Nereikalinga seniena: kodėl skambindami girdime laukimo signalą – „pyp“? ()
Telefonai naudojami jau apie pusantro šimtmečio: nors įrenginiai per šį laikotarpį pasikeitė kardinaliai, visgi viena sena telefonų savybė nepasikeitė iki šių dienų. Tai – laukimo signalas „pyp“, kurį girdime laukiant kol pašnekovas atsiliepia. Kodėl skambindami girdime šį signalą? Ar skambutis galėtų įvykti ir be jo?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Šio garso tikslas – pranešti skambinančiam, kad jo telefonas sėkmingai prisijungęs prie tinklo, o pašnekovo įrenginys veikia ir pasiruošęs priimti skambutį. Tonas nutrūksta pašnekovui atsiliepus“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja specialistas Gintas Butėnas.
Ekspertas paaiškina, kad jei girdime intensyvesnį „pypsėjimą“, suprantame, kad pašnekovo telefonas negali priimti skambučio – galbūt tuo metu kalba su kažkuo kitu. Nepaisant to, kad technologijos vystosi kasdien, laukimo signalas jau daugelį metų nesikeičia. Jis tapo universaliu ir suprantamu visame pasaulyje.
Vietoje „pyp“ – pokalbis su žmogumi
Tiksliai nėra sutariama, tačiau manoma, kad telefoną pirmasis išrado Aleksandras Grahamas Bellas 1876 m. Praktiškai tuo pačiu metu, vengrų išradėjas Theodore‘as Puksas 1887 m. sukūrė komutatorių – įrenginį, leidusį turėti pirmuosius telefonų tinklus ir atlikti pirmuosius skambučius.
„Iš pradžių nebuvo „pyp“ garso. Komutatorių rankiniu būdu valdė operatorius, kuris fiziškai įkišdavo laidus į lizdus. Skambinantis žmogus pirmiausia išgirsdavo operatoriaus balsą: „Sveiki, kokiu numeriu norite skambinti?“. Reikėdavo padiktuoti numerį ir laukti, kada pašnekovas atsilieps“, – pasakoja ekspertas.
Laukimo signalą išrado inžinierius Augustas Kruckowas 1908 m., tačiau jis nebuvo panašus į dabartinį, o labiau priminė Morzės kodą.
Sukurtas mūsų patogumui
Patobulintas laukimo garsas buvo plačiai pritaikytas, kai 1940 m. telefono paslauga tapo automatizuota, o dar po dvidešimties metų – visuotinė. Nebeliko operatorių, kuriems žmonės diktuodavo numerius, tad vartotojams suprasti, kad paslauga veikia ir galima skambinti padėdavo „pyp“ signalas.
„Iš technologinės pusės, laukimo garsas tikrai nereikalingas. Net jei vietoj „pyp“ būtų tyla – skambutis vis tiek įvyktų. Vartotojai paprasčiausiai priprato prie sujungimo garso, padedančio žinoti, jog įrenginys konkrečiu metu atlieka skambutį“, – paaiškina G. Butėnas.
Vis dėlto jis yra naudingas, nes prieš skambindami nežinome, ar kito žmogaus telefonas yra įjungtas, ar pašnekovas yra ryšio zonoje. Laukimo signalas leidžia įsitikinti, kad tikrai skambiname kitam vartotojui.
Įprasto ir internetinio skambučio skirtumai
Sujungimo garso idėja į mobiliojo ryšio telefonus persikėlė iš fiksuoto ryšio paslaugos, kuria prieš kelis dešimtmečius ir anksčiau naudojosi dauguma žmonių. Nors šiandien fiksuotu ryšiu skambinama apie 4-5 kartus rečiau nei mobiliuoju ir laidinių telefonų naudotojų kasmet mažėja – laukimo signalas beveik identiškas.
„Tiek laidiniame, tiek mobiliajame telefone sujungimo signalas nėra užprogramuota funkcija. Jį siunčia kiekvienas paslaugų teikėjas – operatorius. Galbūt vieną dieną šio tono apskritai nebeliks ir surasime kitą būdą įsitikinti, jog vyksta sujungimas“, – priduria G. Butėnas.
Laukimo signalo tonas persikėlė ne tik į mobiliojo ryšio telefonus, tačiau ir į internetinius pokalbius išmaniaisiais įrenginiais. „Skype“, „Messenger“ ir kitose programėlėse „pyp“ garsas tik šiek tiek kitoks – tai užprogramuotas MP3 formato įrašas. Visgi tradicijos tąsa išlieka jau apie šimtmetį.