Vasario 27 d. vyko Geopolitinių studijų centro surengta apskritojo stalo diskusija „Lietuvos ir Lenkijos santykiai“, kurioje, be kitų klausimų, aptartos abiejų valstybių energetinio ir ekonominio bendradarbiavimo aktualijos. Toliau pateikiami įdomesni momentai iš pasisakymų ir diskusijų energetinių problemų klausimais.

G. Česnakas: Lenkija palankesnėje padėtyje nei Lietuva

Politologas G. Česnakas, besispecializuojantis energetinėje diplomatijoje, pažymėjo, kad Lietuvos ir Lenkijos energetinė situacija turi panašumų – abi šalys yra priklausomos nuo naftos ir gamtinių dujų, importuojamų iš Rusijos.

„Lenkija importuoja apie 70 proc. gamtinių dujų ir 90 proc. naftos, Lietuvos rodikliai abiejuose sektoriuose siekia beveik 100 procentų.“ Lenkija yra geresnėje padėtyje, nes elektros energijos poreikį galėtų patenkinti degindama akmens anglis, o Lietuvai apie 60 proc. suvartojamos elektros energijos reikia importuoti. Turint omenyje žemas ES taršos leidimų dėl anglies dioksido emisijų kainas ir tai, kad Vokietija pamažu atsisako branduolinės energetikos, Lenkija su savo akmens anglių resursais atsiduria palankioje ekonominėje situacijoje.

„Nors pagal ES reikalavimus 2016 m. numatyta, kad stipriai aplinką teršiančios šiluminės jėgainės turėtų būti uždaromos ar renovuojamos, galime tikėtis, jog bus pritaikytos švelnesnės nuostatos. Be to, naujos anglimis kūrenamos elektrinės pasiekia 45 proc. šiluminio efektyvumo lygį, o senųjų elektrinių lygis svyruoja tarp 15–25 procentų“, – teigė politologas.

T. Nowackis: reikia stiprinti bendrą poziciją tarptautinėse platformose

Lenkijos ekonomikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento eksperto Tomaszo Nowackio nuomone, Lietuva ir Lenkija per menkai išnaudoja galimybes branduolinės energetikos sektoriuje veikti per tarptautines institucijas. Geriausia tai daryti per dvi pagrindines platformas – ES ir Europos atominės energijos bendriją „Euratom“, taip pat vertėtų išnaudoti Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupės ENSREG ir Vakarų Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų asociacijos WENRA teikiamas galimybes. „Nors tai labiau rekomendacijos nei griežtai teisinės normos, jų laikosi visos branduolines jėgaines turinčios arba norinčios jas statyti šalys“, – paaiškino T. Nowackis.

Atominės energetikos plėtrai galėtų pasitarnauti ir aktyvesnis naudojimasis instrumentais, teikiamais „Euratom“ sutarties, kurios pagrindinis tikslas – branduolinės energetikos plėtra. „Lietuva ir Lenkija drauge su kitomis Rytų Europos šalimis galėtų aktyviau dirbti kartu ir įkvėpti „Euratom“ naujos dvasios, nes, beveik viskas, ką per pastaruosius 10–15 metų nuveikė „Euratom“, tebuvo nauji saugos reikalavimai, darantys branduolinės energetikos situaciją dar sudėtingesnę“, – mano ekspertas. Susiklostė situacija, kai, perdėtai rūpinantis saugumu, atominei energetikai uždedama sunkiai pakeliama našta: per daug koncentruojantis į saugumą pradedama apskritai kenkti branduolinės energetikos plėtrai Europoje.

E. Eigirdas: reikia gerinti komunikaciją tarp valstybių

Žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vienas iš redaktorių Eduardas Eigirdas atkreipė dėmesį į kitą aspektą, kodėl yra svarbūs geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai: kai tarp šalių nevyksta sklandus dialogas, atsiranda terpė veikti įvairių interesų lobistams ir plisti nepagrįstiems gandams. „Pavyzdys – kai politikai bando įtikinti gyventojus, jog Lietuvai reikalinga Visagino atominė elektrinė (VAE), atsiranda daug gandų: kad Lenkija nenori prisidėti, kad Latvija ir Estija laukia, kol pastatysime AE, ir tada apsispręs – pirkti mūsų elektrą ar ne, jei, aišku, pasiūlysime gerą kainą. Ir šiaip Lietuva elgiasi kvailai, o visi kiti protingai“, – ironizavo E. Eigirdas.

Netraktuokime energetinių projektų tik iš politinės pusės

Anot G. Česnako, apie energetiką turime kalbėti žiūrėdami ne tik iš politinės perspektyvos. Reikia pripažinti, kad VAE projektas – „slidus klausimas“. Pirma, tai – brangus projektas, o antra, nežinome, kokia būtų VAE pagamintos elektros kaina. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad jei keturi investuotojai – Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija – dalintųsi pagaminamą elektrą, kiekvienos šalies gaunamas kiekis esminio poveikio jų energetiniam balansui neturėtų.

„Paplitusi nuomonė, kad Lietuvai pastačius VAE regione keistųsi geopolitinė padėtis ir Rusija bei Baltarusija čia daugiau nestatytų atominių jėgainių. Tačiau regione gali atsirasti ir daugiau jėgainių. Tokiu atveju reikėtų pagalvoti, ar VAE gaminant elektrą aukštesne kaina mūsų gamyklos, verslininkai ją pirktų, ir apskaičiuoti padarinius, jeigu projektas nebūtų ekonomiškai racionalus“, – kalbėjo G. Česnakas, pridurdamas, kad statyti AE būtų racionaliau Lenkijoje, o ne Lietuvoje.

Kitokios nuomonės laikėsi E. Eigirdas. „Žmonės realiai nesuvokia, ką Lietuva praras, jeigu nebus statoma VAE. Kai kas nors aiškina, kad pagaminta elektra būtų brangi, stengiuosi išklausti, kodėl jie galvoja, kad importuojama elektra turėtų būti pigi, ir kodėl nemąsto apie tai, kokią naudą – pavyzdžiui, sukurtas darbo vietas, pinigus iš mokesčių surinkimo ir kita – Lietuva gali prarasti“, – nesutiko jis.

T. Nowackis atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą: kai santykinai mažoje teritorijoje daug valstybių – Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Rusija ir Ukraina – planuoja arba stato AE, tampa nelengva varžytis dėl užsienio investicijų. Jis taip pat išreiškė apgailestavimą, kad apskritai teko uždaryti Ignalinos AE. „Stojant į ES tik kai kurios šalys turėjo baigti eksploatuoti savo atomines elektrines – Lietuva, Bulgarija, Slovakija... Testuojant buvo įvertinta saugumo padėtis ir Europos Komisija pareiškė, kad šiose šalyse atominės elektrinės turėtų būti uždarytos. Vis dėlto testavimas nebuvo atliktas senosiose ES šalyse, taigi tai buvo diskriminacija – jėgainė Ignalinoje veikė gerai“, – apibendrino T. Nowackis.

Be to, jis pažymėjo, kad dėl Baltijos ir Astravo AE branduolinio saugumo tarp Lenkijos ir Rusijos vyko derybos, tačiau jos vyko Rusijai jau apsisprendus dėl statybų ir atlikus poveikio aplinkai vertinimus.

Dvišalio bendradarbiavimo kryptys

G. Česnakas pateikė kelis pasiūlymus, kaip toliau galėtų vystytis energetinis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas. Pirmiausia reikia bendros Lenkijos ir Baltijos valstybių strategijos energetikos srityje. Tokia strategija būtų naudinga ir tuo, kad valstybėse besikeičiančios vyriausybės turėtų mažiau įtakos planų koregavimams, kas iki šiol yra didelė kliūtis.

Antra, svarbu tinkamai įvertinti regiono energetinių išteklių potencialą, kad ir Lenkijos akmens anglių išteklius, kurie galėtų padėti patenkinti regiono elektros poreikį. Taip pat galime pasidžiaugti tiek dėl Lietuvos, tiek dėl Lenkijos geros geografinės padėties išnaudojant didžiulį biokuro ir biomasės potencialą. Būtina pabaigti tiesti elektros jungtis, siekti, kad būtų diversifikuotas energijos išteklių (kad ir nedidelių) importas, t. y. kad juos tiektų skirtingos šalys. Ir, savaime suprantama, skalūnų dujų bei skalūnų naftos žvalgyba ir, tikėkimės, gavyba. Daug naudos galėtų atnešti ir aktyvesnis energetikos srityje dirbančių mokslininkų bendradarbiavimas, kad ir steigiant dotacijas mokslinio tyrimo energetikos srityje darbams.

Reikia suderinti šalių pozicijas Europos Sąjungoje, nors, G. Česnako manymu, „šis punktas ir taip neblogai funkcionuoja“. O dėl vieningos energetikos rinkos Europoje, tai reikia suderinti regiono valstybių interesus, kad ES būtų galima kalbėti viso regiono vardu. Galiausiai, į energetikos sektorių vertėtų įsileisti daugiau rinkos principu veikiančių ūkinių subjektų, privačių investicijų.

AE Kaliningrade – Rusijos pleištas ES?

E. Eigirdas teigia, jog Rusijai Astravo jėgainės Baltarusijoje statyba nėra tokia aktuali kaip Baltijos AE, kuri tarnauja kaip Rusijos energetinės įtakos pleištas tarp ES valstybių. Žurnalas „Valstybė“ stengiasi kovoti su lobistais, teigiančiais, kad reikėtų tiesti elektros jungtis tarp Kaliningrado srities ir Lietuvos ir taip prisijungti prie Baltijos AE. „Pirmiausia – kad gautume „pigios elektros“. Antra – esą, jei mes jos ir nepirksime, Baltijos AE vis tiek bus pastatyta, nes bus nutiestos elektros jungtys į Vokietiją ar Lenkiją ir ši pigi elektra bus parduodama kitiems“, – kalbėjo žurnalistas. „Valstybė“ stengėsi iš Vokietijos ir Lenkijos institucijų gauti patikimos informacijos, ar tokios statybos planuojamos, tačiau kol kas negavo.

T. Nowackis paneigė, kad Lenkija turi kokių nors planų pirkti elektrą iš Kaliningrado AE. „Lenkija importuoja iš Rusijos naftą, gamtines dujas, net anglis ir biomasę, negi būtų protinga importuoti dar ir elektrą? Net jei importuojamas kiekis būtų nedidelis, vis tiek, atidarius duris, jos lieka atviros.“ Jis atkreipė dėmesį į dar vieną jautrų šios temos aspektą: santykinai mažoje teritorijoje daug valstybių planuoja arba stato AE, todėl siekiant turėti atskirą AE tenka varžytis dėl užsienio investicijų.

Laikas pradėti spręsti pirmaeilius klausimus

Kol Lietuva ir Lenkija ginčijasi dėl antraeilės svarbos klausimų, o ne sprendžia regiono energetines problemas ir ieško būdų, kaip sustiprinti dvišalį bendradarbiavimą, Rusija naudojasi palankia situacija savo interesams stiprinti.

„Neturėtume būti įsikabinę į praeities nesutarimus ar leisti, kad dvišalius santykius formuotų emocijos, turime konkrečiai sudėlioti bendradarbiavimo – pirmiausia energetikos srityje – prioritetus“, – apibendrino Geopolitinių studijų centro direktorė Greta Tučkutė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Komentarai (0)