Tikimybių ironija: branduolinio ginklo incidentas labiau tikėtinas už žūtį aviakatastrofoje (Video)  (16)

„Tikimybė, kad įvyks nelaimingas atsitikimas su branduoliniu ginklu (netyčinis jo sprogimas), yra viena iš milijono (1: 1 000 000). Tačiau tikimybė, kad jūs, aš arba bet kuris kitas žmogus žus aviakatastrofoje, 2012 m. buvo prilyginta vienai iš keturiasdešimties milijonų (1 : 40 000 000).“


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Net ir tamsiausiame debesyje yra gerumo užuomazgų, dalelių. Tik ne radioaktyviuose grybo formos debesyse. Juose – stroncio-90, cezio-137 ir kitų radioaktyvių izotopų dalelės. Atomai tokių sprogimų metu tikrąja to žodžio prasme sumalami į subatomines dulkes, o temperatūra sprogimo vietoje siekia esančią Saulės branduolyje.

Šeštajame XX a. dešimtmetyje Haroldo Edžertono (Harold Edgerton) fotoaparatas „Rapatronick“ nufotografavo branduolinio sprogimo ugnies kamuolius, po sprogimų praėjus mažiau nei vienai tūkstantajai sekundės daliai. Technologijos.lt skaitytojai šiuos kadrus jau yra matę. Speciali technologija leido užfiksuoti ugnies kamuolius, susiformuojančius per 0,0000001 (vieną dešimtmilijonąją) sekundės dalį po branduolinio sprogimo. Tuose kadruose matomi vaizdai panašūs į sutvėrimus iš kito pasaulio.

Kai „Mažylis“ detonavo virš Hirošimos, sprogimo metu skilo tik 1,38 proc. bomboje buvusio urano atomų. Likusi urano dalis sprogimo buvo išsvaidyta į šalis dar iki to momento, kai atomai būtų pradėję skaidytis. Kitaip tariant, kaip pažymi knygos „Command and Control“ autorius Erikas Šloseris (Eric Schlosser), Hirošimos sprogimo metu sureagavo tik 0,7 g urano. Daugiau sveria net 10 litų banknotas. Vis dėlto net ir tos kruopelytės pakako, kad žūtų 80 tūkst. žmonių ir būtų sugriauti du trečdaliai Hirosimos pastatų.

Kai šalis disponuoja dešimtimis tūkstančių branduolinių užtaisų, egzistuoja nelaimingų ir nenumatytų atsitikimų su jais galimybė. Tai buvo rimta problema Šaltojo karo metu. Neseniai rašėme apie tai, kaip tik per plauką nesprogo dvi netyčia nuo lėktuvo atsiskyrusios ir ant Šiaurės Karolinos nukritusios atominės bombos. Tai – tik vienas iš daugybės incidentų su branduoliniais ginklais. Minėtos knygos autorius archyvuose rado informacijos, kad nuo 1950 iki 1968 m. įvyko 700 „reikšmingų“ incidentų ir incidentų, susijusių su 1 250 branduolinių užtaisų.

Tai ne tik buvo problema. Tai tebėra problema. O jei kiltų gaisras? Arba įvyktų koks nors nesusikalbėjimas ir branduolinis užtaisas būtų paleistas per klaidą? Kokia yra iš tiesų rizika ir ar ji ne per didelė?

„Tikimybė, kad įvyks nelaimingas atsitikimas su branduoliniu ginklu (netyčinis jo sprogimas), yra viena iš milijono (1:1 000 000), – tvirtina E. Šloseris. – Tačiau 2012 m. tikimybė, kad jūs, aš arba bet kuris kitas žmogus žus aviakatastrofoje, buvo prilyginta vienai iš keturiasdešimties milijonų (1: 40 000 000).“

„Eureka“ – graikų kalbos žodis, reiškiantis „Atradau“. Tačiau Šiaurės Karolinoje egzistuoja miestelis lygiai tokiu pat pavadinimu – Eureka. Būtent jame stovi didžiulė paminklinė lentelė, žyminti vietą, kurioje tik per plauką neįvyko branduolinis incidentas.

Tą dieną, kai gimė visiems mums puikiai pažįstamo „Youtube“ projekto „V Sauce“ vedėjas Maiklas (Michael) – sausio 23 d. – ir tais metais, kai gimė Maiklo tėvas (1961 m.) legendinis amerikiečių bombonešis B-52 virš Š. Karolinos skraidino dvi 4 megatonų galios termobranduolines bombas. Ir abi jos nukrito ant JAV.

Tąsyk ant žemės nukritusiose bombose slypėjo tiek galios, kiek jos nebuvo visuose iki 1961 m. susprogdintuose branduoliniuose ginkluose kartu sudėjus. Laimei, jos nesprogo. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tądien nesugedo tik vienas iš daugybės apsauginių bombos mechanizmų. Jei būtų sugedęs ir jis, būtų įvykusi branduolinė katastrofa. Nuo jos JAV apsaugojo vienas žemos įtampos jungiklis. Tam jungikliui reikia dėkoti už tai, kad šiandien toje vietoje, kur plyti Š. Karolinos teritorija, netyvuliuoja įlanka.

Bombos po incidento buvo „suremontuotos“. Tačiau tai ne visa tiesa. Pasirodo, urano prisotinta antroji vienos iš bombų pakopa niekada taip ir nebuvo surasta… Tai reiškia, kad tas urano užtaisas ir dabar guli kažkur po žeme Š. Karolinoje.

Namuose galite išmėginti vieną dalyką. Pasigaminti branduolinį reaktorių. 1994 m. Mičigane (JAV) 17-metis Deividas Hanas (David Hahn) mėgino garaže susikonstruoti savo gamybos branduolinį reaktorių. Tai nebuvo taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, priešgaisrinių sistemų dūmų jutikliuose yra nedidelis kiekis radioaktyvaus americio. O tamsoje švytinčių fosforinių dažų sudėtyje būna radžio.

Laimei, to auksarankio reaktoriuje kritinė masė niekada taip ir nebuvo pasiekta. Tačiau savo namiškius ir kaimynus bernelis apšvitino radiacijos doze, 1 tūkst. kartų viršijančia foninę radiaciją. Branduolinį fabrikėlį iš vaikinuko, žinoma, konfiskavo. Fabrikėlio turinys palaidotas radioaktyvių medžiagų kapinyne Jutoje.

Tačiau istorija tada dar nesibaigė. 2007 m. D. Hanas buvo areštuotas už dūmų jutiklių vagystę. Jo veidas buvo nusėtas žaizdelėmis, kurias, kaip manoma, paliko nuolat jo veido odą švitinusios radioaktyvios medžiagos, kuriomis šis žmogus taip domėjosi.

Praėjus 3 d. po to, kai ant Hirošimos buvo numestas „Mažylis“, Čarlzui Svyniui (Charles Sweeney) buvo patikėta ant Kokuros numesti „Dručkį“ – antrą atominę bombą. Virš miesto lėktuvas su atidarytu bombos liuku praskraidė apie valandą, tačiau dėl debesuotumo įgulos vadas Č. Svynis negalėjo vizualiai pamatyti taikinio A – Kokuros. Tada jis gavo nurodymus skristi prie taikinio B – Nagasakio. Ten žuvo 75 tūkst. žmonių. Kokurą išgelbėjo debesys.

Keista. Mokame pasigaminti ginklų, kurie atkartoja Saulėje vykstančius procesus, o štai numatyti, koks bus oras po kelių minučių…

Antrojo pasaulinio karo metu japonų kariai kovėsi už savo imperatorių. Lėktuvų ir torpedų pilotai-kamikadzės savo lėktuvais rėždavosi į priešo laivus ir paaukodavo savo gyvybę. Užuot pasidavę, japonų kariai verčiau šokdavo nuo skardžio arba plaukdavo į jūrą ir nuskęsdavo. Net ir po dviejų atominių sprogimų Japonijos karo ministras ragino savo šalies žmones kovoti toliau. Tačiau 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonijos imperatorius galiausiai pasidavė. Nors jo kariai dėl jo gyvybės šokinėdavo nuo uolų, imperatorius savo pasidavimą paaiškino taip: „Pirmą kartą susiduriame su priešu, kuris turi baisių bombų, kurių sprogimų pasekmės – neišmatuojamos“.

Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) Nobelio premiją fizikos srityje gavo 1965 m. Jis prisidėjo ir prie pirmosios atominės bombos projektavimo Los Alamose. „Ar mokslas yra vertingas? – vėliau klausė jis. – Man regis, galia ką nors sukurti nėra vertinga. Geras tai būtų rezultatas ar blogas, viskas priklauso nuo to, kokiu tikslu tas kūrybos vaisius bus panaudotas. Tad tikroji vertė glūdi galioje.“

Viskas, ką sužinome apie visatą, viskas, ką išrandame ar sugalvojame, yra raktai. Rojaus vartų raktai. Tačiau tie patys raktai tinka ir durų į pragarą spynoms. Balistinės raketos „Titan II“ yra daikčiukai, kuriais skraidinamos mirtinos branduolinių užtaisų galvutės. Tačiau tos pačios raketos į kosmosą skraidino „Gemini“ programos astronautus, kurie vėliau „Apollo“ programos misijose skrido į Mėnulį.

Mokslas mūsų nemoko, kaip panaudoti tuos raktus. Mokslas juos sukuria arba numato. Kaip jie bus panaudoti, priklauso ne nuo mokslo, o nuo mūsų.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(12)
(0)
(0)

Komentarai (16)