Neįprasta kompaktinio sulankstomo dviračio koncepcija: „Žiogelis“ (9)
Sakoma, jog dar kartą išradinėti dviračio neverta. Tačiau būtent šis posakis išprovokavo vieną inžinierių-konstruktorių imtis kitokio dviračio kūrybos. „Pasidairius po dviračių rinką, nesunku įsitikinti, jog dar niekas nesugalvojo ir nesukonstravo sulankstomo dviračio, kuris tilptų į 60-25-25 сm matmenų krepšį, - tvirtina Sibire gimęs, o dabar Izraelyje gyvenantis ir dirbantis rusų inžinierius Vladimiras Vineckis (Владимир Винецкий). – Tačiau galbūt mano idėjų pagrindu kas nors sukurs estetišką ir patogų superkompaktinės klasės dviratį.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Tiesa, yra vienas tokius reikalavimus daugiau mažiau atitinkantis pretendentas – „A-bike“, - prisimena skaitmeninius spausdintuvus gaminančios Izraelio bendrovės „Indigo“ 35-erių inžinierius-konstruktorius. – Tačiau aš esu jį matęs, čiupinėjęs. Viso labo žaisliukas – tokiu nė nuo šaligatvio nenuvažiuosi. Noriu pasakyti, kad tokio dviračio idėja tebėra neišplėtota.“
V. Vineckio įsitikinimu, bene pagrindinė problema yra ta, jog inžinieriai pretenzingai dairosi į dizainerių pusę, neva idėjų reikėtų laukti iš jų. „Pačių inžinierių nedomina niekas kitas, išskyrus naujų energijos rūšių įsisavinimą ir ginklų tobulinimą“, - atvirai rėžia rusas.
Dviračiais inžinierius-konstruktorius domisi nuo vaikystės, o įkvėpimo ieškoti naujų idėjų jam teikia siekis paneigti gerai žinomą posakį, jog iš naujo išradinėti dviračio neverta.
Savosios dviračio koncepcijos „ZarZar“ (išvertus iš hebrajų kalbos – „Žiogelis“) V. Vineckis nepatentavo, nors išsiaiškino, jog bent aštuoniasdešimtyje valstybių nieko panašaus nėra užpatentuota. Konstruktoriaus įsitikinimu, jo projektas dėl kai kurių konstrukcinių trūkumų stokotų patrauklumo ir vargu, ar būtų pradėtas gaminti serijiniu būdu. Inžinieriaus tikslas – paskatinti diskusiją ir idėjų generavimą galvojant, kaip sukonstruoti dviratį, kuris iš tiesų būtų sulankstomas.
„Savąją dviračio koncepciją išplėtojau pirmiausia dėl nebūdingo jo kompaktiškumo (ratų bazė – 103 cm), – aiškina V. Vineckis. – Sėdima ant tokio dviračio būtų klasikiniu būdu. Tai leistų 180 cm ūgio žmogui minant pedalus visiškai ištiesti koją.“„Manajame sulankstomame dviratyje transmisijos konstrukcija yra kitokia nei standartiniuose dviračiuose, – toliau apie savo išradimą pasakoja inžinierius. – Čia pedalai minami ne ratu, o aukštyn-žemyn. Prie abiejų pedalų pritvirtinta po grandinę, kuri jungia pedalą su varomuoju galiniu ratu. Grandinių konstrukcija padaryta taip, jog vieną pedalą spaudžiant žemyn, kitas kyla aukštyn. Pedalų judėjimo ašis įrengta ne dviračio centre, o arčiau vairo kolonėlės.“ Idėjos autorius neslepia, jog tokios konstrukcijos transmisijos efektyvumas ir ergonomiškumas nėra įrodytas. Patikrinti šią idėją būtų galima tik sukonstravus bandomąjį modelį ar bent sumontavus tokią transmisijos konstrukciją standartiniam dviračiui... Autoriaus skaičiavimu, bandomasis „Žiogelis“ svertų apie 16 kg, tačiau patobulinus tam tikras sulankstomo dviračio sistemas, jo svorį būtų galima sumažinti ligi 12 kg. Ar trejus metus virtualiu pavidalu gyvuojantis sulankstomas dviratis įgis ir realų pavidalą, pasakyti sunku. Tačiau kodėl į įprastus dalykus nepažvelgus kitu kampu?