Sovietų Sąjungos vandens kompiuteris – „vandens integratorius“: buvo toks geras, kad naudojo iki pat devintojo dešimtmečio (Foto, Video) ()
Ankstyvieji kompiuteriai buvo mechaninės mašinos, pagamintos naudojant krumpliaračius ir svirtis. Šios dalys ar komponentai galėjo būti tiksliai perkelti ir prijungti prie kitų komponentų taip, kad būtų imituotas ryšys tarp skirtingų kintamųjų matematinėje lygtyje. Perkeliant pavarą arba patraukus svirtį, galima keisti šiuos kintamuosius, o šių veiksmų rezultatus galima peržiūrėti kitame pavarų rinkinyje, kurio naujai įgytos pozicijos davė atsakymą, kurio siekė operatorius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1936 metais rusų inžinierius Vladimiras Lukjanovas pastatė tokį mechaninį kompiuterį, kuris skaičiavimams naudojo ne krumpliaračius ir svirtis, o vandenį.
Lukjanovas buvo vienas iš inžinierių, dirbančių tiesiant Troitsko-Orsko ir Kartalės-Magnitnajos geležinkelius 1920-ųjų pabaigoje. Siekdami užtikrinti gelžbetoninių konstrukcijų kokybę ir ilgaamžiškumą, inžinieriai betoną liejo tik vasarą. Nepaisant to, žiemą temperatūrai nukritus žemiau nulio, betone vis tiek atsirasdavo įtrūkimų.
Lukjanovas pasiūlė, kad to būtų galima išvengti, jei bus kruopščiai išanalizuota betono masės temperatūros kaita, atsižvelgiant į betono sudėtį, naudojamą cementą, darbo technologiją ir išorines sąlygas.
Lukjanovas pradėjo tirti betono mūro temperatūros sąlygas, tačiau esami skaičiavimo metodai negalėjo greitai ir tiksliai išspręsti sudėtingų diferencialinių lygčių, apibūdinančių temperatūros režimą.
Ieškodamas naujo požiūrio į problemos sprendimą, Lukjanovas atrado, kad vandens srautas daugeliu atžvilgių yra panašus į šilumos paskirstymą. Jis padarė išvadą, kad pastačius kompiuterį, kuriame pagrindinis komponentas būtų vanduo, būtų galima vizualizuoti nematomą terminį procesą.
1936 metais Lukjanovas Kelių ir statybos institute (dabar Centrinis transporto statybos institutas arba TsNIIS) pastatė pirmąjį savo „vandens integratoriaus“ modelį. Tuo metu tai buvo vienintelis kompiuteris, galintis išspręsti dalines diferencialines lygtis.
Lukjanovo vandens integratorius buvo įspūdingas santechnikos kūrinys. Jis buvo maždaug spintos dydžio ir susidėjo iš kelių tarpusavyje sujungtų vamzdžių ir siurblių. Vandens lygis įvairiose kamerose vaizdavo saugomus skaičius, o srautas tarp jų – matematines operacijas. Rezultatas būdavo nubraižytas grafike.
Ankstyvieji vandens integratoriaus modeliai buvo pagaminti geležies, lakštinio metalo ir stiklo vamzdžių ir buvo naudojami tik skaičiavimams šilumos inžinerijos srityje. Naujesni modeliai sugebėjo išspręsti sudėtingesnes problemas, kurios žymiai išplėtė jo taikymą.
6-ajame dešimtmetyje buvo pastatytas integratorius, kurio dalys galėjo būti pašalintos ir sujungtos skirtinga konfigūracija, atsižvelgiant į sprendžiamos problemos pobūdį ir sudėtingumą.
Vandens integratoriaus pritaikymas tapo toks platus, kad mašina buvo masiškai pagaminta naudoti laboratorijose ir švietimo įstaigose visoje Sovietų Sąjungoje. Jie buvo naudojami įvairiose srityse, pavyzdžiui, sprendžiant statybos klausimus Vidurinės Azijos smėlynuose ir amžinojo įšalo kraštuose, tiriant Antarkties ledo sluoksnio temperatūros režimą, sprendžiant raketų mokslo problemas ir pan.
Nepaisant to, kad buvo prieinami elektroniniai kompiuteriai, Lukjanovo Vandens analoginiai kompiuteriai Sovietų Sąjungoje buvo naudojami iki devintojo dešimtmečio.
Tik devintajame dešimtmetyje, kuriant mažesnius ir didelės spartos skaitmeninius kompiuterius, vandens integratoriaus galimybės pradėjo atrodyti pasenusios.
Šiuo metu yra išlikę tik du Lukjanovo vandens integratoriai, saugomi Maskvos politechnikos muziejuje.
