Nors esame labai toli nuo to, kad būtų sukurta sistema, prilygstanti žmogaus smegenims, dirbtinio intelekto kūrėjai vis labiau artėja prie savarankiškai sprendimus priimančių ir mąstančių sistemų. Jau visai netrukus dirbtinis intelektas gali pradėti kelti grėsmę žmonijai, jei ji priims neteisingus sprendimus.

Taip sako mokslo žurnalistas, dirbtinio intelekto ekspertas ir žiniasklaidos kompanijos „Scout“ įkūrėjas Brettas Horvathas.

„JAV kariuomenė jau naudoja autonomines karines transporto priemones. Jos kontroliuojamos žmonių, vadinasi, sprendimus priima ne dirbtinis intelektas. Tačiau Amerikos kariuomenės vadai jau diskutuoja, kas būtų, jeigu robotas priimtų sprendimus pats, t. y. nuspręstų, pavyzdžiui, ar kažką nužudyti, ar ne“, – teigia jis.

„Scout“ projektas vienija mokslininkus, technologus ir mokslinės fantastikos rašytojus. Jie kartu prognozuoja technologijų, ypač dirbtinio intelekto, ateitį, moralinius aspektus, o visus įdomiausius dalykus visuomenei suprantama kalba surašo mokslinės fantastikos autoriai. Populiarinti mokslą su rašytojų pagalba – nėra naujas metodas. Taip su visuomene susikalbėti jau daugybę metų bando JAV prezidentai ir specialiosios tarnybos. 

B. Horvathas, sakęs kalbą „TEDxVilnius“ konferencijoje, pasakoja, kad dirbtinis intelektas dabar išnaudojamas ne ten, kur reikėtų, nes geriausi ekspertai sprendžia ne opiausias pasaulio problemas, o tai, kaip „Facebook“ surinkti daugiau dėmesio.

– Kaip manote, kuriame mokslinės fantastikos veikale dirbtinis intelektas buvo aprašytas įdomiausiai?

– Išskirčiau kelis. Vienas jų – pirmoji mokslinės fantastikos knyga, kurią perskaičiau vaikystėje, – Franko Herberto „Dune“. Nuostabi knyga! Įdomu tai, kad veiksmas vyksta tolimoje ateityje, kai dirbtinis intelektas yra uždraustas, nes tapo nekontroliuojamas. Tik žmonėms leidžiama atlikti tam tikrus darbus.

Antrasis – Danielio Suarezo „Daemon“. Šis autorius dirbo kompiuterių saugumo ekspertu NSA ir CŽV. Pagrindinė knygos idėja yra ta, kad net labai nedaug dirbtinio intelekto gali pridaryti daug bėdos.

– Kai kalbama apie dirbtinį intelektą, žmonės įsivaizduoja robotus, humanoidus ir pan., kurie galiausiai užkariaus pasaulį, o žmonija atsidurs didžiuliame pavojuje. Tokį įvaizdį formuoja tiek mokslinės fantastikos filmai, tiek literatūra. Kokia yra dažniausiai pasitaikanti klaidinga dirbtinio intelekto interpretacija, kurią Jūs, kaip mokslo žurnalistas, norėtumėte ištaisyti?

– Manau, kad didžiausia klaida yra naudoti kitų sukurtus dirbtinio intelekto apibrėžimus. Dabar apie tai rašoma daug straipsnių, daug diskutuojama, tačiau nėra bendro sutarimo, kas tiksliai yra dirbtinis intelektas. Problema yra ta, kad naudojami terminai dažnai daugiau paslepia, negu atskleidžia. Du ekspertai, bendraudami tarpusavyje, gali naudoti terminą „dirbtinis intelektas“, tačiau galvoje turėti du skirtingus dalykus.

Raginu visus, kurie nors kiek domisi dirbtiniu intelektu, pasidomėti daugiau, kvestionuoti kitų siūlomus terminus. Tik tada atsiskleis patys įdomiausi dalykai.

– Dirbtinis intelektas yra visur. Kartais kažkuo taip dažnai naudojamės, kad net nepagalvojame, jog tai – dirbtinis intelektas. „Google“, „Paypal“, „Siri“, autonominiai automobiliai – tik keli pavyzdžiai. Ar manote, kad tikrai gali atsitikti taip, jog vieną dieną dirbtinis intelektas užkariaus pasaulį?

– Na, vėlgi priklauso nuo to, ką laikote dirbtiniu intelektu ir ką tiksliai reiškia „užkariauti pasaulį“. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas jau dominuoja didžiausiose fondų biržose pasaulyje. Šios technologijos kas sekundę padaro milijonus statymų už šimtus milijardų dolerių.

Dirbtinį intelektą naudojančios didžiausios bendrovės daro įtaką visai pasaulio ekonomikai. Taigi nereikia žiūrėti tolyn į ateitį, yra sričių, kurias dirbtinis intelektas jau kontroliuoja.

– Ar pagal Jūsų apibrėžimą įmanoma, kad dirbtinio intelekto sistemos atsisuks prieš žmones?

– Manau, kad taip, tikrai atsitiks. Tai – tik laiko klausimas. Vėlgi – priklauso nuo to, kas jas programuoja ir koks jų tikslas. JAV kariuomenė jau naudoja autonomines karines transporto priemones. Jos kontroliuojamos žmonių, vadinasi, sprendimus priima ne dirbtinis intelektas. Tačiau Amerikos kariuomenės vadai jau diskutuoja, kas būtų, jeigu robotas priimtų sprendimus pats, t. y. nuspręstų, pavyzdžiui, ar kažką nužudyti, ar ne. Tokios kalbos kelia aršias diskusijas Jungtinėse Tautose (JT), tarp akademikų ir įvairių aktyvistų, kurie nori, kad robotai-žudikai būtų uždrausti, dar prieš juos sukonstruojant.

– Kalbant apie kontrolę, dabar itin daug dėmesio skiriama dirbtinio intelekto sistemose naudojamai programinei įrangai. Anot kai kurių ekspertų, būtent tai yra trūkstama grandis, norint sukurti visiškai nepriklausomai mąstančias sistemas. Ypač kalbant apie mokymosi technikas – prižiūrimąjį (supervised) ir neprižiūrimąjį (unsupervised) mokymąsi. Ar sutinkate, kad dabar viskas priklauso nuo programinės įrangos?

– Na, programinė įranga yra svarbiausia, nes tie, kurie ją programuoja, turi daugiausiai galios. Ar tai yra kompanija, ar valstybė.

Šiame pokalbyje jau paminėjau daug skirtingų dirbtinio intelekto tipų. Tačiau noriu pabrėžti, kad esame dar labai labai toli nuo to, kad sukurtume sistemą, kurios intelektas būtų toks, kaip žmogaus.

Man yra tekę dirbti su garsiuoju Bobu Bishopu, kuris sudėjo pagrindus „Human brain project“. Tai – milžiniškas Europos projektas, kuriam daugiau nei milijardą eurų skyrė Europos Sąjunga (ES). Projekto iniciatoriai teigė, kad naudodami tradicinius kompiuterius su žmogaus smegenimis tikrai nepasivaržysime. Žmogaus smegenys veikia horizontaliai, t. y. jos negali vienu metu atlikti milijonų sudėtingų matematinių užduočių, tačiau puikiai susitvarko su dviprasmybėmis, generuoja idėjas ir konceptus. Taigi „Human brain project“ bando sukurti įrangą, kuri būtų, kiek įmanoma, panašesnė į žmogaus smegenis.

Komentarai (3)