Hitleris tikrai turėjo grandiozinių idėjų – nuo Europos užkariavimo iki Berlyno perstatymo ir Viduržemio jūros nusausinimo. Naciai netgi pastatė didžiausią pasaulyje viešbutį, tačiau projektą teko nutraukti, nes buvo skubių reikalų, tokių kaip įsiveržimas į Prancūziją.

Ketvirtajame dešimtmetyje Prancūzija pastatė daugybę masyvių įtvirtinimų ir kliūčių, vadinamų Maginot linija, kad apsaugotų šalį nuo invazijos iš Rytų.

Šie įtvirtinimai buvo vieni stipriausių iš tuo metu egzistavusių – su giliais požeminiais bunkeriais, moderniausiais ištraukiamais bokšteliais, pėstininkų slėptuvėmis, barikadomis, artilerijos ir prieštankinių ginklų įrenginiais ir pan.

Niekas vokiečių Vermachto ginkluotėje neturėjo galimybės perlaužti šią didžiulę gynybą. Taigi Hitleris kreipėsi į šaudmenų gamintoją Kruppą.

Kruppo inžinierius Erichas Mülleris apskaičiavo, kad norint pramušti 7 metrus gelžbetonio ar vieną metrą plieninės šarvų plokštės, jiems reikės masyvių ginklų.

Ginklo vidinis skersmuo turėtų būti didesnis nei 80 cm, o ilgis – daugiau nei 30 metrų, jei jis šaudytų 7 tonų sviediniais iš daugiau nei 40 kilometrų atstumo, už Prancūzijos artilerijos pasiekiamumo ribų.

Ginklas svertų daugiau nei 1300 tonų ir turėtų būti perkeltas geležinkelio bėgiais. Kai šie skaičiai buvo pristatyti Hitleriui, jis juos patvirtino, ir milžiniško ginklo konstravimas prasidėjo 1937 m.

Po kiek daugiau nei dvejų metų superginklas buvo paruoštas. 1941 m. pradžioje Alfredas Kruppas asmeniškai nuvežė Hitlerį į Riugenvaldės demonstracijos aikštelę, kad pademonstruotų bandomąjį ginklo šaudymą. Alfredas Kruppas pavadino ginklą „Schwerer Gustav“, arba „Sunkusis Gustavas“, savo tėvo Gustavo Kruppo vardu.

„Schwerer Gustav“ buvo absoliutus monstras. Kadangi ginklas buvo toks didelis ir sunkus, jo nebuvo galima pajudinti. Vietoj to, ginklas buvo suskaidytas į keletą dalių ir 25 krovininiais vagonais nugabentas į dislokavimo vietą, kur jis buvo surinktas vietoje – užduotis, kuriai atlikti reikėjo 250 vyrų ir jie užtruko beveik tris dienas.

Pačių bėgių klojimas ir pylimų kasimas apėmė kelias savaites trukusį darbą ir tam reikėjo nuo 2500 iki 4000 vyrų, dirbančių visą parą.

„Schwerer Gustav“ judėjo lygiagrečių bėgių rinkiniu, kuris apribojo jo mobilumą. Be to, ginklo vamzdis galėjo būti nukreiptas tik vertikaliai. Horizontalus taikymas buvo atliekamas išilgai bėgių. Tam reikėjo bėgius išdėstyti kreivėje, kad, kai reiktų keisti horizontalųjį taikymą, visas ginklas būtų perkeltas išlenktais bėgiais.

Paruošti ginklą šaudymui ir užtaisymas užtrukdavo net 20–45 minučių.

Nepaisant milžiniškos šaudymo galios, „Schwerer Gustav“ neturėjo jokių priemonių apsisaugoti. Du „Flak“ batalionai saugojo ginklą nuo galimo puolimo iš oro.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (12)