„Televizorius bukina žmones, o ką ir kalbėti apie vaikus, kiša į galvą visai nereikalingą informaciją, reklamas ir eikvoja brangų laiką, kurį galėtum skirti mylimiems žmonėms“, – argumentus, kodėl prieš penkerius metus atsisakė televizoriaus, dėstė vilniečių Daivos ir Audriaus šeima. Iš pradžių jiedviem trūko „fono“ grįžus namo, tačiau neilgai – murmėjimu namuose pasirūpino gimusi dukra. Pora pasakoja, kad televizoriaus atsisakė suvokę, kiek daug laiko iššvaisto, užuot nuveikę ką nors naudingo. Sako, iki šiol erzina aplinkinių nuostaba sužinojus apie tokį sprendimą ir klausimas: „O tai ką jūs veikiate namuose?“ Šeima juokauja, kad į akmens amžių grįžti nežada, nors ekologijos idėjoms prijaučia, ir namie turi kompiuterį, todėl internete randa įvairios informacijos, gali pasižiūrėti filmų.

„Bendraujame vienas su kitu, su draugais, gaminame valgį, skaitome knygas, sportuojame, einame pasivaikščioti, plaukiojame, piešiame, mezgame ir kitais rankdarbiais užsiimame, žaidžiame stalo žaidimus, klausomės muzikos prie židinio, gaminame vyną, rašome laiškus, dienoraščius, dalyvaujame įvairiuose sambūriuose, mokomės, domimės pasaulio naujovėmis, gamtos reiškiniais ir t. t.“, – į klausimą, kuo pakeitė televizoriaus žiūrėjimą, atsakė šeima.

Žaloja vaikus

TAIP. Faktai, kad vaikai neatsiplėšia nuo televizoriaus, o tai lemia polinkį į agresiją, smurtą, neigiamą poveikį mokymosi rezultatams, – viena dažniausių minimų priežasčių, kodėl šeimos iškrausto televizorių iš namų.

Priežastį nerimauti tėvai išties turi – visame pasaulyje atlikta tūkstančiai tyrimų, bandant išsiaiškinti, kaip nuolatinis TV žiūrėjimas veikia vaikų miegą, svorį, pasiekimus mokykloje, elgesį, regą, emocijas ir t. t. Ir pateikiami ne optimistiškai nuteikiantys rezultatai. Vieni tyrimai teigia, kad vaikų, kurie dažnai žiūri televizorių, loginis mąstymas daug silpnesnis, o vaizduotė skurdesnė, palyginti su tų vaikų, kurie televizoriaus nežiūri. Tad šiuo atveju televizorius išties prisideda prie tėvams šoką varančio mokslo rezultatų. Taip pat tvirtinama, kad vaikystėje spoksojimas į televizoriaus ekraną daugiau nei po dvi valandas per parą gali tapti bėdų dėl dėmesingumo paauglystėje priežastimi. Žinoma, paminimas nustatytas ryšys tarp nejudraus spoksojimo į televizorių ir vaikų nutukimo, cukrinio diabeto, kitų sveikatos sutrikimų. O kur dar esą žalojantis televizijos turinys: prievarta, agresija, ištvirkavimai, siaubas, panieka, kriminalai, žalingi įpročiai, blevyzgos ir apakinančios „šlamšto“ reklamos.

NE. Įrodinėti, kad televizija – blogas žmonijos išradimas ir apskritai velnio pramanas, – kaip su pliku peštis. Apie televizijos žalą jaunajai kartai kalbantys mokslininkai vis dėlto priduria, kad ji kenkia tuo atveju, jei atlieka auklės funkciją – pakeičia vaikams laiko nerandančius tėvus. Tyrimų duomenimis, Lietuvoje vaikai sulaukia labai mažai dėmesio – vidutiniškai 7 minutes per dieną. Reikia pridėti elementarų suaugusiųjų pagarbos trūkumą vaikų pasauliui, jų poreikių nepaisymą ir spaudimą siekti sėkmės. Ir kažin ar kas drįstų kaltinti televizorių dėl šunkeliais einančios atžalos, kuri niūrų ir šaltą gyvenimą bent porai valandų išmaino į spalvotą TV pasaką.

Gal televizoriaus priešininkams skamba keistai, bet čia apstu ne tik smegenų šiukšlių, bet aptinkama ir tikrų lobių, – kad ir animacija, edukacinės laidos, filmai, skatinantys siektinas vertybes: žmoniškumą, atjautą, tiesą, drąsą, draugystę, pagalbą, bendravimą. Kažin ar žalosite vaiką kartu su juo žiūrėdami, aptardami ir pasidalydami įspūdžiais. Pažvelkime į pagrindinius faktus apie televizijos poveikį mūsų gyvenimui.

Prarandamas ryšys su gamta

TAIP. JAV mokslininkai pastebi ir akcentuoja, kad ryškėja didelė problema – rinkdamiesi televizorių žmonės praranda ryšį su gamta, mažiau lankosi parkuose, miškuose, vyksta į užmiestį, vaikai mažiau praleidžia laiko žaisdami judrius žaidimus gryname ore ir juokina (nors greičiau liūdina) žiniomis apie jį supantį pasaulį.

NE. Žinoma, net geriausi filmai apie gamtą nepakeis realaus gamtos pažinimo. Tačiau būtent kokybiškas filmas ar laida apie gyvūniją, augaliją gali paskatinti domėtis tuo suaugusiuosius, o vaikus – įkvėpti, suteikti džiaugsmo. Ar valandą trunkantis filmas nėra naudingas, jei imi geriau pažinti vaistažoles, užsikrėsti grybavimo malonumu, tyrinėti skruzdžių ar bičių pasaulį, o galų gale spręsdamas kryžiažodį ne tik tiksliai žinai, koks paukštis mažiausias pasaulyje, bet ir gali apie jį papasakoti.

Trumpina gyvenimą

TAIP. Mokslininkai įspėja, kad kiekviena prie televizoriaus praleista valanda gyvenimą sutrumpina vidutiniškai 22 minutėmis. O tie, kurie prie televizoriaus praleidžia šešias valandas per parą, greičiausiai gyvens 4,8 metų trumpiau nei tie, kurių laisvalaikis aktyvesnis.

NE. Apie gyvenimą prie televizoriaus neverta diskutuoti, bet prie televizoriaus praleistą valandą galima sėkmingai neutralizuoti kitais būdais: kad ir 10 000 žingsnių per dieną sveikatos programa, joga, sportu, pozityvia pasaulėžiūra ir juoku.

Ėda laiką

TAIP. Juokaujama, kad antras televizoriaus vardas – laiko ėdikas. Televizoriaus neturintys žmonės tikina besidžiaugiantys pailgėjusia para – užuot porą valandų klausę diskusijų, virkavimų, stebėję svetimas aistras, šie jas skiria savo gyvenimui puoselėti: saviugdai, šeimai, namams, svajonėms. Be to, dirba ir uždirba geriau nei nuolatiniai televizijos žiūrovai – laiką, kurį kiti skiria televizijai, jie gali atiduoti savo profesinei veiklai ar verslui. Galop ne vienas gyvenantis be televizoriaus pripažįsta, kad televizijos pasaulis įtraukia kaip žalingas įprotis: vietoj numatyto pusvalandžio prie ekrano nejučia praleidžia porą valandų. Tad paprasčiausias sprendimas – išmesti televizorių iš savo gyvenimo, užuot kovojus su pagunda.

NE. Kad laikas – pinigai, niekas nesiginčija. Tačiau dėl savo paties valios stokos vadinti televizorių laiko ėdiku yra neteisinga. Galima pajuokaujant televizorių palyginti su alkoholiu – saikingas jo vartojimas nelaikomas blogybe, tačiau juokinga būtų dėl piktnaudžiavimo juo kaltinti ne vietoje pastatytą butelį.

Gadina sveikatą

TAIP. Mokslininkai teigia, kad piktnaudžiavimas laisvalaikiu prie televizoriaus – toks pat pavojingas kaip rūkymas ar antsvoris, o „masiškai paplitęs sėdimas laisvalaikis“ turėtų būti vertinamas mažų mažiausiai kaip visuomenės sveikatos problema. Medikai pritaria, kad televizorius žaloja akis, ilgai jį žiūrint gali pradėti skaudėti galvą, akis, atsirasti miego sutrikimų, sumažėti darbingumas. Kardiologai gąsdina, kad per ilgas sėdėjimas priešais televizorių gali būti mirtinas. Esą žmonės, žiūrintys televiziją ilgiau nei keturias valandas, net du kartus labiau rizikuoja patirti širdies smūgį ar net mirti, nei tie, kurie televizorių žiūri ne ilgiau kaip dvi valandas. Tyrėjai taip pat įrodinėja, kad sėdima veikla tokia pati žalinga žmogaus sveikatai kaip rūkymas. Kad spoksojimas į „kalbančią dėžę“ mažina fizinį aktyvumą, taip pat faktas, o jei dar pridursime, kad prie televizoriaus mėgstama užkandžiauti, suprasime ir nežinia iš kur užkritusių kilogramų priežastį.

NE. Saikas svarbus visose srityse. Vienas filmas ar laida infarkto, migrenos arba nemigos neįvarys, na, nebent jų turinį pasirinkote neatsižvelgę į savo sveikatos būklę. Krimsti traškučių ir boikotuoti sporto aikštelės televizija taip pat neliepia, o jei užkandžiausite morkomis, pašoksite pagal projekte leidžiamą muziką ar pasportuosite pagal rekomenduojamus pratimus, televizorius sveikatą gali ir pataisyti.

Žudo aistrą

TAIP. Televizorius miegamajame – vinis intymiam poros gyvenimui, kaip mėgsta sakyti seksopatologai. Ir pagrindžia tai įvairiausiais tyrimais. Teigiama, kad sutuoktiniai, kurių miegamajame nėra televizoriaus, mylisi du kartus dažniau, t. y. vidutiniškai du kartus per savaitę, o tie, kurie laiko televizorių, – tik kartą. Be to sutuoktiniai, turintys televizorių miegamajame, apskritai mažiau bendrauja – vos 2–3 minutes, o tie sutuoktiniai, kurie nežiūri televizoriaus, gali kalbėtis vienas su kitu iki 15 minučių. Be to, net trečdalis porų atsisako mylėtis, jei tuo metu rodoma jų mėgstama laida.

NE. Priežasčių, kodėl aistra apleidžia miegamąjį, toli ieškoti nereikia ir televizoriaus atsikratymas jos nesugrąžins. O nenorinčius ieškoti išeities ir pasitenkinti šou vietoj antros pusės belieka tik užjausti.

Ardo šeimas

TAIP. Mokslininkai tvirtina, kad televizorius dažnai tampa šeimų iširimo priežastimi. Ne todėl, kad iš darbo parėjęs vyras ištiesia kojas prieš televizorių ir jas kilsteli tik moteriai praskuodus su skuduru. Pagrindinė priežastis esą yra per televiziją rodomi žmonės ir santykiai, pernelyg nutolę nuo realybės, o žiūrovai linksta tai vertinti už gryną pinigą ir ilgainiui tampa nepatenkinti esamais santykiais. Moterys įsisvajoja žiūrėdamos, kaip koks nors herojus (aišku, aukštas, gražus, treniruoto kūno, geras, ištikimas ir kt.) kalnus verčia dėl savo mylimosios, aukoja įsitikinimus, po 15 metų santuokos stveria į glėbį ir bučiuoja kaip įkaitęs paauglys. Aišku, tokiame pasaulyje vaikai, tegu ir kartkartėmis nuklystantys, niekada negaili švelnumo mamai, namai irgi „savaime“ tampa tvarkingi. Vyrai įsistebeilija į gražuoles, kurios pabunda neužtraiškanojusiomis akimis ir ne prastesniu makiažu, nei vakar atsigulė, eina iš proto vien nuo jų žvilgsnio, laukia ir leidžia jaustis valdovu. Būtent todėl, pasibaigus televizijos pasakoms ir pažvelgus vienas į kitą, pradedi manyti, kad galbūt esi vertas daugiau nei apsileidęs sutuoktinis, vartantis interneto puslapius, laukiantis vakarienės ir retkarčiais burbteli ką nors nesuprantamo ar princesės neprimenanti žmona, zyzianti dėl nepakankamo antros pusės indėlio į buitį ir vaikų auklėjimą.

NE. Bet kuris psichologas patvirtintų, kad šeimos harmonija priklauso tik nuo abipusių investicijų – noro kurti ir pastangų tai įgyvendinti. Jei vienas kurčias prašymams susiplauti indus po savęs, retkarčiais nustebinti malonia (nebūtinai kainuojančia) smulkmena, persirengti trečią dieną dėvimus marškinius, paskaityti vaikui pasaką, pasivaikščioti ir tiesiog pasibučiuoti parke nebijant, ką žmonės pasakys, tai ir kita natūraliai tampa kurčia pageidavimams dailiau pasipuošti, miegamajame ieškoti lobio, gaminti lietuvišką, o ne egzotišką vakarienę, nuo kurios pykina, kvietimui kartu nueiti į sporto rungtynes ar po eglute dėti ne kojines, o žūklės reikmenų.

Televizoriaus žiūrėjimas šeimas gali net ir sustiprinti, suartinti, pvz., aptariant matytas laidas, filmus, diskutuojant ne tik dėl benzino kainų, bet ir šeimos vertybių, prioritetų, ne tik dėl politinių pažiūrų, bet ir apie svajones. Tiesa, pokalbiai į naudą išeina tik šeimoms, kurios turi apie ką pakalbėti. O neturinčioms apie ką kalbėti televizoriaus žiūrėjimas yra savotiškas saugiklis – nekalbame, vadinasi, nepasakome, ką išties manome, nepasakome to, vadinasi, nesiginčijame, o jei nesiginčijame, tai ir nesiskirsime. Galima pajuokauti, kad jei visos poros nuoširdžiai kalbėtųsi, skyrybų statistika būtų dar žiauresnė, tad pokalbius, o ne televizorių gali rinktis tik labai vienas kitu pasitikintys žmonės.