Buvę Pirmojo pasaulinio karo priešai slapta susivienijo su tikslu atkurti Versalio taikos sąlygų sugniuždytą Vokietijos armijos galią.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos armija, kadaise buvusi stipriausia Europoje, priminė apgailėtiną vaizdą.

Pagal Versalio sutartį joje negalėjo būti daugiau nei 100 000 karių. Vokiečiams buvo uždrausta turėti šarvuotą kariuomenę, karo aviaciją, povandeninį laivyną ir buvo uždrausta vykdyti karinius tyrimus ir plėtrą.

Tačiau Reichsveras, kaip buvo vadinamos Veimaro Respublikos ginkluotosios pajėgos, neketino taikstytis su apgailėtinu likimu. Vokietijos kariuomenė buvo pasiryžusi plėtoti savo ginkluotąsias pajėgas, tačiau to nebuvo įmanoma padaryti Vokietijos teritorijoje, budint Antantės pajėgoms.

Netrukus buvo rastas sprendimas: Vokietija kreipėsi į Sovietų Rusiją su pasiūlymu bendradarbiauti.

Rusija, ką tik išgyvenusi niokojantį pilietinį karą ir užsienio intervenciją, buvo apsupta priešiškų valstybių ir nebuvo pripažinta nė vienos pasaulinės galios.

Kaip pažymėjo Reichsvero vyriausiasis vadas Hansas von Seecktas: „Versalio diktatas gali būti nutrauktas tik artimai bendraujant su stipria Rusija“.

Maskva džiaugėsi nutraukusi savo blokadą ir užmezgusi ryšius su Vokietija. Be to, karinis bendradarbiavimas su vis dar aukštos kvalifikacijos Vokietijos kariuomene buvo gyvybiškai svarbus Raudonosios armijos modernizavimui.

Apeiti apribojimus

Derybos dėl karinio bendradarbiavimo tarp Maskvos ir Berlyno prasidėjo dar nepasibaigus Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui (1919–1921 m.).

Abi šalys turėjo tvirtą bendrystę, pagrįstą antilenkiškomis nuotaikomis: kaip ir Rusija, Vokietija taip pat turėjo atiduoti dalį savo teritorijos Lenkijai, kaip tai atsitiko per Didžiosios Lenkijos sukilimą 1919 m. Nepaisant to, nebuvo kalbama apie jokį karinį-politinį aljansą.

1922 m., per derybas mažame Italijos miestelyje Rapallo, vokiečiai ir bolševikai susitarė atkurti diplomatinius santykius.

Nors jie viešai pasirašė ekonomines sutartis, neoficialiai vyko derybos dėl bendradarbiavimo rengiant karinius pilotus ir tankų įgulas bei kuriant cheminį ginklą.

Dėl to 1920-aisiais Rusijoje buvo atidarytos kelios vokiečių slaptosios mokyklos, mokymo ir karinių tyrimų centrai. Veimaro respublikos vyriausybė negailėjo išlaidų jų išlaikymui, kasmet šiam tikslui skirdama iki 10 procentų šalies karinio biudžeto.

Sovietų ir Vokietijos karinis bendradarbiavimas buvo apgaubtas visiško slaptumo atmosferos. Berlynui tos paslapties reikėjo kur kas labiau nei Maskvai.

1928 metais sovietų pasiuntinys Vokietijoje Nikolajus Krestinskis rašė Stalinui: „Valstybiniu požiūriu mes nedarome nieko prieštaraujančio jokioms sutartims ar tarptautinės teisės normoms. Čia vokiečiai pažeidžia Versalio sutartį, ir būtent jiems reikia bijoti atskleidimo ir nerimauti dėl slaptumo išlaikymo“.

Lipecko objektas

1925 metais netoli Lipecko (apie 400 km nuo Maskvos) slapta buvo įkurta vokiečių aviacijos mokykla, kurią visiškai finansavo Vokietija.

Buvo sutarta, kad mokykla rengs ir vokiečių, ir sovietų pilotus, kurie semsis patirties iš savo Vakarų kolegų.

Be akademinio mokymo, mokykla atliko naujų orlaivių, aviacijos įrangos ir ginklų bandymus bei praktikavo oro kovos taktiką.

Lėktuvus Vokietijos gynybos ministerija iš tarpininkų įsigijo iš trečiųjų šalių ir pristatė į SSRS teritoriją. Pirmąją partiją sudarė 50 olandiškų „Fokker D.XIII“ naikintuvų, kurie dalimis buvo pristatyti į Lipecko oro centrą.

Vokietijos piloto mokymo programa SSRS truko apie šešis mėnesius. Jie į Lipecką atvykdavo slapta, tariamais vardais ir vilkėdami sovietines uniformas be skiriamųjų ženklų.

Prieš atvykstant į Lipecką, jie buvo oficialiai atleisti iš Reichsvero, o  sugrįžę į Vokietiją vėl sugrąžinami į tarnybą. Pilotai, kurie žuvo bandydami orlaivius, buvo parvežti namo specialiose dėžėse su užrašais „mašinų dalys“.

Per aštuonerius gyvavimo metus Lipecko aviacijos mokykla parengė per 100 vokiečių lakūnų. Tarp jų buvo tokios svarbios būsimos „Luftwaffe“ figūros kaip Hugo Sperrle, Kurt Student ir Albert Kesselring.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tiek vokiečiai, tiek rusai pradėjo nebesidomėti Lipecko aviacijos mokykla.

Pirmieji ją baigę, aplenkę daugelį Versalio sutartimi nustatytų apribojimų, jau iš dalies galėjo apmokyti savo ginkluotąsias pajėgas savo teritorijoje.

1933 metais Vokietijoje atėjus į valdžią naciams, karinis ir techninis bendradarbiavimas su ideologiniu priešu buvo neįmanomas. Tais pačiais metais aviacijos mokykla buvo uždaryta.

Kama objektas

Susitarimas dėl vokiečių tankų mokyklos įsteigimo SSRS buvo pasirašytas 1926 m., tačiau mokykla buvo atidaryta tik 1929 m. pabaigoje.

Netoli Kazanės (800 km nuo Maskvos) įsikūrusi Kamos mokykla sovietiniuose dokumentuose buvo vadinama „Techninio mokymo kursai oro pajėgoms“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Kama objektas veikė taip pat, kaip ir Lipeckas: visiškai slaptai, finansuojamas daugiausia iš Vokietijos pusės, ir vyko bendras sovietų bei vokiečių tankų įgulų mokymas.

Treniruočių aikštelės netoli Kazanės buvo aktyviai naudojamos bandant tankų ginkluotę, ryšius, studijuojant šarvuoto karo taktiką ir maskavimo meną bei praktikuojant sąveiką tankų grupėse.

Tankai bandymams, vadinamieji „didieji traktoriai“ („Grosstraktoren“), Vokietijos gynybos ministerijai slapta buvo gaminami pirmaujančių šalies įmonių („Krupp“, „Rheinmetall“ ir „Daimler-Benz“) ir buvo dalimis išgabenti į SSRS. Savo ruožtu Raudonoji armija parūpino lengvuosius tankus T-18 ir britų pagamintas „Carden Loyd“ tanketes.

Kaip ir Lipecko aviacijos mokykloje, Kama negalėjo tęsti veiklos po 1933 m. Per trumpą gyvavimo laikotarpį ji apmokė 250 sovietų ir vokiečių tankų įgulos narių. Tarp jų buvo būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris generolas leitenantas Semjonas Krivošeinas, Vermachto generolas Wilhelmas von Thoma ir Heinzo Guderiano štabo viršininkas Wolfgangas Thomale.

Tomkos objektas

Tomkos cheminio karo mokykla Saratovo srityje (900 km nuo Maskvos) buvo slapčiausias Reichsvero objektas sovietų teritorijoje. Jį sudarė keturios laboratorijos, du vivariumai, degazavimo kamera, elektrinė, garažas ir gyvenamosios patalpos. Visa įranga, keli lėktuvai ir ginklai buvo slapta atvežti iš Vokietijos.

Tomka turėjo nuolatinį 25 žmonių vokiečių personalą: chemikus, biologus-toksikologus, pirotechniką ir artileristą. Be to, mokykloje stažavosi sovietų specialistai, nes jie neturėjo tiek daug cheminio ginklo naudojimo patirties, kaip jų kolegos iš Vakarų.

Bandymai objekte buvo atlikti 1928–1933 m. Juos sudarė nuodingų skysčių ir toksiškų medžiagų purškimas, naudojant aviaciją ir artileriją bei teritorijos dezaktyvavimas.

Iš visų savo objektų SSRS teritorijoje vokiečiai labiausiai vertino Tomką. Be galimybės apeiti Versalio sutartimi nustatytus apribojimus, jie taip pat atsižvelgė į geografinį veiksnį: palyginti mažoje ir tankiai apgyvendintoje Vokietijoje rasti tinkamų vietų cheminiam ginklui išbandyti nebuvo lengva.

Nepaisant to, kad sovietinei pusei ši priemonė atnešė ir pinigų, ir neįkainojamos patirties, politika nugalėjo ir Tomka buvo uždaryta Trečiojo reicho gimimo metais.

Slaptoji kariuomenės plėtros programa pagaliau tapo vieša 1935 m. 1935 m. kovo 1 d. buvo įkurta „Luftwaffe“. 1935 m. kovo 16 d. Vokietija pradėjo vykdyti karo prievolę, pažeisdama Versalio sutartį. Tuo pačiu aktu Vokietijos vyriausybė pervadino Reichsverą į Vermachtą.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()