2015 m. balandį dienos šviesą išvydo Strategijų ir technologijų analizės centro (STAC) ataskaita, analizuojanti dabartinę Rusijos valstybinę perginklavimo programą 2011–2020 metams (VPP-2020) iš išlaidų sumažinimo ir jų struktūros optimizavimo taško. Ekonominės krizės sąlygomis tokia studija yra labai aktuali, tačiau keli jos siūlomi sprendimai kelia nuostabą.

Pateikiame sutrumpintą tinklalapio Lenta.ru žurnalisto Iljos Kramniko straipsnio apie šią ataskaitą vertimą.

Ekspertų nuomonė

STAC – viena iš nedaugelio organizacijų rusiškoje nepriklausomos karinės ekspertizės rinkoje, tai verčia skirti jos analizėms ypatingą dėmesį. Akivaizdu, kad situacijoje, kai karinių išlaidų mažinimas tampa sudėtingos ekonominės padėties pasekme, VPP-2020 finansavimas yra išskirtinai svarbus: norinčių pakoreguoti savo naudai trilijonines išlaidas – daugiau, negu reikia. O klaidingų sprendimų pasekmės gali būti nenuspėjamos, ypač turint omenyje karinės pramonės inertiškumą ir ilgą programų realizacijos trukmę.

Pirmiausia tai pasakytina apie karinį jūrų laivyną (KJL) kaip ginkluotųjų pajėgų rūšį su ilgiausiu planavimo ir statybos ciklu. Iš esmės laivynui skirta perginklavimo programos dalis ir sulaukė didžiausio ataskaitos dėmesio. Jos autoriai laiko išlaidų karinio jūrų laivyno statybai mažinimą pagrindine VPP-2020 korekcijos kryptimi. Tačiau tokios prieigos argumentai ir siūlomi jos realizacijos žingsniai kelia abejonių.

STAC ekspertų požiūris susiveda į tai, kad laivynas sunaudoja neproporcingą pagal savo reikšmę valstybės saugumui skirtų išlaidų dalį (įvairiais skaičiavimais, apie 25–30 proc. sumos, kuri VPP-2020 sudaro 20 trilijonų rublių), nors pagrindinė našta per karus ir ginkluotus konfliktus, kaip rodo praktika, gula ant sausumos pajėgų pečių. Todėl STAC siūlo sumažinti VPP išlaidas KJL iki 15–20 proc., o tuos pinigus iš dalies panaudoti sausumos pajėgų perginklavimui pagreitinti. Paaukoti šiuo atveju siūloma nuostolingiausius ir ilgalaikius KJL projektus. Pavyzdžiui, sumažinti strateginių povandeninių laivų statybos programą, iš dalies perskirstant pinigus antžeminės branduolinės triados naudai.

Be to, ataskaitos autoriai siūlo sumažinti išlaidas bendrosios paskirties jūrų pajėgoms, rimtai mažinant tolimosios jūrinės bei vandenyno zonos pajėgų dalį ir pagrindinį dėmesį skiriant efektyviam dominavimui artimojoje jūrinėje zonoje užtikrinti. Pavyzdžiui, rašoma, kad galima stabdyti „Jasen-M“ 885 projekto atominių povandeninių laivų (APL), apginkluotų sparnuotosiomis raketomis, statybą, apsiribojant jau statomais keturiais vienetais. Vietoj jų turi būti sukurtas santykinai pigus daugiafunkcis 4000–5000 tonų vandentalpos APL (projekto 885 vandentalpa – 14 000 tonų), pradedant jų statybą po 2020 metų.

Taip pat autoriai siūlo visiškai atsisakyti laivų ekspedicinėms pajėgoms statybos, įskaitant universalius „Mistral“ tipo laivus ir jų galimus rusiškus analogus, o visus lėktuvnešių statybos planus pradėti realizuoti po 2025 m.; atsisakyti sunkiojo atominio raketinio kreiserio „Admirolas Nachimovas“ – projektas 1144 – remonto ir po 2020 m. išvesti iš laivyno rikiuotės paskutinį šio projekto laivą „Petras Didysis“. Pagaliau siūloma sekvestruoti perspektyvius „Lyder“ projekto minininkus, pradedant jų statybą trečio šio amžiaus dešimtmečio antroje pusėje, ir pakoreguoti artimosios jūrinės zonos laivų statybos programą atsisakant brangių projekto 20385/20386 korvečių pigesnių variantų naudai.

Tikslai ir uždaviniai

Autoriai korektūrą grindžia VPP prioritetinio sausumos pajėgų perginklavimo būtinybe, akcentuodami konflikto Gruzijoje 2008 m. ir dabartinio pilietinio karo Ukrainoje pamokas. Visiškai teisingai rašoma apie mažą ankstesnių kartų šarvuotosios technikos veiksmingumą šiuose ir keliuose kituose konfliktuose, didelį sugedusios sovietinės technikos be kapitalinio remonto procentą ir sausumos pajėgų ginkluotės bei karinės technikos pakeitimo būtinybę.

Kartu STAC studijoje pažymima, kad naujos kartos šarvuotosios technikos, pirmiausia tanko sunkiosios vikšrinės platformos pagrindu „Armata“ sukūrimas ir jo serijinės gamybos pradžia garantuos Rusijai kokybinį pranašumą prieš užsienio analogus. Tas pats pasakytina ir apie kitus naujos sausumos pajėgų technikos pavyzdžius, šaudmenis bei ekipuotę. Sausumos pajėgos, STAC ekspertų nuomone, turi tapti absoliučiu VPP prioritetu, palyginti su bet kuria kita karinių pajėgų rūšimi, išskyrus galbūt strateginės paskirties raketines pajėgas (SPRP).

Pasiekti tai siūloma ne tik taupant KJL sąskaita: ataskaita teisingai nurodo galimus taupymo resursus atliekant pirkimus kitoms karinių pajėgų rūšims – pirmiausia karinėms oro pajėgoms (KOP) ir oro gynybai. Pažymėdami didelę aviacinės technikos įsigijimo svarbą, ataskaitos autoriai rekomenduoja sumažinti perkamos ginkluotės tipų skaičių. Pavyzdžiui, KOP gauna net trijų skirtingų tipų kovinius sraigtasparnius – „Ka-52“, „Mi-28H“ ir „Mi-35M“.

Analizuodami pirkimus KOP reikmėms, STAC specialistai taip pat nurodo, kad penktos kartos naikintuvo T-50 bandymų programa ir jo bandomųjų bei priešserijinių egzempliorių gamyba atsilieka nuo grafiko 1–1,5 metų. Be to, abejojama, kad laiku bus realizuotos perspektyvaus strateginio bombonešio ir perspektyvių transporto lėktuvų sukūrimo programos, ką jau kalbėti apie jų prasmingumą. Pasiūlymai KOP srityje suvedami į būtinybę padidinti dėmesį nepilotuojamų lėktuvų krypčiai, kur Rusija jau atsilieka ne tik nuo lyderių, bet ir nuo Kinijos, bei į pasiūlymą daugiau pirkti modernios didelio tikslumo „oras–žemė“ ir „oras–oras“ ginkluotės. Tokią pat prieigą siūloma taikyti peržiūrint pirkimų SPRP reikmėms programą: dar kartą apsvarstyti komplekso RS-26 „Rubež“ įvedimo į rikiuotę prasmingumą ir atsisakyti kuriamo raketinio komplekso geležinkeliams „Barguzin“.

Tarp „dabar“ ir „po to“

Galima vienareikšmiškai sutikti su esmine STAC analizės išvada – reikia peržiūrėti dabartinę ir pakoreguoti perspektyvią VPP. Tačiau „pagrindinės aukos“ pasirinkimas yra abejotinas. Taupymas KJL sąskaita gali tapti didesniu pavojumi nacionaliniam saugumui nei nepakankamai spartus sausumos pajėgų atnaujinimo tempas.

Nuomonė, kad rimtai investuoti į vandenyno laivyno plėtrą neverta, nes „nėra prasmės varžytis su jūrų valstybėmis jų aikštelėje“, yra paplitusi, bet klaidinga – pirmiausia dėl neteisingo KJL uždavinių užtikrinant Rusijos saugumą supratimo. Pagrįstai vadinama neperspektyvia ir nenaudinga priešprieša su Amerikos ir jos sąjungininkų KJL į šių uždavinių sąrašą nepatenka.

Realus Rusijos KJL uždavinys, jeigu taip galima pasakyti – „jėgos naudojimo slenksčio pakėlimas“ mūsų šalies konflikto su jūrų valstybėmis atveju. Jis yra palyginti žemas: niekas negali garantuoti, kad branduolinis ginklas bus panaudotas lokalios operacijos su ribotais tikslais atveju, kurią JAV ir jų sąjungininkų KJL gali įvykdyti viename ar kitame Rusijai svarbiame, bet tiesioginės įtakos jos valstybingumo pagrindams neturinčiame rajone. Šiandieninėje politinėje situacijoje KJL turi tapti instrumentu, leidžiančiu atremti tokią grėsmę be apeliavimo į „branduolinį faktorių“.

Kartu reikia suprasti, kad studijoje aprašytas pageidaujamas pakrantės ir artimosios jūrinės zonos laivynas šios užduoties įvykdyti negali. Be to, atsižvelgiant į tai, kad potencialių priešininkų laivynuose gausu didelių paviršiaus laivų, įskaitant raketinius minininkus su „Aegis“ sistemomis ir visų klasių lėktuvnešius, Rusijos laivynas privalo turėti ginkluotę, sugebančią efektyviai veikti prieš tokius taikinius, taip pat ten, kur jų negali pasiekti pakrantės aviacija. Atskirai reikia paminėti nuolatinio buvimo viename ar kitame ginčytiname jūros regione problemą, jo pakrantės aviacija užtikrinti irgi negali.

Būtent šiuo supratimu turi remtis Rusijos karinių laivų statybos programa turint omenyje tai, kad ilga tokių programų realizavimo trukmė ir tokia pat ilga laivyno, kaip kovinio junginio, suformavimo trukmė neleidžia taikyti požiūrio „pradėsime, kai to prireiks“. Atsižvelgiant į šį faktorių kreiserių nemodernizavimas ir pirmo rango laivų statybos programos perkėlimas į 2025 m. arba į dar vėlesnį laikotarpį reiškia, jog Rusijos KJL iki pat ketvirto–penkto šio amžiaus dešimtmečio negalės ne tik Amerikai, bet ir jos sąjungininkams jūroje priešpriešinti nieko, išskyrus nuolatinį grasinimą panaudoti branduolinį ginklą, o tai yra nepriimtina.

Atskirai reikia paminėti nebranduolinio strateginio atgrasymo problematiką, jį efektyviausiai gali užtikrinti būtent KJL sparnuotąsias raketas gabenantys povandeniniai laivai. Kalbant apie KJL vaidmenį branduolinės triados sudėtyje, galima pažymėti, jog (...) personalo, reikalingo paleisti vienam koviniam užtaisui, skaičius yra mažiausias būtent strateginėse jūrų pajėgose.

Viskas, kas buvo pasakyta, toli gražu nereiškia, kad išlaidų KJL reikmėms negalima mažinti. Rezervų optimizacijai ši ginkluotųjų pajėgų rūšis, be abejo, turi didžiulių, ir slypi jie tiek galimybėje peržiūrėti perspektyvias laivų statybos programas pigesnių variantų naudai, tiek rezervinio komponento mažinime – susidūrimo su šiuolaikine jūrų valstybe atveju dėl spartaus konflikto vystymosi greičio laiko įvesti į rikiuotę užkonservuotus paviršiaus ir povandeninius laivus nebus.

Pagaliau atskiras ir, deja, mažai ištirtas klausimas yra galimas lėšų taupymas perspektyvių mokslinių tyrimų sąskaita. Kelių autoritetingų specialistų, artimų Gynybos ministerijai ir karinei pramonei, nuomone, ne mažiau kaip 25 proc. VPP-2020 išlaidų galima sutaupyti įšaldžius, sumažinus ar perstūmus laike tam tikras mokslines tyrimo programas, nes daugelis jų iš esmės yra rezervinės ir dubliuoja viena kitą. Jeigu bus išnaudota bent 50 šio resurso procentų, susidarys tos taupymo apimtys, kurias siūloma pasiekti nurėžus jau realizuojamas KJL statybos programas. Kartu galės būti išsaugotos visos gamybinės programos ir valstybės vadovybei nereikės spręsti atleistų karinės pramonės komplekso darbuotojų problemos. Galbūt susiklosčiusioje situacijoje toks žingsnis būtų efektyviausias.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Komentarai (0)