei anksčiau.

Bene daugiausia įtampos užmiesčio keliuose nuo vairuotojo pečių nuima adaptyvioji greičio palaikymo sistema. Kitados bazinės greičio palaikymo sistemos tiesiog sugebėdavo išlaikyti vairuotojo nustatytą greitį. Dabar adaptyviosios sistemos geba palaikyti saugų atstumą iki priekyje važiuojančios transporto priemonės.

Automobilis pats stabdo, jei priekyje važiuojanti transporto priemonė juda lėčiau, pats greitėja iki nustatyto greičio, jei pastaroji paspartina tempą. Eismo juostų palaikymo sistema pati koreguoja automobilio trajektoriją, tad vairuotojui dažnu atveju tereikia prilaikyti vairą.

Pirmoji adaptyvioji greičio palaikymo sistema, kaip ir dauguma technologijų, buvo pristatyta prieš daugiau nei 20 metų S klasės „Mercedes-Benz“ modelyje. Tačiau šiandien tai nebėra prabangos atributas. Ją dabar galima užsisakyti net ir daugeliui prieinamame „Hyundai i20“ hečbeke.

Geriausia naudoti gerai sureguliuotas

Minėtos vairavimo sistemos netgi tampa dar išmanesnės. Navigacijos programėlėje nustačius kelionės tikslą, jos stebi žemėlapį ir automatiškai pristabdo prieš aštresnius posūkius ar sankryžas. Jos mato greičio ribojimo ženklus ir pagal tai automatiškai parenka važiavimo greitį.

Bendrovė „Hyundai“ neseniai pristatė ir persirikiavimo asistentą. Jei automobilyje įdiegta adaptyvioji greičio palaikymo sistema, važiuojant magistralėje pakanka parodyti posūkį: automobilis pats apsidairys aplinkui ir nusprendęs, kad yra saugu persirikiuoti, išsuks į kitą eismo juostą.

„Šiais laikais jau sunku įsivaizduoti ilgą kelionę, kur vairuoti reikėtų koja. Greičio reguliavimas akceleratoriumi vargina – vairuoti automobilį be greičio palaikymo sistemos jau keista. Bet ne visuomet adaptyviosios sistemos veikia harmoningai. Geriausia naudoti tas sistemas, kurios atlieka tokius veiksmus, kokius atliktų pats vairuotojas, kad nekiltų klausimų, kodėl ji čia stabdo ar kodėl dar nevažiuoja. Bet toli gražu ne visos sistemos taip sureguliuotos, tad kartais jos gali ir varginti“, – apžvelgia žurnalo „Auto Bild Lietuva“ leidėjas Vitoldas Milius.

Skiriasi ir moderniausių greičio palaikymo sistemų veikimas. Vienos viską nusprendžia pačios, kitos, tarkime, aptikusios pasikeitusį greičio ribojimo limitą, pirmiausia paklausia vairuotojo, ar jis iš tiesų nori pakeisti savo nustatytą greitį, ir jį pakeičia tik gavusios patvirtinimą.

Ar galima kruizo kontrolę naudoti mieste?

Modernios adaptyviosios greičio palaikymo sistemos gali palengvinti vairuotojo darbą ne tik greitkelyje ar užmiestyje, bet ir miesto gatvėse. Pavyzdžiui, išmaniąją greičio palaikymo sistemą turintis „Hyundai“, sekdamas kitą automobilį, gali visiškai sustoti eisme, o jam suaktyvėjus – vėl automatiškai pajudėti.

Tačiau mieste eismas vyksta per daug dinamiškai, kad visą vairavimą būtų galima palikti vien transporto priemonės sistemų kontrolei, sako automobilių istorijos patikros bendrovės „CarVertical“ komunikacijos vadovas Matas Buzelis.

„Pavyzdžiui, automobilis iki priekyje važiuojančios transporto priemonės palaiko saugų atstumą. Pakankamą, kad Lietuvos gatvėse kas nors tikrai įkištų savo keturratį. Tokias saugumo sistemas geriausia naudoti užmiestyje, kur kelias nuobodesnis, kur mažiau dinamikos: ten jos veikia tikrai gerai“, – aiškina specialistas.

Jis pažymi, kad automobiliai nemato nei šviesoforų, nei prie perėjos laukiančių pėsčiųjų, tad toli gražu jie dar negali visaverčiai važiuoti patys miesto eisme. Vis dėlto ekspertas pripažįsta, kad kasdien važinėjant būna aplinkybių, kai šios sistemos labai stipriai padeda. Pavyzdžiui – patekus į spūstį magistralinėje gatvėje.

„Yra ta nemalonioji dalis keliaujant iš namų į darbą, ar atvirkščiai, kai užstringi spūstyje. Tada pats metas pasitelkti pagalbininkus. Greičiau gal nenuvažiuosi, bet tikrai mažiau stresuosi slinkdamas su srautu savo eismo juosta“, – papildo M. Buzelis.

Mieste padeda kitos sistemos

Mieste daug naudingesnės kitos aktyviojo saugumo priemonės, kaip antai aklosios zonos stebėjimo sistemos. Veidrodėliai rodo, kas vyksta už automobilio, vairuotojas pasukęs galvą gali pamatyti, kas vyksta šalia jo, tačiau tarp to, ką vairuotojas regi per veidrodėlį ir per šoninį langą, yra nemaža akloji zona. Didžioji dauguma naujų automobilių turi sistemas, kurios šviesele ant veidrodėlių perspėja apie aklojoje zonoje esančias kliūtis.

Tuo tarpu Pietų Korėjos gamintojai nuėjo šiek tiek toliau ir didesnių „Hyundai“ modelių veidrodėliuose pradėjo montuoti kameras: įjungus posūkio signalą, jos parodo atitinkamos pusės aklosios zonos vaizdą prietaisų skydelyje.

Minėtas gamintojas vienas pirmųjų ėmė į „Santa Fe“ modelį montuoti ir sistemą, perspėjančią apie iš šonų artėjančias kliūtis važiuojant atbulomis. Dabar ji mato ne tik pro šalį riedančius automobilius, bet ir dviratininkus, einančius pėsčiuosius.

Sistema ne tik apie juos įspėja, bet ir automatiškai sustabdo transporto priemonę, jei vairuotojas nespėja sureaguoti. Aišku, tiek parkavimo, tiek ir išvažiavimo iš stovėjimo vietos darbą jau galima palikti pačiam automobiliui.

„Man, pavyzdžiui, patinka ta sistema, kuri perspėja apie pavojus iš šonų, išvažiuojant iš stovėjimo vietos atbulomis. Pats jų niekaip neišvysi, kol visai neišvažiuosi. Be to, džiugina ir vaizdo kameros“, – savo dažniausiai naudojamomis technologijomis dalijasi M. Buzelis.

Komentarai ()