Franklinas Felberas, amerikiečių kompanijos Starmark inžinierius, neseniai publikavo aprašymą neįprasto akustinio radaro, galinčio aptikti bilieto neturinčius keleivius net per metalines krovininių konteinerių sieneles. Nors tai tik viena iš daugelio pažangių technologinių priemonių, skirtų uždraustų krovinių ir žmonių paieškai, kontrabandininkai ieško vis naujų, ne menkiau pažangių būdų apeiti visas kliūtis. Nusikaltėlių technologinis apsirūpinimas kartais išties stulbina, bet pasieniečiai irgi stengiasi neatsilikti. Kokios tokių ginklavimosi varžybų perspektyvos?

Felbero įrenginys susideda iš miniatiūrinio gongo, įtaisyto vienoje metalinio konteinerio pusėje ir garso bangų imtuvo, įtaisyto kitoje pusėje. Per konteinerį sklisdamos bangos visada išsikreipia vienodai. Tačiau jeigu viduje yra nors vos vos judantys (kvėpuojantys) žmonės, iškraipymai ima skirtis, taip išaiškindami sienos pažeidėjus. Šis „akustinis radaras“ – pirmoji technologija, kuria galima efektyviai aptikti žmones už metalinių sienelių, dažnai naudojamų jūriniuose konteineriuose, o taip pat ir sunkvežimių dugnuose. Deja, tokiomis schemomis neteisėto žmonių gabenimas per sieną toli gražu neapsiriboja.

Šiuolaikiniame pasaulyje kontrabanda ir nelegali migracija yra didelis ir sparčiai augantis verslas. Didžiausias jų mastas – turtingų ir neturtingų šalių pasienyje – visų pirma, Meksikos ir JAV. Tai pagrindinis maršrutas narkotikų prekybos, vertinamas 450-750 milijardais dolerių per metus. Turėdami tokį biudžetą, kontrabandininkai naudoja skraidančius dronus stato dyzelinius elektrinius povandeninius laivus, galinčius nuplaukti >12 500 km ir kevlaru padengtu anglies pluošto korpusu, rimtai apsunkinančiu aptikimą hidrolokatoriais ar radiolokatoriais.

Pastaraisiais metais šiame fronte aktyviau ėmė reikštis ir šalys, kurios anksčiau gyveno gerai, tačiau dabar esančios ant sunaikinimo slenksčio, tarkime, Libija. Pabėgėlių iš Afrikos į Graikiją ir Italiją skaičius vien per penkis 2015-ųjų metų mėnesius viršijo 100  000 žmonių. Dėl to kova su nelegaliu sienos kirtimu tapo tokia svarbi, kad prie Libijos krantų jau nukreipiami ES šalių laivynai. Kaip bebūtų, jau dabar aišku – reikia iš principo naujų sprendimų, nes egzistuojančiomis technologijomis daug pasiekti nepavyks.

Pagrindinė problema, kad valstybinių organų naudojamos priemonės kovai su kontrabandą – labai brangios. Tuo tarpu maksimaliai supaprastintos kontrabandininkų priemonės, atvirkščiai, dažniausiai būna pigios ir masiškos. Tarkime, kovai su marihuanos kontrabanda Meksikos pasienyje JAV nuo 2009 m. naudoja šešis žvalgybinius bepiločius skraidančius aparatus Predator, pagal kurių nuorodas per metus konfiskuojama daugiau nei 20 tonų šios medžiagos.Tačiau vienas toks aparatas kainuoja 20 milijonų dolerių, o atsižvelgus į eksploatacines išlaidas, vieno kilogramo konfiskavimas kainuoja 100 kartų brangiau už patį produktą. Be to, atsakydami į pasieniečių oro žvalgybos pastangas, narkotikų karteliai pradėjo masiškai kasti pasienio tunelius, kurių daugelio ilgis siekia šimtus metrų ir kuruose įrengtas siauros vėžės elektrifikuotos geležinkelio linijos.

Analogiškos problemos persekiojo ir Boeing pastangas sukurti SBInet (nutrauktą 2010 m.) – per 2 km vienas nuo kito stovinčių bokštų sistemą su nebrangiomis kameromis ir radarais. Visgi, kompanija, pripratusi prie gynybos srities žinybų biudžetų, už kiekvieną bokštelį pareikalavo po 14 milijonų dolerių. Išdėsčius tokią gynybą išilgai visos JAV ir Meksikos sienos, ji būtų atsiėjusi daugiau, nei 20 milijardų dolerių, be to, sistema irgi neapsaugotų nuo rausiamų tunelių.

Kovodami su vis gausėjančiais tuneliais, JAV pasieniečiai naudoja robotus. Tai susiję su tuo, kad tuneliai beveik visada siauresni, nei 90 cm, – kontrabandos gabenimui naudojami bėgiais važiuojantys elektrifikuoti motociklai. Toks mažas plotis naudojamas specialiai, kad tvarkos sargams būtų sunkiau šiuos tunelius tirti.

Todėl JAV nuo 2012 metų aktyviai naudojami kabeliu maitinami robotai Versatrax 300 VLR, sveriantys 25 kg. Jie naudoja pritaikomą vikšrinę pakabą, kamerų rinkinį ir manipuliatorių. Nors kabelio ilgis 2,1 km, kartais reikia didesnio autonomiškumo, ir tada pasieniečiai naudoja 8 kg akumuliatorinius robotus Pointman Tactical Robot, kurie yra išminavimo robotų, naudojamų JAV armijoje, modifikacijos. Šie nuotoliniu būdu valdomi ratiniai robotai, kurių kamerų kokybės pakanka žmogaus pėdsakų aptikimui kanalizacijoje, dažniausiai vedančių prie vieno iš narkotunelių.

2014 metais MIT inžinieriai IROS 2014 konferencijoje Čikagoje pristatė povandeninį robotizuotą zondą ultragarsiniam laivų skenavimui uostuose. Jis randa bet kokius defektus ir tuštumas po metaline danga. Be to, juo galima aptikti po vandeniu buksyruojamas „narkotorpedas“ – plastikinius cilindrus su balastu, kelių metrų gylyje tempiamus paskui laivus iš Lotynų Amerikos. Anksčiau tokias „torpedas“ su plastikiniu apvalkalu galėjo tik narai, ir panašių slaptaviečių paieškos robotizavimas, be abejonės, gali smarkiai padidinti uoste vykdomos apžiūros efektyvumą.

Dar viena itin sunkiai aptinkamos kontrabandos forma tapo masiškas skysto kokaino naudojimas. Pakeisdami narkotiką į koloidinę formą, narkotikų kartelių chemikai jais išmirko drabužius arba sudeda į paketus, kuriuos paskui nuryja pervežėjas. Kitaip nei tradicinio kieto kokaino, paketų su skysta jo forma kontūrai būna neryškūs ir jų neina atskirti nuo įprastos žarnyno masės. Anksčiau vienintelis kovos būdas su nauju pervežimo metodu buvo pervežėjų areštavimas ir laikymas kalėjime, kol paketas būdavo aptinkamas natūraliu būdu. Tačiau jeigu pervežėjo asmenybė nebuvo žinoma iš anksto, nusikaltėlį sulaikyti būdavo sunku.

Pastaraisiais metais paketų su tokiu skysčiu aptikimui bandoma naudoti pilvo ertmės apžiūra kompiuterine tomografija. Metodas pasirodė esąs gan efektyvus, tačiau patys tomografijos aparatai brangūs ir dabar jų neturi didžioji dauguma pasienio kontrolės postų netgi pasiturinčių šalių pasienyje.

Be to, pastaruoju metu kontrabandininkai ėmė suvokti savo naujojo metodo silpnąsias vietas ir jį modifikavo. Kadangi dėl naujųjų robotų dvigubo laivų dugno naudojimas tapo beprasmis, narkotikų pervežėjai pradėjo įmaišyti skystą kokainą į pramoninus naftos produktus. Kadangi kietų dalykų nėra, nei ultragarsas, nei rentgenas tokio krovinio neparodo. Žinoma, galima atlikti detalią sudėties analizę, bet tokiu būdu tikrinti visų sieną kertančių automobilių ar laivų tepalo sistemas nėra paprasta. Todėl kol kas viso pasaulio muitininkams ir pasieniečiams, kovojant su nauja metodika, tenka apsiriboti tradiciniu darbu su informatoriais ir spaudžiant tuos apklausiamuosius, kurie gali būti susiję su pervežimu.

Plačiai tebenaudojami ir ne tokie pažangūs uždraustų objektų gabenimo per sieną metodai – tiesiog ant kertančių sieną atskirų piliečių. Terahercinis 3 mm bangos ilgio spinduliavimas efektyviai naudojamas Tadar tipo sistemose, naudojamose JAV ir Kanados oro uostuose paslėptų ginklų paieškai.Kitaip nei naudojant rentgeną, teraherciniu spinduliavimu galima aptikti pistoletą už dešimčių metrų, tai yra, pasieniečiams daugiau nereikia vesti įtariamojo per rentgeno aparatą. Be to, jie gali iš anksto nuskenuoti visus įeinančius į oro uostą, nesukeldami jiems papildomų nepatogumų. Deja, paslėpęs pistoletą po keliu, žmogus gali lengvai apgauti egzistuojančius terahercinius jutiklius – kaulas ir metalas dabartiniams skeneriais atrodo labai panašiai.

Nesenas Michaelo Fuhrero iš Merilendo universiteto vadovaujamų fizikų darbas parodė, kad terahercinis jutiklis grafeno pagrindu galiausiai sugebės efektyviai aptikti paslėptus ginklus oro uostuose. Labiausiai paplitusių terahercinių skenerių veikimo principas toks: pagrindinis jų komponentas – medžiagos plokštelė, tarp kurios kristalinės gardelės mazgų juda elektronai. Jie pasiekia vieną iš dviejų metalinių elektrodų, ir kai plokštelę veikia išorinis terahercinis spinduliavimas, į vieną elektrodą elektronai pakliūva dažniau, nei į kitą. Būtent ši pasiskirstymo asimetrija ir sukuria elektrinį signalą, kurio suskaitmenintas atvaizdas ir parodo skenuojamąjį objektą. Detektorių veikiantis šiluminis triukšmas trikdo elektronų srautą ir apsunkina kokybiško atvaizdo gavimą

Fuhrero grupės eksperimentiniame detektoriuje elektronai juda tarp atomų dvimatėje grafeno gardelėje. Šiuo atveju šiluminio triukšmo įtaka minimali, nes su juo susiję svyravimai prastai sklinda per dvimatę aplinką. O dėl specifinių šios medžiagos savybių, elektronų judrumas joje rekordiškai didelis. Kaip situaciją aprašo kūrėjai, atominė gardelė jų detektoriuje lieka „šalta“, tuo tarpu elektronai joje, veikiami spinduliavimo lengva tampa „karštais“, t.y. judriais. Todėl panašios kokybės vaizdai juo gaunami 8-9 skaičiaus dydžio eilėmis greičiau, nei kitais kambario temperatūroje veikiančiais detektoriais. Manoma, to pakaks slepiamo ginklo aptikimui ir leis nepainioti jo su kaulais.

Iš trumpos apžvalgos lengva pastebėti, kad metodų, padedančių kirsti sieną ir padedančių ją užverti, vystymosi sparta labai panaši. Tad jau artimiausiu metu verta laukti naujų išradingumo pavyzdžių tiek iš vienos, tiek iš kitos technologijų pusės.

Komentarai (0)