Kabulo žlugimas ir patekimas į Talibano rankas, chaosas miesto gatvėse ir JAV ambasados evakuacija sraigtasparniais itin priminė Saigono kritimą 1975 metais, kai žlugo Pietų Vietnamas. Taigi, kas dėjosi paskutinėmis Vietnamo karo dienomis?

Tuometinis JAV prezidentas Geraldas Fordas susitiko su savo energetikos komanda, kai į susitikimą atėjo jo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas ir perdavė jam raštelį. Jame buvo rašoma, kad Saigonas žlunga ir greičiau nei tikėtasi.

Kongresas ir Pentagonas keletą savaičių spaudė prezidentą skubiau evakuoti amerikiečius ir jų Pietų Vietnamo sąjungininkus, o dabar laikas bėgo.

Su šiais įvykiais Fordas susidūrė 1975 m. balandžio 28 d. vakare ir dabar istorija vėl kartojasi.

Po 20 metų Afganistano karo, Talibanas sekmadienio rytą užėmė Afganistano sostinę Kabulą, kai Jungtinės Valstijos skubėjo evakuoti ambasados ​​darbuotojus ir afganus, padėjusius amerikiečiams.

Sraigtasparniai pradėjo tūpti ant JAV ambasados stogo, o nuo ambasados ​​stogo pakilo dūmai, diplomatams naikinant dokumentus, kad jie nepatektų į Talibano rankas.

„Tai akivaizdžiai ne Saigonas“, - pareiškė valstybės sekretorius Antony Blinkenas.

Tačiau chaoso ir nevilties scenos Kabulo oro uoste pirmadienį padarė šiuos palyginimus neišvengiamus.

Taigi, kas vyko 1975 metų balandį – paskutinėmis Vietnamo karo dienomis.

JAV įsitraukimas ir pasitraukimas iš Vietnamo karo

Po Indokinijos karo (1946-1954), kai iš visos Indokinijos buvo išvaryti kolonizatoriai prancūzai, Vietnamas buvo padalintas į dvi dalis – komunistinę Šiaurę ir provakarieitiškus Pietus.

Nuo 1954 m. Pietų Vietname vyko partizaninis karas, kur sukilėlius rėmė Šiaurės Vietnamo komunistai.

1959 m. gegužės-birželio mėnesiais tūkstančių Šiaurės Vietnamo kareivių pradėjo veiksmus Pietų Vietname. 1960 m. rugsėjo mėnesį Šiaurės Vietnamo vyriausybė oficialiai pripažino savo paramą sukilėliams Pietuose.

1961 m.  JAV Prezidentas Johnas F. Kennedy atsiuntė pirmąsias dideles JAV pajėgas į Vietnamą, kad sustiprintų neveiksmingą Pietų Vietnamo autokratinį režimą prieš komunistinę Šiaurę. Po trejų metų, žlungant Pietų Vietnamo vyriausybei, prezidentas Lyndonas B. Johnsonas nurodė ribotus bombardavimo reidus Šiaurės Vietname, o Kongresas davė leidimą oficialiai JAV intervencijai.

Iki 1965 metų Šiaurės Vietnamo puolimas suteikė prezidentui Johnsonui dilemą: eskaluoti konfliktą ar pasitraukti. Johnsonas pasirinko pirmąjį variantą, ir karių lygis netrukus šoktelėjo iki daugiau nei 300 000. JAV oro pajėgos pradėjo didžiausią bombardavimo kampaniją istorijoje.

Per ateinančius kelerius karo metus, didelis JAV karių aukų skaičius ir JAV dalyvavimas karo nusikaltimuose, pavyzdžiui, My Lai žudynės, privertė daugumą JAV gyventojų nusigręžti nuo Vietnamo karo.

1968 m. Komunistų Tet puolimas sutriuškino JAV viltis netrukus baigti konfliktą ir sustiprino JAV pasipriešinimą karui. Atsakydamas į tai, Johnsonas 1968 m. kovo mėn. paskelbė, kad nesieks perrinkimo, prisimdamas atsakomybę dėl pavojingo nacionalinio Vietnamo susiskaldymo. Jis taip pat leido pradėti taikos derybas.

1969 m. pavasarį, kai Jungtinėse Valstijose sustiprėjo protestai prieš karą, JAV kariuomenės pajėgos karo nuniokotoje šalyje pasiekė aukščiausią tašką – beveik 550 000 vyrų. Richardas Nixonas, naujasis JAV prezidentas, pradėjo JAV kariuomenės išvedimą ir karo pastangų „vietnamizaciją“ (perduoti atsakomybę už saugumą Pietų Vietnamui), tačiau jis sustiprino bombardavimą.

Didelis JAV karių išvedimas tęsėsi aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai prezidentas Nixonas išplėtė oro ir sausumos operacijas į Kambodžą ir Laosą, bandydamas užblokuoti priešo tiekimo maršrutus palei Vietnamo sienas. Šis karo išplėtimas, pasiekęs nedaug teigiamų rezultatų, sukėlė naujas protestų bangas JAV ir kitur.

Galiausiai, 1973 m. sausio mėn. JAV, Šiaurės ir Pietų Vietnamo bei Vietkongo atstovai Paryžiuje pasirašė taikos susitarimą, kuriuo nutraukiamas tiesioginis JAV karinis dalyvavimas Vietnamo kare.

Jo pagrindinės nuostatos apėmė paliaubas visame Vietname, JAV pajėgų pasitraukimą, karo belaisvių paleidimas ir Šiaurės ir Pietų Vietnamo susivienijimas taikiomis priemonėmis. Pietų Vietnamo vyriausybė turėjo išlikti, kol bus surengti nauji rinkimai, o Šiaurės Vietnamo pajėgos pietuose neturėjo toliau žengti į priekį ir būti sustiprintos.

Karas tęsiasi

Tačiau iš tikrųjų susitarimas buvo šiek tiek daugiau nei JAV vyriausybę gelbėjantis gestas. Dar prieš paskutinių Amerikos karių išvykimą kovo 29 d., komunistai pažeidė paliaubas ir 1974 m. karo veiksmai atsinaujino visu smarkumu. 1974 m. pabaigoje Pietų Vietnamo valdžia pranešė, kad per metus kovose žuvo 80 000 jų karių ir civilių gyventojų.

Nepaisant ankstesnių prezidento pažadų suteikti tokiu atveju pagalbą, JAV nieko nedarė. Iki to laiko Nixonas pasitraukė iš pareigų, o jo įpėdinis Geraldas Fordas negalėjo įtikinti priešiško Kongreso, kad jis įvykdytų ankstesnius Nixono pažadus išgelbėti Saigoną nuo komunistų perėmimo.

Tokia padėtis padrąsino šiaurės vietnamiečius, kurie 1975 m. kovo mėn. pradėjo naują kampaniją. Pietų Vietnamo pajėgos visiškai pasimetė, o JAV vėl nieko nedarė. Šiaurės vietnamiečiai toliau atakavo į pietus palei pakrantę link Saigono, kiekvienoje kovoje nugalėdami Pietų Vietnamo pajėgas.

Pietų Vietnamo 18-oji divizija karingai kovojo Xuan Loc mieste, į rytus nuo Saigono, ir sunaikino tris Šiaurės Vietnamo divizijas. Tačiau tai pasirodė paskutinis mūšis ginant Pietų Vietnamo Respubliką.

Pietų Vietnamo pajėgos atsilaikė prieš užpuolikus, kol pritrūko taktinės oro paramos ir ginklų, o balandžio 21 d. galutinai paliko Xuan Loc komunistams.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()