Kaip veiksmingai kovoti prieš galingą priešą. Pasaulinė karų patirtis (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir šis klausimas daugeliui šalių kils vis dažniau ir įvairiais aspektais: kaip išnaudoti globalizacijos privalumus ir tuo pačiu susidurti su jos iššūkiais? Ar savo teritorijoje turėtume uždaryti svarbių pramonės produktų rūšių gamybos ciklus, ir jei taip, kokių? Kiek patyrusių inžinierių ir kvalifikuotų darbuotojų tam reikia? Koks yra švietimo, mokslo ir technologijų plėtros vaidmuo visame tame? Ar būtina turėti pakankamai medicininių vaistų ir kokių? Kas yra tikrasis aprūpinimas maistu, kaip jį pasiekti ir kaip jis susijęs su geopolitika?
Be to, šiais laikais daugelis žmonių ir įvairiose šalyse vis dažniau galvoja apie klausimus: kokios ginkluotosios pajėgos ir kokios ginkluotės reikia norint atremti potencialų agresorių? Kokie rezervai ir ištekliai turėtų būti tam skirti? Kaip juos sukurti, tinkamai laikyti ir efektyviai panaudoti rinkos sąlygomis? Ar tikrai šiais laikais, kaip ir senovės graikų-persų karų laikotarpiu, didelę reikšmę turi psichologinis visuomenės nusiteikimas, kariuomenės kovos dvasia ir asmeninės vado dorybės? Juk aiškiai neatsitiktinai žmonės iki šių dienų gerai prisimena, kas tiksliai atsisakė persų karaliaus Kserkso ambasadoriams duoti „žemę ir vandenį“, kaip mūšyje, siaurame tarpeklyje prie Termopilų, krito 300 spartiečių.
Žinoma, Ukrainos patirtis bus ne kartą iš naujo interpretuota tiek karo ekspertų, tiek būsimų civilių istorikų. Tikriausiai ir pirmasis, ir antrasis vėliau suras pagrindinius Ukrainos pergalių veiksnius ir pagrindines klaidingų skaičiavimų priežastis. Tuo labiau, kad viskas, kas iš tiesų viską apibrėžia, pasireiškia tik su laiku.
Tačiau jau dabar aišku, kad Kremliaus klika padarė rimtą klaidą planuodama puolimą prieš Ukrainą.
Prisiminkime, kaip nuo 2021 metų spalio–lapkričio Rusijos informaciniame lauke pradėjo atsirasti straipsniai, kurie teigė, kad Kijevo valdžią neva palaiko tik „palyginti nedidelis skaičius žmonių“, turinčių „NATO ir Amerikos“ išsilavinimą. Jie taip pat tvirtino, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jaunesniųjų ir vidutinio rango karininkų atstovai „nėra pasiruošę mirti už Kijevo valdovus“.
Sovietinio paveldo ilgesys, plačiai paplitęs Rusijos Federacijoje, buvo mechaniškai ekstrapoliuotas Ukrainos visuomenei. Jis buvo laikomas beveik identišku rusų kalbai. Esą ukrainiečiai pasiruošę susijungti su Rusija. Atitinkamai rusai sukūrė specialius metodus, kaip sumenkinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų moralę, propagavo netikėjimą gebėjimu pasipriešinti Rusijos kariuomenei, siūlė materialinėmis ir kitokiomis paskatomis paskatinti ukrainiečių karius į išdavystę.
Taip pat buvo kalbama apie priešiškumą ir nepasitikėjimą tarp „nacionalistinių ginkluotųjų formacijų, kurios yra Kijevo valdžios galingas įrankis“ ir reguliarių ginkluotųjų pajėgų dalinių. Rusijos Federacija propagavo idėją, kad „radikalus nacionalizmas yra jėgų, nesusijusių su Ukrainos žmonėmis, projektas“.
Atitinkamai rusai padarė visiškai klaidingą išvadą, kad Ukrainos kariuomenė yra nelojali, nepasitiki valstybės vadovybe ir negins Tėvynės. Priešingai, kilus ginkluotam konfliktui, jie tuoj pat eis į priešo pusę. Tiesą sakant, sunku rasti grubesnės klaidos pavyzdį karo istorijoje.
Klydo ir naciai, kurie tikėjo, kad nuolat bombarduodami Anglijos sostinę ir kitus miestus palauš britų dvasią ir sunaikins jų valią priešintis – 1940 metų rudenį nenutrūkstamas Londono bombardavimas truko 57 naktis. Tada jis tęsėsi kaip oro atakos kitose šalies dalyse ir sukėlė siaubingą sunaikinimą.
Kaip prisimena Churchillis: „Paskutinę lapkričio savaitę ir gruodžio pradžioje reidų našta persikėlė ant uostų. Bristolis, Sautamptonas ir, svarbiausia, Liverpulis patyrė stiprų bombardavimą. Vėliau Plimutas, Šefildas, Mančesteris, Lydsas, Glazgas ir kiti ginklų gamybos centrai be baimės perėjo per ugnį. Tačiau atsitiko tai, kuo naciai aiškiai nenumanė: „Nesvarbu, kam teko smūgis, šalis buvo ne mažiau sveika nei jūra yra sūri“, – „Antrojo pasaulinio karo prisiminimuose“ užbaigia Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.
Visos šios istorinės ekskursijos būtinos siekiant parodyti neįsivaizduojamą visapusiško ir nuolatinio Ukrainos tautinės egzistencijos aspektų, kurie vaidina lemiamą vaidmenį stiprinant valstybės struktūrą, tyrimo svarbą. Ir nors, kaip teigiama, absoliučiai nepažeidžiamų nacionalinių struktūrų nėra, tikro saugumo troškimas akivaizdžiai yra natūralus procesas, būdingas beveik kiekvienam nacionaliniam dariniui.
Taigi tikrai profesionali ir subalansuota bei nuodugni diskusija apie nacionalinį stabilumą šiuo metu Ukrainoje yra daugiau nei aktuali. Ypač karo su Putino Rusijos Federacija sąlygomis, kur iškyla galimybė efektyviai atremti galingą priešą. Tai reiškia, kad reikia nuodugniai išmanyti ir sumaniai taikyti tikrąjį karo meną, apie kurį seniai taip taikliai pasakė garsus kinų strategas ir karinis mąstytojas Sun Tzu: „Karo meno sąlygos yra tokios: pirmoji yra skaičiavimai, antrasis – išteklių kiekis, trečias – karių skaičius, ketvirtas – jėgų pusiausvyra, penktas – galimybė laimėti“.
Autorius: Olegas Belokolos, Nacionalinio tvarumo tyrimų centro direktorius.
