Iranas ir galingiausios pasaulio šalys tęsia derybas Ženevoje, kur tikimasi rasti diplomatinę išeitį iš aklavietės, į kurią pasaulį įstūmė Irano plėtojama atominė programa.

Nors susitarimas tarp Irano ir vadinamųjų P5+1 šalių – JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos, Kinijos ir Vokietijos – atrodo jau ranka pasiekiamas, tačiau dar reikia išspręsti nemažai problemų.

CNN pateikia trumpą istorinę apžvalgą, paaiškinančią, kaip ir kodėl pasaulinėje diplomatijos darbotvarkėje iškilo šis klausimas.

Kada Iranas pradėjo branduolinę programą?

JAV pradėjo bendradarbiauti su Iranu branduolinės energetikos srityje 1957 metais, kai šalį dar valdė JAV palankus šachas.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Iranas pradėjo savo branduolinės energetikos programą. Tačiau 1979 metais, kai Islamo revoliucija nuvertė šachą, JAV nustojo remti projektą.

Kodėl Irano branduolinė programa kelia nerimą Vakarams?

Po 1979-ųjų revoliucijos Vakarai nerimavo, kad Iranas savo urano sodrinimo programą gali pakreipti ne energijos, o atominio ginklo gamybos keliu. Iranas visada tvirtino, kad branduolinę energiją ketina naudoti tik taikiems tikslams.

2003 metais Tarptautinės atominės energetikos agentūros (IAEA) inspektoriai paskelbė radę prisodrinto urano pėdsakų Natanze. Iranas laikinai nutraukė sodrinimo programą, bet vėl ją atnaujino 2006 metais, tvirtindamas, kad sutartis su IAEA jam tą leidžia daryti.

Ką darė tarptautinė bendruomenė?

2006 metų gale JT Saugumo taryba sutarė dėl sankcijų Iranui, nenutraukusiam savo branduolinės programos. Iš pradžių jos buvo nukreiptos tik į šalies branduolinius pajėgumus, tačiau vėliau gerokai išplėstos.

Buvo paskelbtas ginklų pardavimo Iranui embargas, apribotos galimybės keliauti kai kuriems iraniečiams, Vakarams neleista pirkti Irano naftos, sustabdytas bet koks bendradarbiavimas su Irano finansinėmis institucijomis, taip pat ir šalies centriniu banku.

Ar sankcijos paveikė?

ir taip, ir ne. 2007 metais Iranas tvirtino turįs 3 tūkst. centrifugų, tinkamų uranui sodrinti. Pasak branduolinės politikos eksperto iš Carnegie tarptautinės taikos fondo Marko Hibbso, šiandien šalis turi 19 tūkst. centrifugų.

Kita vertus, sankcijos pakirto Irano ekonomiką. Pajamos iš naftos sumažėjo, o nacionalinė valiuta iki 2012 metų neteko 80 proc. vertės. Irano gyventojai turėjo iškęsti didžiulę infliaciją ir masinius atleidimus viešajame sektoriuje.

Kodėl dabar Iranas ir P5+1 šalys susėdo prie derybų stalo?

JAV manymu, Irano ekonomiką pakirtusios sankcijos privertė Teheraną permąstyti savo branduolines ambicijas.

Neseniai išrinktas Irano prezidentu Hassanas Rouhani yra gerokai nuosaikesnis už savo pirmtaką, o abi pusės sutinka, kad dabar tinkamas metas siekti susitarimo.

Ar greitai Iranas galėtų pasigaminti atominę bombą?

Viena JAV veikianti organizacija tvirtina, kad jei numotų rankas į tarptautinę teisę ir sutelktų visus pajėgumus, Iranas galėtų pasigaminti pakankamai ginklui tinkamo urano per mėnesį.

Vis dėlto pasak M.Hibbso, P5+1 šalys mano, kad realiai Iranui prireiktų mažiausiai metų. „Dauguma derybose dalyvaujančių žmonių vertina, kad reiktų 1-3 metų, – sako jis. – Derybininkai privalo į tai atsižvelgti, tačiau žino, jog tai – blogiausio atvejo scenarijus.“

Kokios būtų susitarimo sąlygos?

Pagal vieną iš galimų planų, Iranas pirmiausia turėtų sutikti nesodrinti urano daugiau nei iki 20 proc. Nors atominėms bomboms reikalingas 90 proc. grynumo uranas, pasak M.Hibbso, „pasiekus 20 proc. ribą, jau atlikta apie 80 proc. darbo“. Iranas taip pat turėtų sumažinti savo urano atsargas, sustabdyti naujų centrifugų statybą ir nutraukti sunkiojo vandens reaktoriaus statybas Arake, nes šį galima panaudoti plutonio – alternatyvaus būdo pasigaminti atominę bombą – gamybai.

Mainais pasaulio galingieji sutiktų sušvelninti ekonomines sankcijas ir leisti Iranui nedideliais kiekiais sodrinti uraną. Šalis taip pat nori, kad pasaulis pripažintų jos teisę tą daryti.

Ar Iranas turi teisę sodrinti uraną?

JAV ir kitos pasaulio lyderės sako, kad neturi, o Iranas tvirtina, kad turi. Iranas mano, kad šią teisę gavo pasirašęs Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, tačiau pasak M.Hibbso, tokia teisė sutartyje nenumatyta. „Sutartyje įrašyta teisė į taikų branduolinės energijos naudojimą, tačiau konkrečiai apie urano sodrinimą ten nekalbama.“

Nors iš principo Iranas neatsisako savo pozicijos, neseniai Irano užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas sušvelnino retoriką, kai naujienų agentūrai ISNA pasakė, kad Irano teisei sodrinti uraną „nereikia pripažinimo, nes tai yra nuo Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties neatsiejama teisė“.

Kodėl kitos šalys neužsitraukė sankcijų dėl panašių programų?

Indija pirmąjį savo branduolinį prietaisą išbandė 1974, o 1998 metais tą padarė Pakistanas. Izraelis iki šiol atsisako patvirtinti arba paneigti, kad turi atominę bombą, nors Amerikos mokslininkų federacija mano, kad šalis turi apie 80 atominių ginklų. Iš dalies Indija ir Pakistanas nesulaukė sankcijų, nes šalys nėra pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Be to, pastarojo atveju, „JAV būtų negalėjusi beveik nieko padaryti, kad sustabdytų Pakistaną“, sako M.Hibbsas.

Iranas yra pasirašęs sutartį ir todėl jo programą tikrina IAEA inspektoriai. Pasak M.Hibbso, ši organizacija bei P5+1 šalys „turi informacijos, kad Iranas vykdo veiksmus, apie kuriuos anksčiau nėra pranešęs“.

Kas nenori, kad būtų pasiektas susitarimas?

Izraelis nori, kad Iranas išvis negalėtų sodrinti urano, net ir taikiems tikslams, ir tvirtina, kad dabartinis planas yra blogas bei neveiksmingas.

„Iranas praktiškai nieko neatsisako. Jis nusileidžia vienu nereikšmingu klausimu, dėl kurio gali persigalvoti po kelių savaičių, – CNN sakė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu. – Manau, kad jei mes norime taikaus sprendimo, ko aš ir siekiu, tada reikia sugriežtinti sankcijas.“

CNN apžvalgininkas Fareedas Zakaria sako, kad Saudo Arabija oponuoja Iranui iš principo: „Saudo Arabija į Teheraną žiūri kaip į eretiką, šiitų, persų priešą, kuriam būtina priešintis. Ši antipatija senesnė nei Irano branduolinė programa ir niekur nedings, kad ir kaip baigtųsi derybos.“

Pasak M.Hibbso, Saudo Arabija ir pati turi branduolinių ambicijų, tad ypač jautriai reaguoja į menkiausią galimybę Iranui sodrinti uraną.

Respublikonų partijos lyderiai taip pat užsiminė bandysiantys Kongrese prastumti naujas sankcijas Iranui, nepaisydami valstybės sekretoriaus Johno Kerry perspėjimų, kad toks veiksmas „sunaikintų bet kokią galimybę susitarti“ Ženevoje. Be to, net jei susitarti ir pavyktų, Baltiesiems rūmams tektų paprakaituoti, kad įtikintų Kongreso lyderius priimti sankcijas Iranui sušvelninančius įstatymus.

Skeptikų gretas papildo ir kompromisų priešininkai Irane. Pasak F.Zakarios, „aukščiausiasis ajatola Ali Khamenei ir Revoliucijos gvardija yra labai priešiški Amerikai ir gali priešintis kompromisams, su kuriais turės sutikti H.Rouhani ir J.Zarifas, norėdami susitarti.“

JAV prezidento Baracko Obamos laukia du frontai, sako F.Zakaria: „Pirmiausia, jam reikia susiderėti dėl sutarties, kurią galėtų priimti griežtojo kurso šalininkai Teherane. Tada jam reikės tartis su griežtojo kurso šalininkais Vašingtone, Jeruzalėje ir Riade.“

Kaip bus užtikrinama, kad Iranas laikytųsi sąlygų?

Iranui galėtų būti leista vykdyti nedidelę urano sodrinimo programą, o mainais jis įsipareigotų visiškai bendradarbiauti su IAEA inspektoriais.

M.Hibbsas sako: „Dabar trūksta Irano atsakymų į skubius IAEA klausimus apie šalies branduolinės programos mastą ir apimtis per visą jos istoriją. Jei pasaulio šalys sušvelnins sankcijas, jos ir IAEA privalo žinoti, kad Irano programa yra skirta tik taikiems tikslams. Jei Iranas gali atsakyti į šiuos klausimus, jis nemažai pasieks.“

Komentarai (1)