Vis dar nerimsta aistros dėl įvykusio referendumo, kai buvo atsiklausta tautos ar statyti Visagino AE. Kai kurie referendumo rezultatų oponentai, ko gero net pamiršę savo pareigas, įrašytas jų pačių vizitinėse kortelėse, ir toliau beatodairiškai neigia tautos valią, nes, neva energetikoje ir ekonomikoje nesusigaudantiems rinkėjams pateikti klausimai buvo „per sunkūs“.

Pamirštama, kad tie patys rinkėjai nesunkiai išrenka Seimo narius, Europos parlamento narius ir net prezidentus... Beje, tie patys rinkėjai Bulgarijoje net verčia savo valdžią, kai energetikos kainos neatitinka jų lūkesčių (o bulgariškas elektros pabrangimas labai jau panašus į lietuvišką elektros energijos šiųmetinį pabrangimą).

Visagino AE „statytojų“ argumentai atrodo lyg ir paprasti – jeigu Lietuva turėtų branduolinę jėgainę Visagine, nei rusai, nei baltarusiai savo jėgainių nestatytų, o jei ir statytų – patirtų daug nuostolių. Taigi siūloma lenktyniauti su Rusija, nors akivaizdu, kad nei ekonominiai, nei techniniai, nei diplomatiniai abiejų varžovų resursai net nėra palyginami.

Negalima kaltinti ir mūsų pragmatikų kaimynų – latvių ir estų, vaidinančių nustebusius, kad mes delsiame su savo „atominiu“ projektu. Latvija ir Estija, turėdamos teigiamus savo šalių energetinius balansus, iš tiesų nelabai nori prisidėti prie atominio projekto kūrimo, kol nėra aišku, ar šis projektas tikrai yra komerciškai patrauklus. O komercinį patrauklumą suprasti ir objektyviai įvertinti galima tik atlikus projektavimo darbus maždaug už 800 mln. litų.

Tuo tarpu Rusijai komerciniai reikalai – nė motais, jie turi kitą strategija. Jie nuosekliai ant Lietuvos žemėlapio piešia savo energetines trasas, bei tyliai derasi su Europos Sąjunga dėl BRELL sutarties pratesimo bent jau iki 2030 metų. Visa tai reikštų, kad mūsų elektros energetinės sistemos sinchronizacija su kontinentinės ES sistema taip pat yra atidedama.

Nors derybos vyksta Briuselyje, deja ten Lietuvos atstovų nėra, kaip nėra ir jokių oficialių protestų, notų dėl šalia Lietuvos sienų planuojamų statyti branduolinių jėgainių. Kita vertus, „Rosatom” atstovai jau slaptai lankosi pas aukštus Lietuvos pareigūnus, matomai bandydami išsiaiškinti naujosios vyriausybės poziciją dėl Baltijsko AE būsimos elektros energijos tranzito per Lietuvos teritoriją, domisi BRELL sutarties išsaugojimo galimybėmis, o gal net siūlosi perimti Visagino AE projektą. Pagal anksčiau spaudoje pasirodžiusias žinutes pasiūlymų gali būti įvairių, pavyzdžiui, statyti Visagine paruoštoje statybų aikštelėje rusiško tipo reaktorių, tokio tipo, kaip ir planuojami statyti tiek Karaliaučiuje, tiek ir Baltarusijoje ir įgyvendinti taip vadintą „Tripolio“ projektą. O gal net perimti visą Ignalinos AE teritoriją, kompensuojant tą praradimą kita teritorija galimai iš Baltarusijos. Pastarasis tariamas pasiūlymas gal ir būtų patrauklus, jei jie pasiimtų ir visas branduolinio kuro atliekas ir nebūtų statomos Astravo ir Baltijsko AE. Vis tik, ko gero, realiausia „Rosatom” lankymosi mūsų šalyje legenda yra bet kokia kaina įkalbėti Lietuvą pačiai statyti Visagino AE, juk jiems reikia pigiausiu keliu atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) savo Šiaurės vakarų elektros energetinėje sistemoje. Taip tvirtinti galima todėl, nes kai buvusi vyriausybė aktyviai ruošė visus planus statyti Visagino AE, „Rosatom” tylėjo, o dabar, po tautos referendumo, „Rosatom” pradeda lyg ir atvirą agitaciją.

Informacija apie numanomus energetinius Rusijos interesus Lietuvoje nėra nauja. Stebina tai, kad mūsų politikai, užuot aktyviai dirbę Briuselyje, apsiriboja tik, ko gero, studentų paruoštų komentarų publikavimu interneto portaluose.

Šių metų vasario mėnesį įvyko net keturios konferencijos, kur specialistai pakankamai išsamiai nagrinėjo visus galimus Lietuvos ir visų Baltijos šalių energetinės perspektyvos scenarijus. Pirmiausiai buvo pabrėžta, kad norint sukurti stabilią energijos rinką, reikia jungtis visoms trims Baltijos šalims. Tokiu atveju optimistiškiausia ir realiausia perspektyva būtų atviros Šiaurės šalių ir Baltijos šalių elektros energijos rinkos sukūrimas. Tai įmanoma įvykdyti iki 2016 m., įrengus elektros jungtis su Švedija ir Lenkija (2015 m. gruodis), taip pat jau 2014 m. įrengus antrąją elektros energijos Estija – Suomija jungtį. Nerimą galėtų kelti tik tai, kad vidinių Latvijos ir Estijos jungčių pralaidumas šiuo metu yra vis dar nepakankamas, o derybos tarp Latvijos ir Estijos vis dar vyksta vangiai. Tačiau matomai šalys bus priverstos susitarti, nes pradėjus funkcionuoti „Nord-Balt” jungčiai jos abi patirs nuostolių.

2012 m. Baltijos šalių energijos poreikis buvo 4,5 GW, o tarpsisteminiai pralaidumai tik 3 GW. Padėjus funkcionuoti 2016 m. minėtai rinkai, tarpsisteminiai pralaidumai būtų 4,8 GW, o Baltijos šalių elektros energijos poreikis būtų ne didesnis kaip 4,9 GW. Taigi elektros energijos prekybai būtų sudarytos pakankamai palankios sąlygos.

Valstietiška patirtis moko – nedėk visų turimų kiaušinių į vieną pintinę, nes jei duš, tai visi. Tą galima pasakyti ir apie prigesusį Visagino AE projektą, t.y. vieno galingo generatoriaus įrengimą. Bet juk kuo daugiau įrengtų decentralizuotų energijos generavimo šaltinių, tuo didesnis energetinis saugumas. Tą minėtose konferencijose pabrėžė tiek vietiniai, tiek užsienio specialistai. Net ir vertinant pagal investicijas vienam projektuojamos jėgainės kilovatui, branduolinė energetika pralošia dėl projekto įgyvendinimo trukmės ir pastovių darbo vietų sukūrimo.

Kita vertus, tiek akmens anglį ar skalūnus naudojančių jėgainių jau niekas negalvoja atsisakyti, nes surastos naujos technologijos, leidžiančios ženkliai sumažinti jų CO2 emisiją. Tuo tarpu šio tipo jėgainės turi nenuginčijamų privalumų – jų degimo kameras lengva pritaikyti tiek akmens anglies, tiek durpių, tiek biokuro ar šiaudų granulių ir kitų panašių komponentų, jų mišinių, panaudojimui. Tai labai svarbus argumentas, nes kuro diversifikavimas yra taip pat energetinio saugumo stiprinimas. Lietuvai, turinčiai pakankamus biokuro resursus, taip pat labiau apsimoka statyti kogeneracines jėgaines, gaminančias tiek elektrą, tiek šilumą ir naudojančias biokurą ar net kitas panašias kuro rūšis (priklausomai, koks kuras tuo metu bus pigiausias). Kogeneracinė jėgainė pastatoma per 3-4 metus, tuo tarpu branduolinė jėgainė – per 10-12 ar net daugiau metų.

Vasaros metu elektros energijos poreikius pilnai galėtų patenkinti 9-tasis (naujasis) Lietuvos elektrinės Elektrėnuose blokas, juolab, kad tuoj pradės veikti (2014 m. pabaigoje) suskystintų dujų terminalas – dar viena galimybė užtikrinti šalies energetinį saugumą. Ateities energetikoje gamtinės dujos taip pat išliks, problema yra tik teisingas kainų sureguliavimas (kuris ir atsiras, naudojant energetikoje įvairias kuro rūšis). Turimomis žiniomis, Latvija jau planuoja statyti modernią akmens anglimi kūrenamą kogeneracinę jėgainę, su galimais kuro diversifikavimo modeliais – tai naujo energetinio mastymo pavyzdys.

Dar dvi svarbios temos buvo plačiai aptartos vasario mėnesio energetinėse konferencijose – tai atsinaujinanti energetika ir energijos naudojimo efektyvumas. Nenorėdamas plačiai aptarinėti šių temų, pateiksiu vienos naujai įrengtos įmonės, įsikūrusios Kauno ekonominėje zonoje, prisistatymo fragmentą. Įmonė 70 proc. reikiamos gamybai energijos pasigamina pati, naudodama atsinaujinančius energijos šaltinius, arba energiją sutaupo, naudodama antrinį šilumos panaudojimą bei yra įdiegusi dar daug labai paprastų sprendimų. Paklausus, ar sunku buvo visa tai įdiegti, įmonės atstovas atsakė, kad sunkiausia buvo įtikinti... projektuotojus, nes jų teigimu privaloma laikytis begalės normų, normatyvų! Gal čia ir glūdi mūsų visų energetinių „klajonių“ prasmė – matome tik normatyvus, kainas, o nematome esmės.

Komentarai (0)