Nerimaujate, kad kas nors klausosi jūsų telefoninių pokalbių? Turime jums dvi naujienas: veikiausiai tai nėra valstybinės institucijos, nes jos neturi tokių pajėgumų, kad galėtų sekti kiekvieną mirtingąjį, o kita naujiena – jūs niekada nesužinosite, kad esate sekamas.

Lietuvos teisės instituto mokslininko Mindaugo Lankausko ir advokatės doc. dr. Liudvikos Meškauskaitės atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos teismai atmeta vos vieną prašymą iš šimto klausytis asmens telefoninių pokalbių.

Mokslininkai kėlė klausimą, ar Lietuvoje masiškai išduodant leidimus klausytis telefoninių pokalbių nėra sistemingai pažeidinėjama asmenų teisė į privatumą?

Į klausimus apie tyrimą atsakė M.Lankauskas:

– Kaip kilo idėja atlikti tyrimą, susijusį su privatumo sauga ir pokalbių telefonais pasiklausymu?

– Privatumo tema domėjausi jau ir anksčiau, o telefoninių pokalbių pasiklausymo tema vienu metu buvo labai plačiai aprašoma spaudoje. Nusprendžiau viešai skelbtą informaciją peržvelgti detaliau. Mane domino teismų leidimų klausytis telefoninių pokalbių išdavimo santykis su privatumu.

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) 2009-aisiais nagrinėjo bylą, susijusią su situacija Moldovoje, kuri buvo labai panaši į lietuvišką praktiką. Teismas toje byloje priėmė sprendimą, jog pažeidimo vis dėlto būta. Žinoma, tuo atveju pokalbių pasiklausymas buvo tik vienas iš tokį teismo sprendimą lėmusių aspektų.

– Ar tiesa, kad Lietuvoje leidimai klausytis pokalbių dalijami  į kairę ir į dešinę?

– Žvelgiant į statistiką akivaizdu, kad per didelis prašymų procentas yra tenkinamas. Prisimenant Moldovos atvejį,  statistika rodo, kad toje šalyje tenkinama 97–99 proc. prašymų klausytis asmenų pokalbių.

Viena  EŽTT išvadų buvo tokia: prašymų tenkinama per daug. Tai reiškia, kad teismai nesigilina į situaciją ir leidimą išduoda automatiškai. Lietuvoje 2014-aisiais išduota beveik 12 tūkst. prašymų pasiklausyti telefoninių pokalbių ir 97 proc. jų patenkinti, 1,6 proc. šių prašymų patenkinti iš dalies ir 1,25 proc. šių prašymų atmesta. Vadinasi, iš šimto prašymų teismas vos vieną atmeta kaip nepagrįstą, o visus kitus tenkina.

Galime manyti, kad prokuratūra dirba labai gerai ir leidimo pasiklausyti prašo tik tada, kai iš tiesų esama įtarimų dėl nusikalstamų veikų. Neištyrus tų 12 tūkst. atvejų neaišku, ar tikrai teismai visais atvejais turėjo šiuos prašymus tenkinti. Prašymai išduoti leidimą klausytis telefoninių pokalbių dėl savaime suprantamų priežasčių nėra vieši.

Esama ir dar vieno svarbaus aspekto: gali būti, kad tiek daug prašymų tenkinama dėl teismų krūvio. Kai teismai taip užversti bylomis, į prašymus dėl pasiklausymų reaguojama gana techniškai. Kalbant apie tuos 12 tūkst. leidimų, reikia turėti omenyje, kad gali būti ir taip, jog dėl vieno asmens išduodami keli leidimai ar dėl kelių asmenų pasiklausymo išduodamas vienas leidimas, tad tik iš turimų skaičių sunku spręsti apie tikrąją padėtį.

– Ar leidimas pasiklausyti pokalbių išduodamas tam tikram terminui ar neribotam laikui?

– Dažniausiai išduodami leidimai tam tikriems terminams, bet jie gali būti pratęsiami.

– Kaip manote, ar gali būti suteikiamas leidimas klausytis pokalbių, net jei asmuo ir nėra patekęs į teisėsaugos akiratį?

– Standartiškai klausomasi telefoninių pokalbių tų asmenų, kurie kelia tam tikrą įtarimą. Galimi ir kiti pažeidimai: būta atvejo, kai buvo išduotas leidimas klausytis tam tikrų telefonų, o pareigūnas klausėsi ir kitų telefonų. Pareigūnas dirbo turėdamas leidimą klausytis, bet pažeidė tvarką.

– Ar asmuo gali sužinoti, kad jo pokalbių yra klausomasi?

– Tikrai ne, nes tuomet pats procesas prarastų prasmę. Įsivaizduokite, kad narkotikais prekiaujantis asmuo paskambina į teismą ir pasiteirauja, ar jo pokalbių klausomasi. Gauna atsakymą: „Taip, jūsų klausomasi.“ Nemanau, kad tokia praktika iš tiesų gali egzistuoti.

– Ar kitose Europos šalyse situacija dėl išduodamų leidimų klausytis pokalbių telefonu panaši į Lietuvos?

– Sunku spręsti, bet veikiausiai šalyse, kuriose stipri privatumo doktrina, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, situacija turėtų būti kitokia.

– Ar būta Lietuvoje precedentų, kai žmonės skundėsi dėl privatumo pažeidimų, susijusių su telefoninių pokalbių pasiklausymu?

– Sunku apskųsti kam nors faktą, apie kurį nežinai. Juk tokia informacija paaiškėja, kai kalbama apie kokias nors neteisėtas veikas.

– Lietuvoje dažnai paranojiškai prabylama apie tai, kad visų  klausomasi ir visi yra sekami. Ką apie tokias visuomenės baimes manote jūs?

– Nemanau, kad mūsų valstybė totalitarinė. Net žvelgiant į realius, pavyzdžiui, prokuratūros ar saugumo tarnybų pajėgumus, akivaizdu, kad galinčių tai daryti pareigūnų skaičius yra ribotas, ir vargu ar jie  nori sekti paprastus piliečius, laužtis į jų elektroninius paštus. Dažniau klausomasi teistų, pavojų keliančių ar galimai nusikalstama veikla užsiimančių asmenų telefoninių pokalbių.

– Dažnai darbuotojai nuogąstauja, kad jų pokalbių telefonu klausosi jų darbdaviai, nors tai ir neteisėta. Ar techninės tokios galimybės egzistuoja?

– Visada įmanoma į telefoną ar kompiuterį įdiegti sekimo programėlę. Tai nelegalu, tad jei žmogus ją aptiktų, jis galėtų kreiptis į teismą. Techniškai tai įmanoma ir gali būti, kad kas nors taip daro.  

Į pateiktus klausimus apie leidimų klausytis pokalbių telefonu išdavimą raštu pateikė ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovai.

– Kokia situacija dėl prašymų suteikti leidimą klausytis telefoninių pokalbių 2015-aisiais?

– Įsigaliojus Kriminalinės žvalgybos įstatymui (KŽĮ), dviem žvalgybos tarnyboms ėmus veikti pagal specialų Žvalgybos įstatymą (t. y. slaptus tyrimo veiksmus sankcionuojant ne pagal KŽĮ ir nedalyvaujant prokurorui), stebima stabili prašymų mažėjimo tendencija, duomenys apie tai pateikti metinėje prokuratūros veiklos ataskaitoje.

– Kokias priežastis įvardytumėte, kad tenkinama didžioji dalis (2014-aisiais net 97 proc.) prašymų?

– Vertinant prašymų patenkinimo statistiką kaip galimą veiklos kokybės bei atsakingų pareigūnų įsigilinimo į prašymų pagrįstumą rodiklį, svarbu pažymėti, kad prokurorai ne vien kontroliuoja tokių veiksmų teisėtumą, tačiau pagal įstatymų jiems priskirtas funkcijas yra ir kriminalinės žvalgybos subjektų bei ikiteisminio tyrimo institucijų partneriai siekiant visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų užkardymo, jų atskleidimo.

Šis bendradarbiavimo aspektas nulemia tai, kad minėtų institucijų pareigūnai, o reikiamais atvejais ir vadovai, dar iki formalizuotų prašymų teikimo pasitarimų metu nuolat aptaria, konsultuojasi atliekamų tyrimų klausimais. Tais atvejais, kai prokurorui susipažinus su tyrimo duomenimis kyla pagrįstų abejonių dėl duomenų kreiptis į teismą pakankamumo, tyrimo institucijos į prokurorą dažniausiai net nesikreipia, nes jo pozicija ir vertinimas jiems yra žinomas.  

– Kokie dažniausi prašančiųjų suteikti leidimą klausytis pokalbių motyvai?  

– Vertinant kreipimųsi motyvus visada atsižvelgtina į tai, kad, išplitus moderniosioms komunikavimo technologijoms, didžiulė dalis žmonių bendravimo natūraliai persikėlė į virtualią erdvę – informacija perduodama elektroninių ryšių tinklais (pokalbiai, susirašinėjimas, socialiniai tinklai, kt.).

Dėl akivaizdaus tokių technologijų patogumo nusikalstamas pasaulis taip pat ėmė aktyviai jomis naudotis. Neretai net pačios veikos yra padaromos virtualioje erdvėje, nemažai jų rengimo, planavimo veiksmų taip pat atliekama joje.

Svarbu paminėti ir tai, kad pokalbių klausymasis vertintinas kaip kompleksinių kriminalinės žvalgybos veiksmų sudedamoji dalis. Kiekvienas metodas, būdas yra individualus, papildantis kitus, labiau tradicinius (sekimas, agentūrinė veikla ir pan.). Nagrinėjant prašymus kreiptis dėl sankcionavimo įvertinama visa visuma, kitų metodų panaudojimo aplinkybės, jų rezultatyvumas.  

– Gal turite informacijos, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste dėl prašymų tenkinimo skaičiaus?  

– Specialių analitinių tyrimų šiuo klausimu prokuratūra neatlieka, tačiau, vertinant globalias nusikalstamumo tendencijas, naujas iškylančias grėsmes, pagrįstai manytina, kad visuomenės saugumo lygis ir žmogaus teisių į privataus gyvenimo neliečiamumą užtikrinimas visuomet bus tam tikro balanso tarp šių vertybių klausimas.

Griežtinant tokių teisių ribojimo atvejus teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumas menks. Ir atvirkščiai – didėjant teisėtoms tokioms galimybėms, jų veikla bus efektyvesnė, tačiau šiuo atveju visuomet kils ir didesnės piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais grėsmės.

Pažymėtina, kad viešojoje erdvėje diskutuojami tokių galimų piktnaudžiavimų mastai neretai yra nepagrįstai sureikšminami, neatsižvelgiama į tai, kad specialiosios technikos, leidžiančios privatiems asmenims naudoti iš esmės tuos pačius kaip ir specialiųjų tarnybų metodus prieinamumas kasmet didėja, o tokios technikos civilinė apyvarta yra sunkiai kontroliuojama (laisvo prekių judėjimo principas, licencijuojančių ar kontroliuojančių institucijų nebuvimas, apsunkintas panaudojimo atvejų identifikavimas ir kt.).

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Indrė Vainalavičiūtė

Komentarai ()