Rugpjūčio 12 dieną sukanka 15 metų nuo atominio povandeninio laivo K-141 „Kurskas“ katastrofos Barenco jūroje, per kurią žuvo visi 118 jame buvę ekipažo nariai. Kiekvienais metais šią dieną Peterburge, Murmanske ir kituose miestuose vyksta gedulingi renginiai jūreivių povandenininkų atminimui. Šiandien mes svečiuojamės pas I-ojo rango kapitoną, Sankt Peterburgo jūreivių povandenininkų klubo pirmininką Igorį Kurdiną.

– Igori Kirilovičiau, nuo tragedijos Barenco jūroje praėjo 15 metų. Į kokius klausimus, Jūsų nuomone, dar neatsakyta?

– Išties, praėjo jau penkiolika metų, ir visi, su tuo susiję, „Kursko“ nepamiršo. Žinoma, visų pirma, tai žuvusi povandenininkų giminės ir artimieji ir mūsų klubas, ir visi povandenininkai, visi, kas susiję su povandeniniu laivynu. Daug kas mano, kad niekada nesužinosime tiesos apie „Kursko“ žūties priežastis. Man per penkiolika metų, bendraujant su Šiaurės laivyno admirolais ir karininkais ir ypač – su povandeninių laivų konstruktoriais, tarp kurių ir Igoris Leonidovičius Baranovas, generalinis „Kursko“ konstruktorius, susiklostė sava nuomonė apie povandeninio laivo žūties priežastis. Niekam neprimetu savo nuomonės ir nesakau, kad aš vienas teisus. Tačiau po penkiolikos metų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Ir manau, kad tai tęsis dar labai ilgai.

– Jūsų versija dėl „Kursko“ žūties skiriasi nuo oficialiosios?

– Kažkuria dalimi ji sutampa su oficialiąja versija. Pamenate, pirmosiomis dienomis po katastrofos buvo iškeltos trys pagrindinės versijos: II PK laikų minos sprogimas, susidūrimas su kitu povandeniniu ar antvandeniniu laivu, „Kurso“ pažeidimas „draugiška ugnimi“ – tėvynine raketa ar torpeda. Buvo ir dar viena versija – technogeninė katastrofa, „storosios“ torpedos sprogimas pirmame „Kursko“ skyriuje. Po Prokuratūros komisijos darbo liko viena oficiali versija – technogeninė katastrofa. Kaip tai keistai beskambėtų, su šia versija, iš principo, sutinku.

– Papasakokite, prašau, kas, Jūsų nuomone, nutiko povandeniniame laive „Kurskas“ 2000 metų rugpjūčio 12 dieną.

– Reikalas tas, kad povandeninis laivas „Kurskas“ dalyvavo Šiaurės laivyno mokymuose. O savo laiku būtent tokio tipo povandeninių laivų ginkluotėje buvo naudojamos vadinamosios „storosios“ torpedos: „storos“, didelio skersmens, vadinasi, turinčios daugiau kuro. Jos buvo toliaeigės, galinčios nuplaukti ~50 km. Ši torpeda nešė branduolinę kovinę galvutę. Ji buvo skirta priešininko lėktuvnešių puolamųjų grupių naikinimui. Tarkime, aš, povandeninio laivo vadas, gaunu informaciją, kad kuria nors kryptimi eina ne vienas priešo laivas, o visa laivų rikiuotė, ir kažkur jos vidury yra lėktuvnešis, niekada nevaikštantis be apsaugos laivų. Į grupės centrą paleidžiama tokia torpeda. Ir sprogsta ji ne nuo smūgio į laivo bortą, o rikiuotė centre. Įsivaizduojate, branduolinis smūgis ne tik sunaikina keletą laivų, bet ir lėktuvnešį pažeidžia taip, kad jis nebegali naudoti savo aviacijos. Toks buvo sumanymas. Ir 949-ojo projekto povandeniniai „Antėjo“ tipo povandeniniai laivai, kuriems priklausė ir „Kurskas“, buvo ginkluoti keturiomis tokiomis torpedomis, po dvi aparatuose ir po dvi stelažuose.

Po to, kai RF prezidentas Borisas Jelcinas sumažinti taktinę branduolinę ginkluotę, pačios torpedos iš ginkluotės nebuvo pašalintos, bet iš jų išmontuotos branduolinės kovinės galvutės, ir savo esmę šios torpedos prarado, tapo paprastomis torpedomis. Povandeninio laivo hidroakustika tokiu dideliu atstumu (40 km – 50 km) tiksliai nustatyti taikinio negali, ji veikia geriausiu atveju 20–25 km. Taigi, šios torpedos tolieiga pasidarė niekam nereikalinga. Bet torpedos juk buvo, aparatai buvo. Vadinasi, reikėjo mokyti jomis šaudyti. Ir štai tuose mokymuose ir buvo suplanuotas šios torpedos panaudojimas kovinio pratimo NT–4 įvykdymui. Tai šaudymas į grupinį taikinį, povandeninius laivus, naudojant būtent šią torpedą.

Ir čia prasideda jau konkrečios katastrofos priežastys. Pirmiausia, „Kursko“ ekipažas neturėjo šaudymo tokiomis torpedomis patirties. Antra, buvo rugpjūtis. Torpedą techninėje bazėje ruošia viena brigada, o dėl atostogų brigados sudėtis nuolat kito. Įsivaizduokite, jūsų mašiną iš pradžių remontuoja vienas meistras, paskui kitas, paskui trečias… Kas iš to išeina? Torpedos neišmetė, niekur nesutrenkė, pakraudami į povandeninį laivą. Ją pakrovė, ji ramiai atgulė stelažuose. Bet paskui paaiškėjo, kad apie dešimtį šios serijos torpedų (o jos buvo pagamintos gamykloje Almatoje; mūsų karinis pramoninis kompleksas (KPK) buvo išsibarstęs po visus miestus ir kaimus) turėjo ilgainiui pasireiškiantį defektą – pratekėjimą per suvirinimo siūles. Ir buvo nuspręsta grąžinti torpedas į gamyklą remontui, kur jos turėjo būti iš naujo perpresuotos, pripildytos kuro. Šiame sprendime, kuris išgelbėjo vieną gerbiamą admirolą nuo kalėjimo, buvo parašyta „kovines šios partijos torpedas“. O ši torpeda buvo ne kovinė, o pratybų, tai yra, skirta daugkartiniam naudojimui be kovinės galvutės. Todėl anas torpedas pasiuntė atgal į gamyklą, o šios – ne. Ir tie jos pakrovimo ir perkrovimo į laivą elementai, papildomas mechaninis poveikis lėmė tai, kad, veikiausiai, kraunant į aparatą, jos siūlė skilo ir ėmė tekėti vandenilio peroksidas. Pabandykite kur nors užlašinti vandenilio peroksido – pamatysite, kaip jis suburbuliuos. O ten buvo koncentruotas peroksidas. Jeigu jis teka aparate, prasideda virimas. Jei vamzdyje buvo koks nors parūdijimas, tai ten buvo ir tepalo, kuriuo padengiamos kreipiamosios, – ciatimo [litolas]. Bet tuo laiku laivyne ciatimo jau nebuvo. Jis buvo keičiamas netinkamais pakaitalais, tokiais, kaip, pavyzdžiui tavotas [solidolas], kurių torpedinių aparatų kreipiamosiose naudoti nevalia. Tai va, manoma, kad dėl vandenilio peroksido ir šio tepalo, atsidūrusio torpedų aparato vamzdyje, sąveikos, prasidėjo stiprus virimas. Kad būtų lengviau suprasti, pasakysiu, kad tai tas pats, kas į torpedos korpusą nukreipti litavimo lempą. Dėl to vandenilio peroksidas, kuris yra stiprus oksidatorius, stipriai užvirė ir torpeda išsipūtė.

Vėliau mačiau tos torpedos korpuso gabalėlius, į kuriuos įsispaudė kreipiamosios. Dėl tragiško aplinkybių sutapimo, galinis torpedų aparato №4 dangtis buvo neužrakintas, gal netgi atidarytas. Ir kai prasidėjo virimas, įvyko terminis sprogimas. Taip buvo pažeistas bakas su žibalu, akimirksniu įvyko žibalo susimaišymas su vandenilio peroksidu, dėl ko kilo pirmas terminis sprogimas. Šio sprogimo energija nuėjo į pirmą skyrių, kur ant stelažų gulėjo visos „Kursko“ kovinės atsargos. Jei galinis torpedų aparato dangtis būtų buvęs uždarytas, energija būtų išėjusi į priekį, per priekinį dangtį, nes galinis dangtis tris kartus stipresnis už priekinį. Konstruktoriai specialiai taip numatė: jei aparate kas nutinka, tai sprogimo energija nukreipiama į išorę. Tokiu atveju nieko baisaus nebūtų nutikę.

Esate matę, kaip startuoja raketa kosmodrome? Štai ši torpedos energija, kaip nuo raketos, visa ir nuėjo į skyrių. Per kelias sekundes temperatūra pirmame skyriuje pakilo iki kelių šimtų laipsnių, ir tai sukėlė kitų torpedų kovinių užtaisų detonaciją. Juk antras didžiulės galios sprogimas, kurį užfiksavo daugelis Europos šiaurės seismologinių stočių, buvo visų „Kursko“ kovinių atsargų sprogimas. Torpedos sproginėjo ne vienu metu, kas kelias milisekundes, tad šis sprogimas buvo gan ištęstas. Nuo šio sprogimo „Kurskas“, tada buvęs periskopiniame gylyje, pradėjo užsipildyti vandeniu per suardytą torpedinį aparatą. Laivas greitai įgavo didelį pirmgalio diferentą. O po kiliu gylis buvo visai nedidelis. Kaip žinome, laivas paskendo 102 metrų gylyje. Atsižvelgiant į laivo matmenis, net buvo apie 80 metrų. Ir po kurio laiko su dideliu diferentu į pirmagalį, „Kurskas" atsitrenkė į dugną. Tai jau neturėjo jokių pasekmių, išskyrus tai, kad ant dugno laivas atsidūrė praktiškai tiesiu kiliu, su dviejų, trijų laipsnių pokrypiu į kairį bortą.

Bet dėl sprogimo pirmo skyriaus pertvara judėjo kaip cilindras, spausdamas viską savo kelyje – ir geležį ir žmones. O pirmo sprogimo metu, kaip tai paprastai vyksta iššaunant torpedą, įvyko pirmagalio bloko ventiliacijos sistemos dehermetizacija. Ir dėl pirmo sprogimo, žmonės antrame skyriuje, kur buvo pagrindinis povandeninio laivo komandinis punktas, iškart patyrė itin stiprias barotraumas ir faktiškai prarado sąmonę. Tai paaiškina ir kodėl centriniame poste nieko nespėta padaryti. Ir laivas atsidūrė ant dugno.

– O kaip vertinate versiją, kad „Kurską“ torpedavo užsienio povandeninis laivas?

– Karinių mokymų rajone buvo trys užsienio povandeniniai laivai: du amerikiečių – Memphis ir Toledo, bei anglų – Splendid. Tai įprasta praktika. Mūsų laivai irgi prisiartina prie mokymų rajono, kad galėtų sekti situaciją, nes bet kurie mokymai visada gali peraugti į karą. Tad, ir mes sekame ir mus seka. Tarkime, vienas iš amerikiečių laivų, kaip tvirtina kai kas, atakavo „Kurską“. Šiaip jau neaišku, kodėl būtent „Kurskas“? Kurių galų? Pažįstu daug amerikiečių povandeninių laivų vadų. Patikėkite, bepročių tarp jų nėra. O ginkluotės blokavimo sistemos ir pas mus ir pas juos padarytos taip, kad vadas, žinoma, gali savarankiškai nuspręsti, bet yra daugybė kliūčių, kurios jam neleistų pasinaudoti ginklu. Gal jis išsikraustė iš proto ir nutarė pradėti Trečiąjį pasaulinį karą? Tai įgyvendinti techniškai neįmanoma. Bet tarkime, kad visgi buvo torpedų ataka. Torpedos sraigtų keliamas triukšmas toks charakteringas, yra daug didesnio dažnio ir stiprumo, nei povandeninių ar įprastų laivų sraigtų triukšmas, kad juos būtinai turėjo išgirsti ir užfiksuoti kitų laivų akustikai. O juk ten buvo visas Šiaurės laivynas, ir niekas plaukiančių torpedų triukšmo negirdėjo. Niekas. O jis sklinda ganėtinai toli.

Be to, mano laivas, Delta-4“ projekto, toks pats povandeninis kreiseris, kaip ir „Kurskas“, tik apginkluotas 16 balistinių raketų, tuo pat metu buvo tuose pačiuose mokymuose. Jis buvo rengiamas praktiniam balistinės raketos paleidimui iš Barenco jūros į poligoną Kamčiatkoje. Buvęs mano padėjėjas, o tuo laiku – to laivo vadas, pasakojo man, kad tuo laiku, besiruošiant raketų paleidimui, laivas, buvęs 45 metrų gylyje (tai startinis gylis raketos paleidimui), staiga patyrė itin galingą hidraulinį smūgį. Iš pradžių jie pamanė, kad susidūrė su kitos šalies povandeniniu laivu. Tačiau apžiūrėjus laivą, paaiškėjo, kad susidūrimo nebuvo. Bet smūgis buvo itin stiprus. Vėliau nustatyta, kad šis laivas buvo daugiau nei už 80 kilometrų nuo „Kursko“ žūties vietos. Įsivaizduojate, kokios galios sprogimas įvyko „Kurske“? Už 80 kilometrų tokios pat vandentalpos povandeninį laivą krestelėjo taip, kad, kai kurie jūreiviai ant kojų neišsilaikė! Taigi, jei svetimos šalies povandeninis laivas atsitiktinai ir netyčia būtų taranavęs „Kurską“ ir pirmas sprogimas būtų įvykęs dėl to, tai antrasis sprogimas jai būtų kaip gigantiškos giluminės bombos sprogimas. Ji būtų atgulus šalimais. Nebuvo užsienio torpedos, nebuvo susidūrimo, o buvo technogeninė katastrofa, kurią sukėlė ir KPK griūtis ir kai kurių kariškių aplaidumas.

Виктор Резунков
www.svoboda.org

Komentarai (26)