Danija atsinaujinančių elektros energijos išteklių šalininkams yra kaip Meka musulmonams. Šalyje nerimstant batalijoms dėl to, kaip efektyviai apsirūpinti elektros energija, jie pirštu rodo į šią Skandinavijos šalį, sakydami „pažvelkite į Daniją: joje gamtinės sąlygos panašios į Lietuvos, panašus plotas ir gyventojų skaičius nedaug didesnis“.

Vis dėlto – velnias slypi detalėse ir jas panagrinėjus, pasimato, kad bendrumų ir galimybių juo sekti turime mažai. Danijos pavyzdys yra brangus, gyventojų išlaikomas ir jau bene 40 metų vykdomas planas, skirtas atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) pramonei skatinti ir reklamuoti. 

Bet apie viską nuo pradžių.

Milijardai kronų energijos rinkai reguliuoti

Atsinaujinantys energijos ištekliai Danijoje pradėti aktyviai skatinti nuo 1976 metų, kai pasaulis išgyveno naftos krizę, ir parama jiems buvo vis didinama. 1977 metais taip pat buvo įvesti mokesčiai naftai, o vėliau – ir gamtinėms dujoms bei angliai, taip pat pagamintai elektrai. Nuo to laiko šie mokesčiai buvo padidinti kelis kartus, o 1992 metais įvesti dar ir CO₂ mokesčiai.

Svarios subsidijos nuo pat 1976-1980-ųjų buvo skiriamos ir elektros gamybai vėjo, biokuro kogeneracinėse ir kitose AEI jėgainėse, finansuojant nemažą dalį jų statybos sąnaudų iš biudžeto, priemokomis bei nustatant fiksuotus elektros supirkimo tarifus ir kitokiomis schemomis.

Šiuo metu Danijos energetikos rinką veikia taikomi energijos, CO₂, sieros ir azoto oksidų, atliekų mokesčiai, CO2 kvotos ir elektros subsidijos.

Šie energijos mokesčiai, surenkami iš šildymo ir elektros gamybos sektoriaus sudaro apie 20 mlrd. Danijos kronų per metus (9,26 mlrd. litų) arba 1 proc. Danijos BVP.

Didžiausią dalį šios sumos – 11,9 mlrd. Danijos kronų (5,51 mlrd. litų) suneša įvairūs mokesčiai, taikomi elektros energijai.

Galutinėje elektros kainoje vartotojams mokesčių dalis sudaro 55 procentus. T.y. daugiau sumokama įvairių mokesčių ir rinkliavų, nei kainuoja pati elektra, jos perdavimas, skirstymas, tiekimo saugumo užtikrinimas.

Galima paminėti, kad vien 2011 metais elektros gamybai iš AEI skatinti buvo skirta 2,6 mlrd. Danijos kronų (1,2 mlrd. litų). Lietuvoje AEI skatinimui tuo metu suma elektros gamybos iš AEI skatinimui siekė 93,2 mln. litų (2013 m., planuojama, bus dvigubai didesnė – 184,2 mln. litų).

Dideli mokesčiai iškastiniam kurui ir subsidijos elektrai iš biokuro Danijoje sukūrė tokią dirbtinę situaciją, kur rinkos jėgos nelabai ir veikia. Remiantis „Ea Energy Analyses“ atlikta Danijos bioenergijos studija, mažiau rinkoje kainuojantys kuro produktai, tokie kaip anglis ir dujos, tapo brangiausiais.

Beje, „Ea Energy Analyses“ ataskaitoje, analizuojančioje Danijos bioenergetikos sektorių, pažymima, jog jeigu ne subsidijos elektrai, tai biokuras, dėl didelių mokesčių iškastiniam kurui, būtų naudojamas išskirtinai tik šildymui.

Už elektrą moka brangiausiai

O dabar suskaičiuokime viščiukus – ką Danija pasiekė ir kokiomis sąnaudomis elektros gamybos iš AEI srityje.
AEI skatinami jau 36 metus. Vien nuo 2001-ųjų iki 2011 metų elektros iš AEI gamybai, neskaičiuojant investicijų į mokslo tyrimus, tiekimo saugumo užtikrinimo lėšų, skatinti buvo skirta maždaug 30 mlrd. kronų (13,9 mlrd. litų). Energijos mokesčių per tą patį laikotarpį sumokėta gerokai per 400 mlrd. kronų (184 mlrd. litų) – tiek kainavo pastangos skatinti biomasės naudojimą šildymo ir elektros gamybos pramonėje.

AEI skatinimo našta tenka gyventojams, nes pramonė ir verslas, siekiant išlaikyti juos konkurencingus, yra atleisti (arba gali susigrąžinti) beveik nuo visų elektros energijos mokesčių. 

Kaip jau užsiminiau prieš tai, nuo kiekvienos danų suvartotos kilovatvalandės 0,573 lito – 55 proc. visos kainos sudaro mokesčiai ir rinkliavos.

Dėl to jie ir moka brangiausiai už elektrą Europos Sąjungoje ir bene brangiausiai – pasaulyje: 1,029 lito už kilovatvalandę (2011 metų antrojo pusmečio „Eurostat“ duomenimis). Lietuviai – 0,421 lt/kWh. Danijoje elektros gamybos ir tinklo sąnaudos yra labai panašios į lietuviškąsias.

Taigi, praėjus 35 metams aktyvaus skatinimo ir investicijų, remiantis oficialia statistika, 2011 metais beveik 28 proc. pagaminamos elektros buvo sugeneruota iš vėjo, dar 11,5 proc. iš biokuro. Sumoje – kiek daugiau nei 40 proc. elektros gaminama iš atsinaujinančių išteklių. Anglies ir dujų elektrinės pagamino atitinkamai 39,7 bei 16,5 proc. suvartotos elektros energijos. Iš biokuro centriniame šildyme buvo pagaminta 36,8 proc. energijos, kai iš anglies ir dujų – atitinkamai 23,4 ir 26,3 proc.

Ar sumokėta (ir vis dar mokama) kaina verta tokių rezultatų? Ir ar tokiu keliu norima eiti Lietuvoje?

Puiki geografinė padėtis

Be to, lendant giliau į Danijos AEI „mišką“, galima aptikti ir daugiau medžių. Minėti 28 proc. vėjo energetikos turi savas „uodegėles“. Kadangi vėjas yra besikeičiančio stiprumo, tai nurimstantis, tai vėl pakylantis, elektra jėgainėse gaminama „pliūpsniais“. Tos elektros būna tai daugiau, nei galima suvartoti, tai mažiau, nei esama apkrova. Pasiūlai viršijant vartojimą kyla įtampa ir dažnis, o nepatenkinant vartojimo – šie rodikliai krenta žemiau nustatytų.

Toks tiekimas sudaro nemažai problemų tinklui ir šie šokinėjimai turi būti išlyginti, kad tinkle neprasidėtų atsijungimų grandininės reakcijos, kad nenukentėtų vartotojai. Tai vadinama subalansavimu.

Paprastai tokia elektros energija subalansuojama greitai reaguojančiomis dujų arba hidro elektrinėmis.

Danija didelių hidroelektrinių neturi, tačiau ji turi dėkingą geografinę padėtį – šalia yra gausiai hidroelektrinėmis apsirūpinusios Norvegija ir Švedija, su kurioms yra bendros 3680 MW galios jungtys. Be to, Danija turi jungtis (1550-2100 MW, priklausomai nuo krypties) ir su didele Vokietijos elektros energetikos sistema.

Sustiprėjus vėjui ir gaminant daugiau elektros, jos perteklius „nuteka“ į Norvegijos arba Švedijos tinklus, kuriuose labai greitai pristabdomos hidroelektrinės, kompensuodamos didesnį elektros kiekį. Nuslopus vėjui, padidėja hidroelektrinių gamyba ir tada srautai srūva jau į Daniją, kurioje taip pat padidinama termofikacinių elektrinių galia.

Danijos energetikos agentūros duomenimis, 2011 metais elektros energijos eksportas sudarė 37349 teradžaulius (TJ), o importas – 42095 TJ. Vėjo jėgainių tais metais pagaminta elektros energija sudarė 35187 TJ.

Subsidijų grietinėlę nusiima kaimynai

Atlikus studiją, buvo nustatyta, kad per 2001-2008 metus vakarinė Danijos dalis eksportavo vidutiniškai 57 proc. savo pagamintos elektros, o rytinė – 45 procentus. Aktualią situaciją galima pamatyti energinet.dk/Flash/Forside/UK/index.html svetainėje realiu laiku. Pavyzdžiui, kovo 4-osios vakare importas iš Norvegijos ir Švedijos siekė 1979 MW. Tuo pat metu eksportas į Vokietiją sudarė 1506 MW. Vėjo jėgainių efektyvi galia tesiekė 140 MW, kondensacinių elektrinių – 3309 MW, o vietinių kogeneracinių – 1099 MW.

Tad tam tikra prasme galima teigti, kad kaimyninių šalių elektros energetikos sistemos veikia kaip Danijos vėjo jėgainių gaminamos elektros akumuliatoriai, subalansuojantys elektros tiekimą.

Žinoma, tai daroma ne už dyką. Vėjo jėgainių gaminamos elektros subtilybė yra tokia, kad kai smarkiai pučia vėjas ir pagaminamas didelis kiekis elektros, ją reikia iškart realizuoti. Toks kiekis elektros rinkoje numuša kainas. Paprastai kalbant, šalis, kuri gali priimti tą perteklinę elektros energiją, gali jos nusipirkti labai pigiai. Tuo tarpu, nuslopus vėjui ir įsivyravus deficitui, patiekiama balansinė elektros energija kainuoja brangiau (nes paklausai viršijant pasiūlą auga kainos – elementari ekonominė logika).

Iš to daugiausiai išlošia Švedija ir Norvegija. Taigi, gausiai subsidijuojami Danijos vėjo jėgainių parkai daugiau naudos neša ne danams, bet švedams ir norvegams. Skaičiuojama, kad 2000-2008 metais „eksportuotų“ subsidijų vertė siekė 7,2 mlrd. Danijos kronų (beveik 3,4 mlrd. litų).

Tokie elektros mainai užduoda klausimą, kokią vis tik dalį savo vėjo pagamintos elektros energijos suvartoja patys danai?

Ne toks žibantis biokuras

Subtilybių netrūksta ir Danijos bioenergetikoje, o konkrečiau – biokuro panaudojime.

Pirmiausia – tai nėra išimtinai vietinis kuras. 2011 metais apie 35 proc. Danijoje suvartotos bioenergijos (energijos deginant biokurą) buvo pagaminta iš importuoto biokuro. Beje, didelė dalis biokuro į Daniją atplaukia iš Baltijos šalių.

Kita svarbi detalė – beveik visos didžiosios Danijos termofikacinės elektrinės yra pastatytos pakrantėje ir turi savo uostus. Nes tiek anglies, tiek biokuro transportavimo sąnaudos yra didelės. Apžvalgą atlikę „Ea Energy Analyses“ analitikai nurodo, kad importuoti biokurą apsimoka tik laivu. Jeigu jį reikia vežti iš uosto sunkvežimiais į šalies gilumą, importuotas biokuras tampa per brangus.

Kaip rodo Danijos statistika, bioenergijai gaminti naudojama mažai medienos atliekų ir dar mažiau – energetiniai augalai. Medžio atliekoms tenka viso labo apie 6 proc. bioenergijos.

Tuo tarpu greitai augantiems energetiniams augalams tenka nykstamai mažas kiekis pagaminamos bionergijos, kurio Danijos energetikos agentūra net neįtraukia į apskaitą.

Problema, kaip pažymi „Ea Energy Analyses“, yra didelės sodinimo ir derliaus nuėmimo įrangos kainos, o taip pat – tvarumas, nes sumažinus energetinių augalų kainą (pavyzdžiui, subsidijomis), jie gali išstumti maistines kultūras ar kitus gamtos išteklius iš laukų.

Šiaudų deginimo problemos

Pigiausiai iš biokuro rūšių Danijoje kainuoja šiaudai, didelis ir jų potencialas. Tačiau 2011 metais iš jų buvo pagaminta tik apie 15,7 proc. bioenergijos. Be to, jų panaudojimas sumažėjo. Priežastys, kurias atskleidžia detalesnė analizė, yra susijusios su šiaudų panaudojimu žemės ūkyje bei technologiniais dalykais.

Pavyzdžiui, 2010 metų duomenimis, trijose Danijos savivaldybėse energijai gaminti buvo panaudota 28 proc. šiaudų, 21 proc. naudotas kraikui ir pašarams, o daugiau nei pusė buvo palikta laukuose arba tiesiog negalimi surinkti. Centriniame Danijos regione laukuose buvo palikta mažiau šiaudų – 30 proc., bet net 43 proc. panaudota gyvulininkystės ūkiuose. Energijai gaminti – panašiai – 27 proc.

Technologinė šiaudų panaudojimo kliūtis kyla dėl degimo metu didelėse elektrinėse iš jų išsiskiriančių medžiagų, kurios sukelia smarkią biokuro katilų ir kitos įrangos koroziją (paprastai kalbant – įranga sparčiai rūdija). Dėl šios priežasties didelės galios elektrinėse šiaudai gali būti naudojami tik kaip priedas.

Todėl viena didesnių Danijos elektrinių Grenaa kaip kurą naudoja 50 proc. anglies ir 50 proc. šiaudų mišinį. Technologiniai patobulinimai, leidžiantys naudoti daugiau kaip 60 proc. šiaudų, kainuoja labai daug ir neaišku, ar jie apskritai įmanomi be šios elektrinės demontavimo ir naujos statybų.

Tuo tarpu didžiausia Danijos energijos gamintoja „DONG Energy“, pagaminanti 49 proc. Danijos elektros ir 35 proc. šilumos energijos, atvirai savo tinklalapyje pažymi, kad pagrindinis naudojamas kuras yra anglys. Jos sudaro 52 proc. viso naudojamo kuro. Ir pripažįsta, kad, jeigu medžio drožlės ir granulės gali pakeisti anglis, tai šiaudai – tik jas papildo. Ir jų naudojimą „DONG Energy“ planuoja mažinti.

Beje, šiai kompanijai priklauso pačia moderniausia biokuro elektrine laikomas, Kopenhagos pašonėje stovintis Avedore-2 kogeneracinis blokas, kurio galia siekia 575 MWe, ir kuriame galima deginti kelias kuro rūšis.

Vėlgi, panagrinėjus detales, pasirodo, kad šiaudai šioje elektrinėje deginami atskirame 45 MW katile, o į pagrindinį katilą tiekiamas ne grynas biokuras, o mišinys iš medžio granulių, dujų arba mazuto. Remiantis „Energi E2“ įmonės (ji buvo Avedore-2 savininkė ir vėliau tapo „DONG Energy“ dalimi) dokumentu, per metus medžio granulės gali sudaryti daugiausia tiktai penktadalį viso elektrinėje sudeginamo kuro.

Iš tiesų, tai nėra blogai – biokuru mažinamas bent jau taršios anglies naudojimas. Tačiau tai įrodymas, kad gražios iškabos toli gražu nepasako visos tiesos, ir kad „visiškas perėjimas prie biokuro“ kol kas yra tam tik tikras idealistų arba lobistų arkliukas.

Kodėl vis tik tai naudinga Danijai?

Beveik 40 metų Danija plėtojo, investavo į savo AEI pramonę. Todėl „Danijos modelio“ palaikymas dideliais mokesčiais ir subsidijomis šiai šaliai atsiperka per AEI technologijų ir įrenginių eksportą. Dideliais energijos vartojimo mokesčiais danai taip pat kompensuoja kitų mokesčių mažinimą.

Papildomai verta paminėti, kad Danija turi savo naftos ir dujų išteklių, kurių eksporto pajamos pradėjo smarkiai augti nuo 2000-ųjų. Todėl šalis gali drąsiau „žaisti“ su energetinių išteklių, tokių kaip biokuras, anglys ir elektra importu ir išlaikyti teigiamą rezultatą.

Pavyzdžiui, 2011 metais anglies, elektros ir biokuro importas buvo 4,4 mlrd. kronų (apie 2 mlrd. litų). Tačiau naftos ir dujų eksportas kompensavo šį deficitą ir padėjo užtikrinti 4,3 mlrd. kronų užsienio prekybos energetiniais produktais perteklių.

Taip, Danija gali duoti vertingų pamokų, ypač tuomet, kai įsigilini į detales ir racionaliai įvertini savo galimybes, o ne plauki paviršiumi ir aklai kopijuoji. Nes „Danijos – AEI lyderės“ vėliava, visų pirma skirta reklamai ir technologijų pardavimui kitoms šalims didinti.

Jonas Gylys,
Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų institutas

Komentarai (18)