Naujos technologijos seniai pritraukia „modernų sveikatos nerimą“. Mikrobangų krosnelės, televizorių ir kompiuterių ekranai, netgi pirmieji telefonai savo laiku kėlė nerimą. Nežiūrint taip toli praeitin, mobilieji telefonai ir ryšio bokštai, belaidis interneto ryšys ir išmanieji elektros matavimo prietaisai irgi to neišvengė.

Dėmesį traukia kitas reiškinys; labai modernus negalavimas, vadinamasis vėjo turbinų sindromas. Nutariau surinkti negalavimus, priskiriamus vėjo turbinų „nuopelnams“. Per kelias valandas radau 50, dažnai vaizdingų, įvairiausių susirgimų patvirtinimų. Dabar skaitiklis rodo 198 atvejus, dažnai primenančius Senojo Testamento prakeiksmus.

Sąraše yra „mirčių, taip, daug mirčių“, kurių nė viena nepatraukė koronerio dėmesio, vėžio atvejų, apsigimimų ir visokiausių psichiatrinių problemų. Bet daugiausiai tai yra paplitusios sveikatos problemos, randamos visose bendruomenėse, tiek su vėjo turbinomis, tiek be jų. Skundžiamasi žylančiais plaukais, energijos praradimu, susikaupimo sutrikimais, svorio priaugimu ir visomis senėjimo problemomis. Miego problemos minimos dažniausiai, bet nemiga yra neįtikėtinai paplitusi. Gyvuliai silpsta. Vištos nededa kiaušinių; dingsta sliekai; šimtai galvijų ir ožkų dvesia siaubinga mirtimi nuo „klajojančios elektros“.

Per savo 35 tarnybos visuomenės sveikatos srityje metus nesu regėjęs kito tokio apokalipsiško reiškinio. Aplankiau vėjo fermas ir palyginau jų švelnų ošimą su triukšmu, kurį miesto gyventojai patiria kasdien. Greitai radosi minčių apie šio reiškinio psichogeninę kilmę.

Yra keletas priežasčių teigti, kad nepripažinto vėjo turbinų sindromo kilmė psichogeninė: pranešimus apie ligą skleidžia grupės, nusiteikusios prieš vėjo energetiką, kartais turinčios ryšių su iškastinio kuro interesais. Žmonės ligą gali įsikalbėti.

Pirmiausiai, yra problemos dėl laiko. Vėjo fermos pasirodė maždaug prieš 20 metų JAV. Dabar pasaulyje veikia beveik 200 000 turbinų. Bet pirmieji nusiskundimai jų sukeltais negalavimais užregistruoti po dešimtmečio. Du kaimo gydytojai, vienas Didžiojoje Britanijoje, kitas Australijoje, plačiai paskelbė savo teiginius laikraščiuose, tačiau nepublikavo jokiame žurnale. Turbinos imtos kaltinti dėl tokių chroniškų susirgimų, kaip (o, stebukle) plaučių ir odos vėžys, diabetas, išsėtinė sklerozė ir insultas. Bet svarbiausia, imta kaltinti ir dėl ūmių simptomų, kurie, pasak Australijos aukštos vėjo turbinų sindromo žynės, Sarah Laurie, neregistruotos daktarės, gali pasireikšti jau po 20 minučių poveikio. Jei tai tiesa, kodėl ankstesniais metais nusiskundimų neužregistruota?

Dar yra nusiskundimų išsidėstymo klausimas. Europos vėjo jėgainių pramonė regi šį fenomena daugiausiai anglakalbiuose kraštuose, ir netgi ten, tik tam tikruose regionuose, aplink tam tikrus vėjo jėgainių parkus. Daug jų veikė ilgus metus be nusiskundimų. Tuo tarpu kiti, plačiai žinomi dėl aršių oponentų dar prieš veikimo pradžią, yra nusiskundimų ligomis židiniai. Tad, jei turbinos yra išties kenksmingos, kodėl jos veikia taip selektyviai? Kodėl Vokietijos ir Danijos piliečiai, gyvenantys šalia bendruomenei priklausančių turbinų, retai skundžiasi? Kodėl nusiskundimų reta vakarų Australijoje, kai tuo tarpu keletoje rytų Australijos bendruomenių – daugybė?

Oponentai nenoriai jau pripažįsta, kad tik mažuma pranešimų susiję su ligomis, bet aiškina tai pykinimo dėl judėjimo analogija: ji nutinka tik linkusiems į tai žmonėms. Kaip tada paaiškinti, jog kai kuriuose regionuose, ar net valstybėse, nėra į pažeidimą linkusių žmonių? Pagrindinis faktorius, panašu, yra nusiteikusių prieš vėjo jėgaines aktyvistų, paprastai ne iš bendruomenės vidaus, buvimas arba nebuvimas.

Aišku, kad reikia tokių antivėjinių „vektorių“. Bendruomenės, kurios metų metais pritarė vėjo jėgainių fermoms gali suirti, kai atvyksta aktyvistai, skleidžiantys nerimą ir vardinantys sveikatos problemas. Iš jų galima išskirti turtingus konservatyvius žemvaldžius, erzinamus jau pačio žalios energijos totemų egzistavimo, nuolat primenančio apie kaimietiško peizažo irimą ir keliančių panieką tais, kuriems reikia gauti pajamas iš savo kalvotų, nederlingų žemių.

Faktas, kad pinigai yra stebuklingas priešnuodis visiems tiems negalavimams, dar labiau susilpnina teiginius. Nusiskundimai sveikata yra reti, kaip arklių paliktos krūvelės tarp turbinų stiebų. Nusiskundimų reta ten, kur bendruomenė gauna finansinės naudos iš nuosavybės. Paprastai sąsajas su ligomis atranda turinčių turbinas bendruomenių kaimynai. Jie mato turbinas, nemėgsta jų ir kaltina jas savo nesėkmėmis. Tariamas neteisingumas gali pamažu gilėti, stiprinamas organizuotų grupių.

Vėjų jėgainių kompanijos praneša ir apie gyventojus, besikreipiančius į juos su plačiais pageidavimų sąrašais. Vienas papasakojo apie reikalavimą namą perkelti prie ežero. Australijos kaimuose žemių išpirkimas kasybos darbams yra paplitęs reiškinys. Pasklinda kalbos apie lūšnos savininką, kuriam pasisekė. Tad pasirodžius pinigingai kompanijai, suprantama, kad skundai kai kuriems atrodo kaip galimybė gauti laimingą bilietą.

Oponentai dar teigia, kad konfidencialumo sąlygos sutartyse naudojamos užčiaupti savininkus, kad jie negalėtų prasitarti apie ligas. Mačiau keletą sutarčių ir, nesunku nuspėti, nė viename nebuvo teiginių apie draudimą pranešti apie nelaimes.

Ir galiausiai yra apokrifinės istorijos apie šeimas, turėjusias palikti savo namus. Paslaptingu būdu adresų sąrašai niekada nepateikiami. Namų, kurių neina parduoti, palikimas likimo valiai yra liūdnoji kaimo nykimo dalis, faktas, regis praslystantis pro vis pasirodančių klimato kaitos neigėjų akis.

Ankstesnis modernus sveikatos nerimas išsisklaidė, kai pranašautas visuotinis luošinimas taip ir nepasirodė, o baimę kėlę egzotiški objektai tapo pažįstami ir įprasti. Isterija dėl mobiliojo ryšio antenų ryškiausia buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje, bent jau Australijoje, bet dabar tai jau reta. Kiek ilgai truks ši, savo sąskaitoje turinti 17 apžvalgų, kur sutariama dėl vėjų fermų žalos nereikšmingumo?

Simonas Chapmanas, visuomenės sveikatos profesorius Sidnėjaus universitete, Australijoje
New Scientist, № 2885

Komentarai (7)