Rusų bepilotė kovos mašina „Uran-9“ Sirijoje pasirodė itin prastai (14)
„Uran-9“ buvo pristatytas kaip pasaulyje analogų neturintis naujos kartos karybos pavyzdys. Bepilotė kovos mašina buvo iš anksto giriama už jos pravažumą, galią ir ginkluotę, tačiau viskas paaiškėjo patyrus pirmąjį kovos krikštą. Pasirodo, kaip dažnai būna, analogų pasaulyje neturintis robotas yra gan prastas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Niekas per daug nesistebėjo, kad rusai giria savo naują karo pramonės išradimą. Iš pirmo žvilgsnio „Uran-9“ iš tiesų atrodė kaip įdomių technologinių sprendimų rinkinys. „Uran-9“ buvo pristatytas 2016 metais kaip pažangi sausumos pajėgų paramos mašina, valdoma radijo bangomis. „Uran-9“ turi 30 mm automatinį pabūklą, 7,62mm kulkosvaidį, keturias prieštankines ir šešias termobarines raketas. Teoriškai, daugiau nei 9 tonas sverianti kovos mašina turėjo tapti efektyviu ginklu prieš priešo pėstininkus, lengvai šarvuotas mašinas ir net tankus. Tačiau realybė pasirodė esanti kitokia.
„Uran-9“ savo kovos krikštą patyrė Sirijoje. Aukštųjų technologijų ginklas, kuriam iš anksto buvo prognozuojama šviesi ateitis, pirštu badant į NATO valstybes, kurios esą tokių pažangių bepiločių mašinų neturi, pasirodo yra mažai kam tikęs. Tiesą sakant, jis toks prastas, kad rusai tai savo saugumo konferencijoje pripažino patys. Visas problemas net būtų sunku išvardinti.
Visų pirma, Sirijoje greitai paaiškėjo, kad „Uran-9“ važiuoklės sistema yra nepatikima - ją reikėjo taisyti net kelis kartus. Tai iš tiesų yra stebėtinas faktas, turint omenyje, kad Rusija turi ilgą vikšrinių transporto priemonių gamybos patirtį. Tačiau „Uran-9“ gamintojas iš tiesų yra didesnis per atstumą valdomų sistemų kūrėjas nei šarvuotos technikos ekspertas.
Kalbant apie valdymą radijo bangomis, jis taip pat pasirodė esąs prastas. Greitai pastebėta, kad „Uran-9“ reaguoja su uždelsimu - net ir šūviai paleidžiami su kelių sekundžių vėlavimu. Nors tai skamba kaip greitai pašalinama problema, jos išspręsti tiesiog nepavyko. Bazėse dirbantys robotų pilotai tikriausiai ilgai keikėsi, kuomet „Uran-9“ tyliai stovėjo mūšio lauke, kai jam buvo įsakyta šaudyti.
Galiausiai, patys šūviai taip pat nebuvo labai efektyvūs. Problema ta, kad palyginti nedidelė mašina turi ne pačius pažangiausius jutiklius ir taikiklius. Taigi, „Uran-9“ gali šaudyti tik visiškai sustojęs. Nejudantis objektas mūšio lauke yra lengvas taikinys. Nors „Uran-9“ Sirijoje nevaidino jokio svarbaus vaidmens, rusų karybos ekspertai ir karininkai tikrai nėra patenkinti tokiu pasirodymu.
Kita vertus, pati koncepcija yra tai, ko galime tikėtis iš ateities mūšio lauko. Ne autonominės, o radijo bangomis valdomos karinės mašinos turi didžiausią potencialą dominuoti ateities karyboje.