Dauguma išgirdę žodį „gremlinai“ prisimena vieną seną siaubo komediją apie mielus žvėrelius, kurie pradeda krėsti šunybes vos juos aplaisčius vandeniu. Labiau kariškas termino susiejimas yra glaudžiai susijęs su britų pilotų mitais, gimusiais antrajame pasauliniame kare, kuriuose nežinomos baidyklės taip ir taikėsi pakenkti lėktuvams. Amerikiečių pažangių technologijų kompanija nepradėjo testų su monstrais, tačiau kurią naujovišką automatizuotų dronų kartą, turėsiančią panašumų su minėtais fantastiniais padarėliais, kurių vardas jiems yra suteiktas.

Nepilotuojamų aparatų paklausa pasaulyje auga. Jie vis dažniau pritaikomi nebetik žvalgybai, taikinių radimui ar komunikacijos kanalų praplėtimui, jie patys gali sunaikinti surastus taikinius. Su kiekviena praplėsta galimybių riba, dronai tampa vis didesni vis sunkesni. Taip pat brangesni, o jo netekimas mūšyje nuostoliais gali prilygti gero lėktuvo praradimui.

Kainos faktorius itin neparankus, jei norima pramušti gerą oro erdvės gynybą turinčių šalių statomus barjerus. Naujesnės kartos radarų sistemos be vargo aptinka didelius dronus tokius kaip „MQ-1 Predator“ ar naujesnį „MQ-9 Reaper“. Pastarieji tinkami naudoti tik tada, kada pagrindinės antžeminės grėsmės eliminuojamos. Arba nė nebuvo.

Šiuo metu visos šalys investuoja į naujausių radarų ir oro gynybos raketų kompleksų įsigijimą. Pastarieji keli didžiausi konfliktai baigėsi kone į vienus vartus, kai tik buvo atiduota dangaus kontrolė. O į rinką su naujesnėmis ir pigesnėmis alternatyvomis žengė tokios šalys kaip Kinija, Izraelis, Norvegija. Atsirado reali galimybė rinktis kas geriausiai tinka.

Gremlinai nebūtų pažangūs kaip didieji dronai. Jų skrydžio nuotolis bei ore praleidžiamas laikas tiesiog juokingai nelygintinas parametras. Jei jie pagal visus skaičius prastesni, kodėl projekto vystymas tęsiasi?

Pažvelgus į demonstruojamus eskizus, pirma kylanti mintis, kad čia — raketa, o ne koks nepilotuojamas orlaivis. Ir išties, gremlinus, tarytum prikabintas bombas, galėtu gabenti transportiniai lėktuvai, bombonešiai ar net į kovą skrendantys naikintuvai. Atsidūrę ore naujieji dronai įsijungtų variklius, galėdami išvystyti didelį greitį bei būdami mažais taikiniais, jie nuskridę toli į priekį ištyrinėtų kas ten yra.

Dabartinio drono valdymui reikia bent kelių žmonių. Naujieji DARPOS kūriniai būtu autonominiai. Dešimtys ar net šimtai ore skraidančių baidyklių būtu prižiūrimi vos kelių žmonių. Net jei kuris, iš daugelio, būtu numuštas ar sugestų, jo praradimas neatneštų daug nuostolio oro pajėgoms. Projekto tikslas, kad vienas naujos kartos autonominis žvalgas galėtų įvykdyti iki 20 operacijų, o po to būtų nurašytas.

Pabaigus žvalgybinę misiją ar artėjant kuro atsargoms prie pabaigos, gremlinas pabėgtų iš mūšio lauko iki jo laukiančio krovininio lėktuvo „C-130 Hercules“. Pastarasis skraidytų nuošalesnėje saugioje oro erdvėje. Specialia gaudykle, primenančią kuro papildymo ore aparatūrą, pagautų ir įkeltų skraidyklę į lėktuvo vidų. Ten dirbantys kariškiai aptarnautų šiuos dronus. Gal net galėtų iškart papildyti kuru ir paleisti atgal į misiją.

Tačiau kaip tai pradėtu pramušti gerai ginamas oro erdves? Pagrindiniais žalos darytojais būtų ne autonominiai dronai, o penktos kartos naikintuvai: „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Būrys dronų žvalgytų teritoriją, visa informacija dalintųsi tarpusavyje bei su tais, kurie žino bendravimo ryšio iškodavimą. Minėti sunkiai aptinkami lėktuvai skristų nenaudodami savų radarų. Jiems reikalingą skrydžio informaciją perduotu gremlinai. Taikytis į objektus taip pat galėtų ne savomis sistemomis, o naudodamiesi sukurtu ryšio tinklu. Veikiantis radaras išduodą objekto buvimo vietą, tad priešų oro gynybos sistemoms tektų rasti realią grėsmę keliančių naikintuvų ar bombonešių buvimo vietą braunantis per eterį teršiančių dronų spiečių. Arba išnaudoti galybę raketų siekiant numušti nedaug vertingesnius nei į juos paleidžiama raketa taikinius.

Jei idėja atrodė fantastika, kai buvo paskelbta ši programa, dabar ji jau baigiamojoje stadijoje. 2019 metų gale planuojama atlikti viešą demonstraciją. DARPA tikisi per 30 minučių sugauti ir saugiau įkelti keturis dronus, kurie iki gaudyklės atskristų valdomi savo automatinių sistemų. Jei testas pasibaigtų sėkmingai, greičiausiai sistema būtų pripažinta tinkama naudojimui JAV karinėse pajėgose. Dar po kelių metų galėtų pradėti tarnybą.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai ()