Įsivaizduokite internetą, kuriame neregimos rankos paskirsto informaciją ir sprendžia, ką matysite, o ko ne. Kur kažkas nusprendžia, kokias skaitysite naujienas, kokius produktus ir kokias kainas jums parodys. Ir net su kokiais žmonėmis susipažinsite. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame jums atrodys, kad renkatės jūs, tačiau iš tiesų jūsų pasirinkimai yra apriboti tiek, jog jums lieka tik kontrolės iliuzija.

Scientificamerican.com rašo, kad dabartinė interneto padėtis nuo tokios, atrodytų, apokalipsės, yra labai netoli. „Google“, „Facebook“ ir daugelis kitų svetainių naudojasi technologijomis, kurios renka informaciją apie mus, o pagal surinktą informaciją pritaiko vartotojo patirtį prie mūsų pomėgių, įpročių ir pajamų. Internetas jau dabar turtuoliams siūlo visai ką kitą nei varguoliams. Daugelis mūsų ne sava valia tapome aktoriais dramoje apie du internetus. Vienas – mūsų, kitas – jų.

Kaip visa tai veikia? Interneto pramonės pagrindas yra pajamos iš reklamų šios verslo šakos apyvarta interneto versle dominuoja. Silicio slėnio bendrovės puikiai moka kurti ir finansuoti bendroves, kurios kuria mums nemokamas programėles, o per jas renka apie mus duomenis ir juos parduoda. Trumpoje interneto istorijoje pagrindinė tokio informacijos rinkimo paskirtis buvo klasikinė produktų rinkodara: pavyzdžiui, reklamos pirkėjai gali norėti, kad vyras ekrane matytų „Nike“ batelių, o žmona - „Manolo Blahnik“ reklamas. Ir vis dažniau duomenų rinkimas peržengia paprasto produktų pardavimo ribas – vis daugiau draudimo, sveikatos apsaugos ir kitokių paslaugų bendrovių be jūsų žinios naudojasi jūsų asmeninių, labai informatyvių „didelių duomenų“ analize. Pagal analizės duomenis tos bendrovės priima sprendimus apie kiekvieną žmogų – net ir tai, ar apskritai verta vargintis jums ką nors siūlant.

Todėl 99 procentai mūsų gyvena ne toje vienpusio veidrodžio pusėje, kur visų mūsų veiksmus kontroliuoja tas 1 procentas, stovintis kitoje veidrodžio pusėje. Kai kurie žmonės šią tendenciją vadina „personalizavimu“ - tai atrodo nekalta ir naudinga praktika, kuomet netgi mūsų matomos reklamos, atrodo, prisitaiko prie mūsų darbastalio pasirinkto spalvų rinkinio. Bet iš tiesų tai yra kur kas gilesnis ir reikšmingesnis reiškinys.

Pastarąjį dešimtmetį elektroninės prekybos svetainės derindavo savo kainas priklausomai nuo svetainės lankytojo interneto naršymo įpročių ir asmens savybių. Kokia jūsų geografinė padėtis ir pirkinių istorija? Kokiu keliu atvykote į el.prekybos svetainę? Kuriuo paros metu lankotės? Apie kainų optimizavimo etiškumą, teisėtumą ir ekonominę naudą prirašyta galybė knygų. Ir ši sritis sparčiai žengia pirmyn. Praėjusį rugsėjį „Google“ patentavo technologiją, kuri bendrovei suteikia galimybę dinamiškai nustatyti elektroninio turinio kainą. Pavyzdžiui, jei sistema nuspręs, kad tikimybė, jog įsigysite tam tikrą el. knygą yra didesnė nei vidutinio vartotojo, tos knygos kaina gali nepastebimai šoktelėti. Ir atvirkščiai – jei sistemai pasirodys, kad knygos be papildomos motyvacijos nepirktumėte, jos kaina gali netikėtai sumažėti. Ir net nesužinosite, kad už tą pačią knygą mokate daugiau (ar mažiau) už kitus žmones.

Tačiau tokius akidangčius internetas mums užmauna ne tik el. prekybos svetainėse. Kaip pastebėjo interneto politinis aktyvistas Eli Pariseris, internetas mums rodo tai, „ką jis mano, kad norėtume matyti“ ir pateikia mums turinį, kuris atitinka slaptus mūsų asmenybių aprašymus, kuriuos internetas sudarė pagal mūsų kasdieninius veiksmus. Toks neregimas ir nejuntamas mūsų veiksmų nukreipimas sustiprina mūsų politines pažiūras, mat mes dažniau matome svetaines, kuriose skelbiama nuomonė atitinka mūsiškę ir tarsi netyčiomis aplenkiame svetaines, kuriose pateikiami argumentai, paaiškinantys kodėl galime būti neteisūs. Kaip rašė Harvardo universiteto mokslininkas Cassas Sunsteinas, liberalai ir konservatoriai, kurie politinius klausimus atvirai aptarinėja tik su tų pačių politinių pažiūrų atstovais, pradeda labiau pasitikėti savo pažiūromis ir nukrypsta į tolimesnius kraštutinumus.

Atskirtis internete stiprėja. Personalizavimo patogumas turi savo tamsiąją pusę.

Komentarai (5)