Ar atominė bomba buvo susprogdinta virš vandenyno, ar buvo pamesta Kanados miškuose?

1950 m. amerikiečių bombonešis „B-36“, dalyvavęs taikos laiko treniruočių misijoje, nukrito virš Britų Kolumbijos, Kanadoje.

Lėktuve buvo „Mark IV“ atominė bomba, kurios dydis buvo panašus į 1945 m. numestą ant Nagasakio.

Remiantis išlikusių įgulos narių liudijimais, jie saugiai išmetė bombą ir susprogdino ją ore prieš lėktuvui sudūžtant.

Avarija išgarsėjo kaip pati pirmoji „lūžusi strėlė“ („broken arrow“) – JAV kariuomenės terminas avarijai, susijusiai su branduoliniu ginklu. Tačiau dešimtmečius kilo klausimai, ar bomba tikrai buvo susprogdinta virš vandenyno, ar ji dingo kažkur Kanados miškuose.

Praėjus penkeriems metams po pirmųjų atominių ginklų panaudojimo, kurie privertė Japoniją pasiduoti Antrajame pasauliniame kare, Jungtinių Valstijų kariškiai ruošėsi naujai branduolinio karo erai su savo Šaltojo karo priešininke Sovietų Sąjunga.

„Convair B-36 Peacemaker“ buvo pirmasis tikras tarpžemyninis bombonešis, galintis nešti branduolinius ginklus į bet kurią pasaulio vietą, o JAV Strateginė aviacijos vadovybė (SAC) noriai išbandė naujus lėktuvus su tikrais branduoliniais ginklais.

Po kelis mėnesius trukusio lobizmo, SAC vadovai sugebėjo įtikinti Atominės energetikos komisiją paskolinti jiems „Mark IV“ atominę bombą be jos plutonio šerdies. Bomboje vis dar buvo daug urano ir įprastų sprogmenų, tačiau jie negalėjo sukelti niokojančio branduolinio sprogimo.

Bandomasis skrydis klostosi ne taip kaip planuota

1950 m. vasario 13 d. iš Eielsono oro pajėgų bazės netoli Fairbankso, Aliaskoje, pakilo „B-36“ su 17 žmonių įgula – misija žinoma kaip „2075 skrydis“. Bandomasis skrydis turėjo imituoti bombardavimą dideliame Sovietų Sąjungos mieste. „B-36“ turėjo skirsti 8850 km maršrutu iš Aliaskos į Montaną, paskui į San Franciską, jo bombardavimo „taikinį“, ir galiausiai nusileisti Carswello oro pajėgų bazėje Teksase.

Bet viskas klostėsi ne taip, kaip planuota. Neilgai trukus po pakilimo ant bombonešio fiuzeliažo pradėjo kauptis ledas, o per didelis svoris sukėlė milžinišką apkrovą varikliams, trys iš jų užsidegė ir turėjo būti išjungti. Turėdamas tik tris veikiančius variklius (iš šešių), „B-36“ pradėjo prarasti aukštį 150 m per minutę greičiu.

Kapitonas Haroldas Barry ir jo įgula sureagavo greitai. Pagal karinį protokolą, pirmasis jų įsakymas buvo atominės bombos išmetimas, kad branduoliniai ginklai ar jų komponentai nepatektų į priešo rankas. Bet kai antrasis pilotas paspaudė mygtuką „salvė“, kad paleistų bombą, nieko neįvyko. Iš antro karto pavyko atidaryti bombų skyriaus liuką ir numesti „Mark IV“ atominę bombą virš Ramiojo vandenyno, kur, remiantis įgulos pranešimais, ji buvo sunaikinta detonavus aktyvinamuosius sprogmenis (conventional explosives).

Tada Barry nustatė sugedusio lėktuvo autopilotą ir nukreipė jį kursu link atviro vandenyno, o jis ir jo įgula tamsoje parašiutais iššoko virš Karališkosios Princesės salos Britų Kolumbijos pakrantėje. Apleistas „B-36“ skrido dar 320 km, nukrypo nuo nustatyto kurso ir nukrito į snieguotą Kologeto kalno šlaitą giliai Kanados miškuose.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()