Ukrainoje numušto keleivinio Malaizijos orlaivio aukų artimieji šaukiasi teisingumo, tačiau kelias iki teisingumo įgyvendinimo gali būti nelengvas.

Kaip DELFI pasakojo Mykolo Romerio universiteto profesorius Justinas Žilinskas, lemtingą šūvį iš zenitinio raketų komplekso „Buk“ paleidę asmenys kaltinimų gali ir nesulaukti, net jeigu ir būtų surasti – ypač, jeigu pasitvirtintų informacija, kad lėktuvas „Boeing 777“ buvo numuštas per klaidą.

„Dėl orlaivio numušimo situacija yra labai sudėtinga, kadangi didelė tikimybė, jog orlaivis numuštas per klaidą. Jeigu jis numuštas per klaidą, aš pats suku galvą, ar tai galima laikyti karo nusikaltimu. Šiuo atveju matau tik vieną „aplinkkelį“: reiktų kalbėti apie vadų atsakomybę už tai, kad nesiėmė visų reikalingų priemonių katastrofai išvengti – t.y. neįsitikino, kad taikinys tikrai karinis. Bet patraukti atsakomybėn tą konkretų žmogų, kuris paspaudė mygtuką paleisdamas raketą, neįtardamas, kad ją šauna į civilį orlaivį, vargu, ar būtų galima“, - sakė J. Žilinskas.

„Karo teisėje neatsargūs nusikaltimai nelabai įmanomi. Reikia tyčios. Kita vertus, tyčia gali kilti ir iš to, kad buvo naudojama technika, negebanti užtikrinti, kad bus atakuotas tinkamas taikinys – yra duomenų, jog separatistų turima sistema nebuvo aprūpinta pilnu radarų komplektu, - pridūrė profesorius.

Tačiau tyčinius karo nusikaltimus įvykdę separatistai gali būti teisiami Ukrainoje arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui Hagoje. Maža to, separatistus Ukraina galės teisti net už patį dalyvavimo ginkluotame konflikte faktą.

Paskelbė netarptautiniu ginkluotu konfliktu

Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas paskelbė, kad Ukraina yra įsitraukusi į netarptautinį ginkluotą konfliktą. Tai reiškia, kad prieš Ukrainos vyriausybę kovojantys prorusiški separatistai neturi oficialios kombatanto apsaugos, Ukraina galės juos išaiškinti ir teisti vien už patį dalyvavimo kare faktą.

Tarptautiniame ginkluotame konflikte dalyvauja kelios valstybės, netarptautiniame – valstybė kovoja su nevalstybiniais veikėjais – sukarintomis grupuotėmis, teroristinėmis organizacijomis ar tiesiog sukilėliais.

Kasdienėje kalboje tarptautinis ginkluotas konfliktas vadinamas karu, o netarptautinis ginkluotas konfliktas – pilietiniu karu.

Pasak J. Žilinsko, tarptautinis ginkluotas konfliktas ir netarptautinis ginkluotas konfliktas labiausiai skiriasi savo pasekmėmis.

Kai ginkluotas konfliktas pripažįstamas tarptautiniu, tarpusavyje kovojančios valstybės kitos pusės karius privalo imti į nelaisvę. Tai reiškia, kad į nelaisvę patekusiems kariams suteikiamas kario belaisvio statusas – belaisvio negalima teisti už dalyvavimą tarptautiniame ginkluotame konflikte, negalima jo viešinti, skelbti apie jį informacijos žiniasklaidai ir panašiai.

Kitaip tariant, jeigu Ukrainoje vykstantis konfliktas būtų paskelbtas tarptautiniu, Ukrainos karinės pajėgos negalėtų teisiškai persekioti separatistų iš Donecko ir Luhansko, nebent jie būtų padarę karo nusikaltimų. Pasak teisininko, ukrainiečiai taip pat negalėtų filmuoti sugautų separatistų apklausų arba skelbti jų nuotraukų, kaip kad daro dabar.

Tačiau tarptautinio ginkluoto konflikto atveju karo nusikaltimus įvykdę žmonės gali būti ieškomi visame pasaulyje ir gali būti teisiami bet kurioje valstybėje.

„Kai kalbame apie netarptautinį ginkluotą konfliktą, tai situacija šiek tiek kita: tada teisti karo nusikaltimus padariusius asmenis gali tik tos valstybės, kurios turi jurisdikciją – pavyzdžiui, jei nusikaltimą padaręs asmuo yra jos pilietis, nusikaltimas buvo įvykdytas prieš tos šalies piliečius arba jei nusikaltimas padarytas jos teritorijoje. Norint išvengti atsakomybės tarptautinis ginkluotas konfliktas yra geriau, bet aš labai abejoju, ar Ukraina norėtų vertinti situaciją kaip tarptautinį ginkluotą konfliktą. Man atrodo, jie patys nelabai būtų pasirengę Donbaso kovotojams suteikti karo belaisvio statusą“, - sakė J. Žilinskas.

„Netarptautiniame ginkluotame konflikte kovojantys asmenys negali įgyti kombatanto privilegijos ir apsaugos. Sulaikius tokius sukilėlius galima teisti vien už patį dalyvavimo ginkluotame konflikte faktą. Kitaip tariant, kai netarptautiniame ginkluotame konflikte sakome „paėmė į nelaisvę“, vartojamas perkeltinis terminas, nes nėra netarptautinio ginkluoto konflikto nelaisvės instituto“, - pridūrė profesorius.

Netarptautinio ginkluoto konflikto atveju teisingumo gali būti ieškoma ir Tarptautiniame baudžiamajame teisme.

„Kalbant apie tradicinius karo nusikaltimus, pirmiausia jurisdikciją turi Ukraina. Ukraina dėl kažkokių aplinkybių gali perduoti bylą tarptautinėms institucijoms arba Tarptautiniam baudžiamajam teismui, nors valstybės to nemėgsta daryti, nes tai byloja kad jos nepajėgios. Šiuo atveju, matyt, būtų siekiama išvengti kaltinimų neobjektyvumu. Pavyzdžiui, Ukraina neseniai padarė pareiškimą, kuriuo paprašė Tarptautinio baudžiamojo teismo bei pripažino jo jurisdikciją dėl „Dangiškosios šimtinės“ išžudymo protestų Maidane metu. Bet kokią situaciją (įskaitant ir Ukrainos) Tarptautiniam baudžiamajam teismui gali perduoti Saugumo Taryba, bet žinant, jog Rusija joje turi veto teisę, tokio perdavimo tikimybė – maža", - sakė profesorius.

Įrodyti, kad už separatistų veiksmus atsakinga Rusija, būtų nelengva

Ukraina ir Vakarai visuomet pabrėžia, kad Rusija remia prorusiškus separatistus Ukrainoje, tiekia ginkluotę bei juos apmoko. To kartais neslepia nė patys separatistai, tarp kurių yra ir Rusijos piliečių – pavyzdžiui, Donecko premjeru apsiskelbęs Aleksandras Borodajus ar Donecko gynybos ministru save vadinantis Igoris Girkinas-Strelkovas.

Tačiau J. Žilinskas teigia, kad remiantis tarptautine teise įrodyti valstybės sąsajas su nevalstybiniais kovotojais ir tuo pagrindu paskelbti, kad vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas, yra labai sudėtinga – tam neužtenka tik ginkluotės tiekimo ar apmokymų.

Dėl šios priežasties egzistuoja du taip vadinami „testai“ – efektyvios kontrolės testas ir bendrosios kontrolės. Šie testai skirti nustatyti nevalstybinių kovotojų ryšius su konkrečia valstybe.

Efektyvios kontrolės testas buvo įtvirtintas Jungtinių tautų Tarptautinio teisingumo teismo byloje Nikaragva prieš JAV, kurioje buvo įrodyti Vašingtono ryšiai su kontromis.

Kontros (contras) – tai sukilėliai Nikaragvoje, kurie 1979-1990 m. kovėsi prieš socialistinės pakraipos vyriausybę.

Bendrąjį kontrolės testą įtvirtino Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai Tadičiaus byloje. Šioje byloje irgi buvo įrodytas Bosnijos serbų ryšys su tuometine Jugoslavijos valstybe.

Efektyvios kontrolės testas yra griežtesnis nei bendrosios kontrolės.

„Jeigu įrodoma, kad valstybė efektyviai kontroliuoja ginkluotame konflikte veikiančius asmenis, tai valstybė privalo už juos prisiimti atsakomybę. Tačiau efektyvios kontrolės testas yra labai griežtas. Norint įrodyti ryšį faktiškai reikia įrodyti, kad kovotojai vykdo kitos valstybės įsakymus, kad yra įtraukti į sprendimų priėmimo procedūras, kad yra pavaldūs kitai valstybei, kad veikia kaip kitos valstybės organai“, - pasakojo J. Žilinskas.

„Bendrosios kontrolės testas yra šiek tiek laisvesnis. Jis reiškia, kad nevalstybinė grupuotė savo veiksmus koordinuoja su kita valstybe, kuri juos kontroliuoja. Tačiau vien tik ginklų tiekimas arba vien tik kovotojų apmokymas tokių testų neatitinka“, - sakė profesorius.

Jo teigimu, norint pagrįsti separatistų kovotojų ryšius su kita valstybe būtina įrodyti, kad jie kartu su valstybe planuoja operacijas, priima sprendimus. „Žodžiu, turi būti visas kompleksas priemonių, kuris mums leistų kalbėti apie vieningą veikimą“, - sakė J. Žilinskas.

Vis dėlto, jeigu būtų įrodyta, kad situacija tarp Rusijos ir separatistų atitinka bendrosios kontrolės kriterijus, konfliktas turėtų būti laikomas tarptautiniu.

Komentarai (0)