Ieva Lekavičiūtė. Slaptosios tarnybos II, arba kodėl „Hamas“ lyderiai bijo australų turistų (18)
Jie išmoko tave vogti, jie išmoko tave žudyti, jie išmoko tave daryti dalykus, kurių normalūs žmonės nė neįsivaizduoja“, – taip savo buvusią darbovietę – slaptąją Izraelio tarnybą „Mossad“ – duodamas interviu BBC radijui apibūdina buvęs jos agentas Gadas Shimronas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Mossad“ pavadinimas pastaruoju metu neretai šmėžuoja pasaulio naujienose: paskutinė didžiulio žiniasklaidos dėmesio sulaukusi operacija yra vieno iš teroristine laikomos palestiniečių organizacijos „Hamas“ lyderių Mahmoudo al-Mabhouho nužudymas Dubajuje, dėl stebėjimo kamerų praktiškai virtęs realybės šou. Nors tarptautinės bendruomenės pasipiktinimas milžiniškas, patys „Mossad“ pareigūnai to nesureikšmina: „taip, mes klystame, bet tai nutinka labai retai“, – teigia vienas iš buvusių agentų, pasivadinęs Gilo slapyvardžiu. Ir priduria: „Mossad“ daro klaidų neįtikėtinai mažai, turint omeny, kad agentų kasdienybę galima apibūdinti kaip „neįmanomą misiją“.
Izraelio žvalgybos ir specialiųjų užduočių institutas, trumpiau vadinamas tiesiog „Mossad“ (hebrajų kalba tai reiškia institutą), buvo įkurtas 1951 m. kovą tuometinio ministro pirmininko Davido Ben Guriono įsakymu. Premjeras manė, kad šaliai, kuri nuo pat susikūrimo yra apsupta priešiškų valstybių, būtina turėti patikimą žvalgybos tarnybą, sudarančią pirmąją gynybos liniją. Į tarptautinės bendruomenės akiratį „Mossad“ pirmą kartą pateko 1960 m., kai Argentinoje pagrobė „nacių architektu“ vadinamą Adolfą Eichmanną, kuris buvo atsakingas už žydų masinių trėmimų į getus ir koncentracijos stovyklas logistiką. Vis dėlto „Mossad“ ilgai vaikytis praeities šešėlių neteko – šalies geopolitinė situacija lėmė, kad šiai slaptajai tarnybai darbo niekuomet netrūko. Šiuo metu ji yra atsakinga už žvalgybinės informacijos rinkimą, slaptųjų operacijų vykdymą ir kovą su terorizmu, o pagrindinis organizacijos stebėjimo objektas – arabų šalys ir organizacijos. „Mossad“ aktyviai veikia ne tik Artimuosiuose Rytuose ir Vakarų šalyse, bet ir pokomunistinėse valstybėse bei netgi Jungtinėse Tautose.
Žvalgybos institutas, įsikūręs Tel Avive, apytiksliais skaičiavimais, turi maždaug 1200 darbuotojų, priklausančių vienam iš aštuonių departamentų, kurie smarkiai skiriasi ne tik savo funkcijomis bei dydžiu, bet ir atvirumo visuomenei laipsniu. „Mossad“ teikia informaciją apie šešis departamentus, iš jų labiausiai slepiama Specialiųjų operacijų divizijos (dar žinomos kaip „Metsada“), vykdančios žudymo, sabotažo ir psichologinio karo užduotis, bei LAP (Lohamah Psichlogit) departamento, atsakingo už psichologinio karo, propagandos ir kitas apgaulingas operacijas, veikla. Kiti padaliniai yra kur kas atviresni, o du iš jų – pats didžiausias Informacijos rinkimo departamentas, atsakingas už žvalgybos agentų vykdomas informacijos rinkimo operacijas, ir Technologijų departamentas netgi ieško naujų darbuotojų per skelbimus Izraelio spaudoje. Tokį tarnybos sprendimą lėmė keletas veiksnių – visų pirma, panašiai kaip CŽV bei MI6, „Mossad“ pastaraisiais metais palengva atsivėrė visuomenei ir žiniasklaidai. Tačiau yra ir kita, gerokai svarbesnė priežastis: tarnybai tenka konkuruoti su privataus sektoriaus darbuotojams siūlomais pranašumais. Taigi norėdama pritraukti naujų narių, ypač iš civilių, „Mossad“ turėjo pradėti žaisti kiek atviresnėmis kortomis. Ankstesni civilių verbavimo būdai, tokie kaip asmeninių laiškų siuntimas ar metodas „narys atsiveda draugą“, laikui bėgant nesugebėjo tinkamai pateikti visuomenei darbo šioje slaptojoje tarnyboje pranašumų ir pritraukti talentingiausių specialistų. Vis dėlto „Mossad“, be abejonės, turi ką pasiūlyti: šiuo atveju Izraelio piliečiams itin svarbu ne tik konkurencingas atlyginimas (agentai patenka tarp penktadalio daugiausia uždirbančių izraeliečių) bei stabilios darbo vietos garantija, bet ir žinojimas, kad jie vykdo šaliai svarbią misiją. Šis itin svarbus ideologinis lygmuo išskiria „Mossad“ iš kitų didžiųjų slaptųjų tarnybų ir padeda paaiškinti kai kuriuos jų vykdomus veiksmus, kurie neretai gali pasirodyti radikalūs.
Patriotizmas yra vienas iš „Mossad“ darbuotojų skiriamųjų bruožų, jo svarbą pabrėžė praktiškai visi buvę organizacijos agentai, duodami interviu BBC radijui. Paprastai šiai organizacijai priklausantys žmonės save laiko Izraelio elitu, o į ją patekti gali tik patys gudriausi, drąsiausi ir sugebantys itin greitai ir analitiškai mąstyti. Dauguma „Mossad“ darbuotojų yra itin jauni – šioje organizacijoje normalu turėti padalinį, sudarytą vien iš aštuoniolikmečių, o dvidešimt kelerių metų sulaukę jaunuoliai jau užima atsakingas pareigas. Nenuostabu, kad agentai yra atrenkami labai kruopščiai: procesas trunka maždaug metus, o kandidatai turi išlaikyti daugybę kalbos, psichologijos ir kitų testų, rodančių jų tinkamumą darbui. Viena egzaminuotojų mėgstamų užduočių yra einant gatve parodyti atsitiktinį balkoną ir duoti kandidatui penkias minutes atsidurti jame ir ten kartu su buto šeimininkais pastovėti keletą minučių. Šiuo atveju iš potencialaus nario tikimasi, kad jis sugalvos gudrią priežastį, kodėl šeimininkai turėtų jį ten įleisti, o ne, pavyzdžiui, bandys tiesiog įlipti į balkoną. Iš kitų slaptųjų tarnybų „Mossad“ išsiskiria tuo, kad jie visų pirma siekia pergudrauti savo priešininką: tipinė organizacijos operacija remiasi ne agentų kiekiu ar technikos stebuklais (nors „Mossad“ įranga – viena geriausių pasaulyje), o išskirtiniu gudrumu ir, kaip tai apibūdina patys agentai, suktumu.
Veikiausiai dėl šios priežasties „Mossad“ pavadinimas kelia siaubą daugeliui Izraelio priešų. Jei tapsi šios organizacijos taikiniu, su ramybe gali atsisveikinti: vieną dieną gali pradingti tiesiog išėjęs nusipirkti laikraščio ar būti rastas „nusižudęs“ savo viešbučio kambaryje. Nebegali pasitikėti absoliučiai niekuo – nei šeimos draugais, nei santechniku ar mechaniku, teikiančiu tau paslaugas, nei mielai atrodančia australų turistų pora. „Mossad“ galia slypi sugebėjime įsiskverbti į artimiausią aukos aplinką: jie veikia taip akiplėšiškai, jog priešas retai kada pajėgia įsivaizduoti, kad tokie veiksmai įmanomi. Organizacijos vardas siejamas su daugybe nužudymų, pasikėsinimų bei pagrobimų Vidurio Rytuose, JAV, Europoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir netgi Okeanijoje. Įdomiausia, kad, priešingai nei JAV, kur visuomenė pasmerkė jokių teisinių normų nepaisantį karą su terorizmu, Izraelio piliečiai linkę palaikyti savo slaptosios tarnybos veiksmus, besiremiančius tokia logika: nesvarbu, ar vienas nužudytas teroristų lyderis greitai bus pakeistas nauju – svarbiausia yra parodyti priešui, jog esi pasiruošęs viskam, kad su juo susidorotum. Tokią visos šalies vienybę greičiausiai lemia istoriniai ir kultūriniai veiksniai: stipri šalyje vyraujanti sionizmo ideologija, judaistinis tikėjimas savo kaip „išrinktosios tautos“ misija ir itin pavojinga šalies geopolitinė situacija. Taip pat kaip svarbų veiksnį galima išskirti žinojimą, kad Vakarų valstybės yra nusiteikusios toleruoti daugelį „Mossad“ veiksmų, nes nuo Antrojo pasaulinio karo jaučia kaltę dėl žydų tautai padarytų skriaudų. Kaip teigė vienas iš tarnybos agentų, dirbusių joje pirmaisiais metais po įkūrimo, per operacijas „Mossad“ jautė, kad jiems neegzistuoja jokios tarptautinės teisės ar politinių susitarimų ribos, nes Vakarai dėl jaučiamos kaltės ir užuojautos neretai į visus jų veiksmus žiūrėjo pro pirštus.
Vis dėlto kaip vertinti didžiulį visuomenės pasipiktinimą sukėlusius įvykius Dubajuje? Ar tai ženklas, kad „Mossad“ nebėra nebaudžiama ir pagaliau pradės laikytis visuotinai pripažintų teisės normų? O galbūt tiesiog taps atsargesnė ir kreips didesnį dėmesį į šiuolaikinių technologijų teikiamas galimybes ir iššūkius jų tradiciniams metodams? Neoficialiai teigiama, kad, nors viešai Didžioji Britanija, Australija bei kitos valstybės ir piktinasi „Mossad“ agentų pomėgiu naudoti jų piliečių pasus savo slaptose misijose, iš tiesų jų nepasitenkinimą kelia tik nepavykusių operacijų sukeltas triukšmas, o ne pačių operacijų vykdymas. Be to, net jei šios šalys ir nepritartų „Mossad“ veiksmams, ką nors pakeisti būtų itin sunku – tai parodo visiškas galingiausios pasaulio valstybės vadovo B. Obamos bejėgiškumas mėginant spręsti žydų naujakurių klausimą Palestinos teritorijoje.
Peršasi išvada, kad „Mossad“ greitu laiku savo taktikos keisti neketina. Labiausiai tikėtina, kad operacijos taps dar atsargesnės, gudresnės ir netikėtesnės. Taigi Izraelio priešams belieka nuolat gyventi baimėje, įtampoje ir nežinioje. O bijoti tikrai yra ko – kaip teigia buvęs „Mossad“ agentas, slapyvardžiu Or: „Dalykai, kuriuos matote filmuose apie Džeimsą Bondą, yra niekuo neypatingi, nes tai mato visi. Maždaug penki procentai ten rodomų veiksmų yra fiziškai neįmanomi, visa kita mes padarome gerokai gudriau.“
Priminsime, jog pirmąją straipsnio dalį galite perskaityti čia.
