Koncentracijos stovyklas išrado ne naciai ar sovietai – egzistavo gerokai anksčiau nei Aušvicas: kitame pasaulio gale „Skerdikas“ įkūrė tikrą pragarą – ir tai buvo tik pačios bjauriausios Vakarų šalių istorijos pradžia (Foto, Video) ()
Spygliuotos vielos ir automatinių ginklų atsiradimas leido įkalinti šimtus tūkstančių civilių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dar gerokai iki kol pirmasis kalinys pateko į sovietinį Gulagą, kol „Arbeit macht frei“ („Darbas tave išlaisvina“) pasirodė ant Aušvico vartų, net neprasidėjus XX amžiui, koncentracijos stovyklos atsirado Kubos miestuose ir miesteliuose.
Kuba
Ankstyviausią šiuolaikinį eksperimentą sulaikyti civilių grupes be teismo pradėjo ispanų generolas.
Kuboje dešimtmečius siautė ir tęsėsi mūšiai dėl salos troškimo būti nepriklausomai nuo Ispanijos. Po daugelio metų kovos su Kubos sukilėliais salos generalgubernatorius Arsenio Martínezas Camposas 1895 m. raštu kreipėsi į Ispanijos ministrą pirmininką, sakydamas, kad, jo manymu, vienintelis kelias į pergalę yra naujų žiaurumų padarymas tiek civiliams, tiek kovotojams.
Norint izoliuoti sukilėlius nuo valstiečių, kurie kartais juos maitino ar priglaudė, jo manymu, reikia už spygliuotų vielų į Ispanijos valdomus miestus perkelti šimtus tūkstančių kaimo gyventojų – strategiją jis pavadino rekoncentracija.
Tačiau Kubos sukilėliai parodė malonę ispanų sužeistiems kariams ir grąžino nepaliestus karo belaisvius. Taigi Martínezas Camposas negalėjo prieš priešą, kurį jis matė kaip garbingą, pradėti rekoncentracijos. Jis parašė Ispanijai ir pasiūlė atsisakyti savo pareigų, o ne taikyti reikalingas priemones. „Aš negaliu, - rašė jis, - kaip civilizuotos tautos atstovas, pirmasis pateikti žiaurumo ir nesąžiningumo pavyzdį“.
Ispanija atšaukė Martínezą Camposą ir į jo vietą paskyrė generolą Valeriano Weyler, pravarde „Mėsininkas“ (arba „Skerdikas“ – „The Butcher“). Neliko abejonių, kokie bus rezultatai. „Jei jis negali sėkmingai kariauti su sukilėliais, jis gali kariauti su neginkluotais Kubos gyventojais“, - 1896 m. rašė „The New York Times“.
Civiliai, grasinant mirties bausme, buvo priversti persikelti į šias stovyklas. Per metus saloje mirė dešimtys tūkstančių perkeltųjų. Dėl siaubingų gyvenimo sąlygų ir maisto trūkumo galiausiai rekoncentracija nusinešė maždaug 150 000 žmonių gyvybes.
Šios stovyklos neatsirado iš niekur. Priverstinė darbo jėga šimtmečius egzistavo visame pasaulyje, o paralelinės Amerikos indėnų rezervatų ir Ispanijos misijų institucijos privertė iš savo namų persikelti tūkstančius vietinių gyventojų.
Tačiau tik spygliuotos vielos ir automatinių ginklų atsiradimas leido su palyginti maža sargyba vykdyti masinį sulaikymą. Su tuo poslinkiu atsirado nauja įstaiga ir frazė – „koncentracijos stovykla“.
Kai JAV laikraščiai pranešė apie Ispanijos žiaurumą, amerikiečiai badaujantiems valstiečiams išsiuntė milijonus kilogramų kukurūzų miltų, bulvių, žirnių, ryžių, pupelių, chinino (vaistai nuo maliarijos), kondensuoto pieno ir kitų pakuočių, o geležinkeliai siūlė prekes nemokamai gabenti į pakrančių uostus.
Kai 1898 m. vasario mėn. Havanos uoste nuskendo „USS Maine“ (formali Ispanijos-JAV karo priežastis), JAV jau buvo pasiruošusi kariauti su Ispanija. Kongrese ragindamas pradėti karą, prezidentas Williamas McKinley'as apie rekoncentracijos politiką sakė: „Tai nebuvo civilizuotas karas. Tai buvo sunaikinimas“.
Filipinai
Tačiau oficialus JAV lagerių atmetimas buvo trumpalaikis. Per keletą mėnesių Kuboje nugalėjusi Ispaniją, JAV užvaldė kelias Ispanijos kolonijas, įskaitant Filipinus, kur vyko dar vienas maištas.
Iki 1901 m. pabaigos JAV generolai, kovojantys maištingiausiuose salų regionuose, taip pat įkūrė koncentracijos stovyklas. Kariškiai oficialiai tai laikė kaip tvarkingą išmatuotos taktikos taikymą.
Pietų Afrika
Pietų Afrikoje koncentracijos stovyklų samprata įsitvirtino. 1900 m., Būrų karo metu, britai už spygliuotų vielų pradėjo perkelti daugiau nei 200 000 civilių, daugiausia moterų ir vaikų, į palapines ar improvizuotus trobesius. Vėlgi, mintis nubausti civilius gyventojus sukėlė siaubą tarp tų, kurie save laikė civilizuotos tautos atstovais. „Kada karas nėra karas?" 1901 m. birželio mėn. paklausė britų parlamento narys seras Henry Campbellas-Bannermanas. „Kai tai vykdoma barbarizmo metodais Pietų Afrikoje“.
Šiose stovyklose žuvo kur kas daugiau žmonių nei karo veiksmuose. Užteršto vandens atsargos, maisto trūkumas ir infekcinės ligos galiausiai nužudė dešimtis tūkstančių suimtųjų. Nors būrai dažnai buvo vaizduojami kaip žiaurūs žmonės, nenusipelnę užuojautos, toks elgesys su Europos palikuoniais buvo šokiruojantis Didžiosios Britanijos visuomenei.
Mažiau buvo atkreiptas dėmesys į britų stovyklas juodaodžiams afrikiečiams, turintiems dar skurdesnes gyvenimo sąlygas ir kartais tik pusę raciono, skirto baltaodžiams kaliniams.
Būrų karas baigėsi 1902 m., tačiau netrukus stovyklos atsirado kitur.
Tęsinys kitame puslapyje: