Be to, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Didžiosios Britanijos namai ir gamyklos buvo priverstos deginti žemos kokybės anglis, kurios išskiria daugiau sieros dioksido.

Geresnės kokybės anglys, tokios kaip antracitas, buvo eksportuotos, kad padėtų sumokėti karo skolas.

Prie papildomos taršos ir dūmų prisidėjo transporto priemonės ir dyzeliniai autobusai, pakeitę neseniai apleistą elektrinio tramvajaus sistemą.

Jungtinės Karalystės Meteorologijos biuras („Met Office“) apskaičiavo, kad per smogo laikotarpį kasdien į dusinantį orą buvo pumpuojama daugiau nei 1000 tonų dūmų dalelių, 2000 tonų anglies dioksido, 140 tonų druskos rūgšties, 14 tonų fluoro junginių ir 370 tonų sieros dioksido.

Tiesioginė 1952 m. Didžiojo smogo pasekmė buvo 1956 m. Švaraus oro įstatymo, kuriuo uždrausta deginti antracitą, priėmimas ir nurodė miestų gyventojams ir gamyklų operatoriams deginti tik bedūmį kurą arba pereiti prie kitų alternatyvų, tokių kaip elektra ir dujos. Įstatymas buvo svarbus etapas siekiant apsaugoti aplinką.

Nepaisant to, smogas ir toliau buvo Londono problema. Kitas mirtinas rūkas apėmė Londoną 1957 m. gruodį per kurį mirė tūkstantis žmonių, o 1962 m. – maždaug 750.

Oro tarša vis dar yra viena didžiausių žmonijos problemų, kuri yra glaudžiai susijusi su dar didesnėmis problemomis, tokiomis kaip klimato kaita.

Kasmet dėl tiesioginės oro taršos miršta apie septyni milijonai žmonių. Tačiau nuostoliai aplinkai ir kaina, kurią moka visos gyvybės šioje planetoje dėl klimato sukeltų pokyčių, tokių kaip padidėjęs karštis, intensyvesnės sausros, potvyniai ir kenkėjų protrūkiai, yra sunkiai įkainojami.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Amusing Planet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)