2021 m. rugpjūtį nutrūkę diplomatiniai santykiai tarp Alžyro ir Maroko yra ilgos įtampos istorijos rezultatas. Abi tautos niekada neturėjo ilgų draugystės laikotarpių, nepaisant daugelio juos vienijančių veiksnių. Iš tikrųjų jos priklauso tam pačiam Magrebo regionui, turi tą pačią religiją (sunitų islamą ir malekų apeigas) ir tapatybę bei kalba panašia tarme. Jos taip pat turi 1550 km bendrą sieną.

Tiesą sakant, Alžyro ir Maroko žmonės yra tokie artimi, kad juos sunku atskirti. Tačiau istoriniai, politiniai ir ideologiniai skirtumai, atsirandantys dėl jų nepriklausomybės, labai veikia šių „broliškų“ šalių santykius.

Kaip galima paaiškinti įtampą, kuri buvo būdinga jų santykiams ir kuri dabar pasireiškė antrą kartą nutrauktais diplomatiniais santykiais? (Pirmą kartą santykiai buvo nutrukę 1976–1988 m.).

Santykiai tarp Alžyro ir Maroko vyriausybių retai buvo nuoširdūs. Taip yra dėl skirtingo kovos su kolonijine kova pobūdžio, nepanašių politinių sistemų ir priešingų ideologinių krypčių.

Pastarąjį dešimtmetį Marokas pasinaudojo Alžyro diplomatijos vangumu ir politinės sistemos paralyžiumi, siekdamas savo interesų, dažnai kenkdamas Alžyrui. Vėl suaktyvėjus Alžyro diplomatijai ir nusprendus priešintis tam, ką ji laiko „priešiškais Maroko veiksmais“, įvyko paskutinis išsiskyrimas.

Jų audringi santykiai trukdė regiono integracijai, o tai gali duoti didelės naudos abiem. Alžyras, Libija, Mauritanija, Marokas ir Tunisas 1989 m. įkūrė Arabų Magrebo sąjungą. Tačiau nuo 1996 m. sąjunga tapo merdinti dėl nuolatinės įtampos tarp Maroko ir Alžyro.

Pastarųjų metų skirtumai gali būti daug labiau susiję. Jie gali kelti grėsmę viso Šiaurės Afrikos regiono stabilumui. Tai gali lemti dar daugiau pabėgėlių į Europą.

Alžyro ir Maroko santykių istorija

Alžyro nacionalistai turėjo palyginti gerus santykius su Maroko karaliumi Mohammedu V. Jis mirė 1961 m., likus metams iki Alžyro nepriklausomybės įgijimo. Marokas tapo nepriklausomas 1956 m., o Alžyras - 1962 m.

Karaliaus Mohammedo sūnus karalius Hassanas II, kuris jį pakeitė, pareiškė pretenzijas dėl Alžyro teritorijos. Jis įsiveržė į šalį 1963 m. Kilo vadinamasis Smėlio karas, dėl kurio žuvo šimtai prastai aprūpintų Alžyro kovotojų.

Nors šis karas buvo trumpas, jis suformavo Alžyro karinės-politinės institucijos pasaulėžiūrą. Tarp 1969 ir aštuntojo dešimtmečio vidurio buvo bendradarbiavimo era. Tačiau konfliktas Vakarų Sacharoje (buvusi Ispanijos kolonija), į kurį Marokas įsiveržė 1975 m., lėmė dar vieną įtampos erą.

1976 m. kovo mėn. Alžyras pripažino Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką, kurią paskelbė Sacharos nacionalistinis judėjimas „Polisario frontas“, ir Marokas nutraukė diplomatinius santykius su Alžyru. Daugelis kitų Afrikos šalių taip pat pripažino Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką.

Vis dėlto, Alžyro ir Maroko  diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1988 m.

Santykių atnaujinimas buvo paremtas daugybe susitarimų, vieni svarbiausių buvo šie:

• įsipareigojimas palaikyti taikingus santykius,
• Alžyras nesikiša į Maroko vidaus reikalus,
• Vakarų Sacharos konflikto sprendimas referendumu.

Žvelgiant iš Alžyro perspektyvos, Marokas pažeidė visas sąlygas. Todėl nuolat tvyro įtampa tarp dviejų kaimyninių Šiaurės Afrikos valstybių.

Didėjanti įtampa

Dešimtajame dešimtmetyje Alžyras patyrė didelę krizę. Šalį nuniokojo pilietiniai nesutarimai, nukreipti prieš vyriausybę ir ginkluotos islamistų grupuotės. Alžyre 1991-2002 metais vyko pilietinis karas.

1994 m., krizės viduryje, Maroko valdžia melagingai apkaltino Alžyro žvalgybą, kad ji yra atsakinga už mirtinus teroristinius išpuolius viešbutyje „Asni“ Marakeše.

Marokas įvedė vizas alžyriečiams, įskaitant tuos, kurie turi kitą pilietybę. Alžyras keršydamas įvedė vizas ir uždarė savo sausumos sienas su Maroku. 1995 metų pabaigoje Marokas įšaldė Arabų Magrebo sąjungos institucijas dėl Alžyro paramos Sacharos Arabų Demokratinei Respublikai.

Atrodė, kad santykiai pasikeitė, kai 1999 m. balandžio mėn. Abdelazizas Bouteflika tapo Alžyro prezidentu. Siekdamas pašalinti tarpusavio nesutarimus, jis planavo susitikti su Maroko karaliumi Hassanu II. Tačiau tų metų liepą karalius mirė. Jo įpėdinis Mohamedas VI nerodė jokio polinkio į Vakarų Sacharos rezoliuciją Jungtinių Tautų sąlygomis.

Tuo tarpu Alžyro prezidentas Bouteflika ne tik ignoravo Vakarų Sacharos klausimą, bet ir nurodė pareigūnams nereaguoti į jokius priešiškus Maroko veiksmus.

Po to, kai 2019 m. balandžio mėn. Bouteflika buvo priverstinai pašalintas iš posto, Alžyras pakartojo, kad remia Vakarų Sacharos apsisprendimo principą.

Savo ruožtu Marokas lobizavo Afrikos Sąjungą, Europą ir JAV, siekdamas paremti savo reikalavimus dėl suvereniteto Vakarų Sacharoje. Du įvykiai per pastaruosius 10 mėnesių padidino įtampą. Pirmasis buvo Maroko karių išpuolis prieš Sacharos demonstrantus El Guergarate, buferinėje zonoje Vakarų Sacharos pietuose.

2020 m. gruodžio 10 d. buvo paskelbtas tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo tviterio įrašas, skelbiantis, kad JAV pripažįsta Maroko suverenumą Vakarų Sacharoje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()