Biomasės paklausai didėti dabar yra beveik visos sąlygos, o kad įvyktų tikras proveržis, miškininkai siūlo liberalizuoti biomasės pirkimo ir pardavimo rinką.

Lietuviams mediena yra bene labiausiai įprasta kuro rūšis – ko gero, nė viena kaimo troba be jos neapsieina. Tačiau pramonėje biokuras užima dar labai nedidelę rinkos dalį, nors biomasės rezervas valstybiniuose miškuose – didžiulis. Statistika byloja, kad dabar biokuras nesudaro nė penktadalio viso šalyje suvartojamo kuro, nors ši dalis galėtų būti gerokai didesnė.

Beje, svarbu ir tai, kad biokuras gaunamas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o tokių šaltinių dalies didėjimo reikalauja ir ES. Pavyzdžiui, dabar atsinaujinančių energijos šaltinių dalis Lietuvoje siekia 15 proc., o 2020 m. turės būti ne mažesnė nei 23 proc. Be to, biomasė centralizuoto šildymo sistemoje turės siekti 51 proc., o namų ūkiuose – 39 proc.

Kaip to pasiekti? Viena kietojo biokuro sudedamųjų dalių yra mediena. O valstybiniuose miškuose – labai dideli kiekiai žaliavos biokurui gaminti. Beje, miškininkai kurą supranta kaip tai, kas lieka nupjovus medį, pavyzdžiui, šakos, nuopjovos, viršūnės ir kt. Pramonininkai, ypač šilumos ūkyje, biomasę supranta kaip smulkintą medieną – tą, iš kurios galima pagaminti plokštes, baldus ar panašiai.

Panaudojama vos 10 proc. turimos biomasės

Lygiai taip, kaip nupjaunami užaugę javai, turėtų būti nupjaunamas ir tam tikrą amžių pasiekęs miškas.

Rezervo Lietuvoje yra labai daug, o biokurui, priešingai, panaudojama labai nedaug. Tai lemia keletas priežasčių. Pirmiausia visos Lietuvoje 9-ajame dešimtmetyje pastatytos biokuro katilinės pritaikytos celiuliozinėms skiedroms deginti, o tai labai geros kokybės mediena. Užtat šakų ir kitų medienos atliekų deginti nėra kur, kitaip tariant, biokuro iš miško kirtimo atliekų paklausa nėra didelė.

Tiesa, pastaruoju metu atsirado šiek tiek daugiau biokurui pritaikytų katilų, pavyzdžiui, Panevėžyje, Šiauliuose, kur suvartojami nemaži kiekiai biokuro, bet visos šalies mastu jų kol kas dar tikrai nėra pakankamai.

Prie to iš dalies prisideda ir šilumininkai, nespinduliuojantys didžiuliu noru kūrenti biokuro vietoje dujų. Mat biokurui naudoti reikia daugiau ir žmogiškųjų išteklių, ir pastangų.

Šiuo metu biokurui panaudojama vos 10 proc. visų valstybinių miškų kirtimo atliekų, skirtų biokuro gamybai. Miškininkams netgi specialiai skelbiamuose konkursuose nesiseka jų parduoti.

Antra priežastis – tai aplinkinės rinkos. Visų pirma Latvija, tiekianti labai didelį kiekį biokuro (beje, Latvijoje veikia kitokia ruošos ir pardavimo sistema, orientuota į galutinį pardavimą). Kita rinka – Klaipėdos uostas, tiekiantis nebetinkamą, transportavimo metu sugadintą, pažeistą medieną. Trečia – Baltarusijos rinka. Tiesa, ji neprognozuojama ir sunkiai nuspėjama.

Dar viena priežastis, susijusi būtent su biokuru iš miško kirtimo atliekų, yra ta, kad jų kaina pastaruosius penkerius metus gana sparčiai kyla ir artėja prie malkinės medienos kainos, tad biokurą deginančios įmonės tokiu atveju labiau linkusios pirkti pastarąją medieną, o ne jos atliekas.

Tačiau netgi atsižvelgdami į visus šiuos veiksnius miškininkai tvirtina, kad yra ne vienas būdas, kaip biomasės paklausą padidinti.

Pasitarnautų birža

Biokuro rinkos plėtrai dabar ypač palankus metas, nes biokuro vartotojams skiriama Europos Sąjungos parama. Vadinasi, dabar puikus laikas atsirasti naujoms biokuro katilinėms arba biokuro deginimui pritaikyti senesnes dujines katilines. Beje, svarbu, kad katilai būtų pritaikyti šakoms ir kitokioms medienos atliekoms degint, – tai būtų pati didžiausia nauda valstybei, miškininkams, miškų savininkams, apskritai visiems gyventojams. Štai ir per pastarąjį urėdų susitikimą Aplinkos ministerijos kancleris pabrėžė, kad šiuo metu būtina urėdijų veiklos plėtra.

Beje, jai labai pasitarnautų ir patobulinta biokuro supirkimo sistema. Mat dabar katilinės organizuoja konkursus ir pasirenka vieną kuro tiekėją. Žinoma, katilines šiuo požiūriu galima suprasti – jos pasirenka tą tiekėją, kuris yra sukaupęs atsargų (ne mažiau kaip vieno mėnesio rezervą), yra patikimas ir siūlo geriausią kainą. Tai labai aktualu tokiuose miestuose, kurie šildomi vien biokuru, pavyzdžiui, Ignalinoje ar Tauragėje, ir biokuro tiekimas turi būti žūtbūt užtikrintas.

Tačiau net ir šiuo atveju, miškininkų teigimu, būtų labai naudingas biokuro biržos atsiradimas.

Priminsime, jog Energetikos ministerija planavo, kad biokuro birža pradės veikti jau šiemet, ir miškininkai to labai tikisi. Jie palaiko biokuro biržos idėją ir dėl galimo didesnio skaidrumo, ir dėl galimybės įmonėms parduoti kurą, kurį jos pagamina, bet tuo metu negali parduoti, nes, pavyzdžiui, pralaimi konkursą.

„Dabar egzistuojanti biokuro pirkimo ir pardavimo sistema tikrai turėtų būti pakeista, ji turėtų būti liberalesnė, laisvesnė. Kaip? Tikrai nežinau, nes tam reikia suderinti labai daug dedamųjų“, – teigia Ukmergės urėdas Vigantas Kraujalis.

Suderinti reikia ir šilumininkų interesus, ir garantijas katilinėms. Juk, tarkime, katilinė turi turėti garantiją, jog biržoje nusipirks biokuro, tinkamo deginti jų katile, kad užtikrintų nenutrūkstamą kūrenimą. Tačiau kaip tik tai – šių skirtingų interesų suderinimas – ir turėtų būti Ūkio ir Energetikos, galbūt ir Aplinkos ministerijų darbas.

Beje, miškininkai įpratę biokurą pardavinėti tūrio vienetais – kubiniais, erdviniais metrais. Bet biokurą būtų galima pardavinėti ir matuojant jo energetine verte, parduodant kuro energiją megavatais, – tai dar viena sritis, kurioje nepakenktų naujovės ir kuri prisidėtų prie biokuro rinkos plėtros.

Trumpos apyvartos energetinės plantacijos nusipelno kritikos

Urėdo V.Kraujalio teigimu, ne itin pasiteisina ir vadinamųjų trumpos apyvartos energetinių plantacijų idėja. Priminsime, kad energetinės plantacijos suprantamos kaip žilvičių ir karklų auginimas. Norint, kad jos būtų efektyvios, reikalinga labai gera, derlinga žemė. Tačiau, urėdo nuomone, tokią žemę galima sėkmingai panaudoti didesnę pridėtinę vertę kuriančių augalų, pavyzdžiui, kviečių, auginimui. O štai nenašiose žemėse esančios energetinės plantacijos neduoda jokios naudos. Šiuo atveju žemę būtina tręšti, o tai jau prieštarauja logikai, kad negalima energijos gamybai suvartoti daugiau energijos, nei vėliau gausi. „Man teko skaičiuoti ekonominį efektą, teko pačiam dalyvauti užveisiant energetines plantacijas, jas nupjaunant. Ir paaiškėjo, kad kol kas didelės naudos nėra“, – konstatuoja urėdas.

Jo manymu, tinkamiausia šiuo atveju būtų auginti lietuviškus medžius – beržus, baltalksnius. Beje, dabar populiarėja ir hibridinės drebulės, kurios labai greitai auga: po 20 metų gali pasiekti 25 metrus aukščio, o skersmuo jau gali siekti 24–26 cm. Šiems medžiams irgi reikalinga gera žemė, bet ekonominė nauda būtų kur kas didesnė.

Svarbu atsižvelgti ir į gamtines sąlygas. Tarkime, Šveicarijoje viename hektare medyno per metus priauga dvigubai daugiau medienos tūrio nei Lietuvoje, Estijoje – dar mažiau. Tačiau, pašnekovo teigimu, net ir neapdovanoti ilgu šiltuoju metų laiku, galime labai efektyviai auginti ir pardavinėti tiek medieną, tiek medienos atliekas: svarbiausia, kad visos grandinės dalys – tiek miškininkai, tiek verslininkai, tiek politikai – tuo būtų suinteresuotos ir to aktyviai siektų.

Medienos, skirtos biokurui gaminti, ištekliai Lietuvoje (kub. m)

Malkinė mediena 3,2 mln.
Medžio pramonės atliekos 1,6 mln.
Miško kirtimo atliekos 1,1 mln.
Kelmų potencialas 0,35 mln.
Energetinių plantacijų potencialas 0,07 mln.
Šiaudai 2,4 mln. tonų

Kuro sąnaudos Lietuvoje (proc.)

Atsinaujinantys ištekliai 19
Mazutas 5
Gamtinės dujos 74
Kita 2

Biokuro iš miško kirtimo atliekų pasiūla ir paklausa 2010–2012 m. (tūkst. ktm)
Metai Pasiūla Paklausa

2010   90     74,8
2011   210   100
2012   250   187

Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Komentarai (6)