NATO plėtra, o Aljanso karinė infrastruktūra, puolamoji ginkluotė – viso to Maskva nepageidauja savo pašonėje ir ultimatyviu tonu deda kaip sąlygas ant derybų stalo: arba sutinkate su Kremliaus reikalavimais, arba sulaukiate atsako. Tokiais grasinimais pastaruoju metu besišvaistanti Rusija, regis, neįbaugino JAV – amerikiečiai linkę kalbėtis, tačiau Baltijos šalyse linkę stiprinti pajėgumus.

Tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pastarąjį mėnesį nuolat kalba apie galimą konfliktą – tiek su Ukraina, tiek su Vakarais, jau nieko nebestebina, tik dar labiau kaitina atmosferą. Rusija savo šimtatūkstantinių pajėgų nuo sienos su Ukraina vis neatitraukia ir grasina, kad jos gali būti panaudotos.

Tuo pat metu ultimatumais Vakarams besišvaistantis V. Putinas nesitraukia ir nuo savo pozicijos – esą, jei JAV ir NATO sąjungininkės Europoje nereaguos į Rusijos prašymus susitarti dėl neva teisėtų Kremliaus reikalavimų, nebus kur trauktis, teks „imtis ir karinių priemonių“.

„Tai, kas dabar vyksta augant įtampai Europoje, yra jų pačių kaltė. Rusija priversta reaguoti. Kiekviename žingsnyje blogėja, nebegalime to leisti. Tegul jie supranta, kad mums nebėra, kur trauktis“, – šią savaitę kalbėjo V. Putinas Gynybos ministerijoje ir tą patį kartojo savo kasmetinėje spaudos konferencijoje.

Ultimatumai JAV ir NATO – aiškūs: nė centimetro į rytus nepriimant naujų narių į Aljansą, tokių kaip Sakartvelas ir Ukraina, nesteigti karinių bazių ir „atitraukti karinę infrastruktūrą“ NATO valstybėse, kurios buvo priimtos po 1997 metų, taigi ir Baltijos šalyse.

„NATO taip pat neatsižvelgė į tai, kad Baltijos šalis su pagrindine Aljanso teritorija jungia Suvalkų koridorius, ir dabar šį pažeidžiamumą mėginama neutralizuoti dislokuojant papildomų pajėgų, o šis dislokavimas vyksta „faktiškai Sankt Peterburgo priemiesčiuose“, – pridūrė Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško.

Ir svarbiausias reikalavimas, dėl ko nuolat rūpestį reiškia tiek pats V. Putinas, tiek rusų diplomatai: jokios puolamosios ginkluotės per šūvio atstumą iki Kremliaus. Su tokia derybine pozicija Rusijos derybininkai jau sausį pasiruošę susitikti su amerikiečiais Ženevoje – būtent JAV puolamoji ginkluotė, kaip atsakas į Rusijos veiksmus turi pasirodyti Europoje.

Tačiau kol kas iš JAV pastebima dviejų krypčių eismo politika Rusijos atžvilgiu ir šalių, kurioms Kremlius kelia grėsmę: viena vertus su Rusija amerikiečiai pasirengę derėtis, antra vertus, būtent Baltijos šalims prieš pat Kalėdas uždegta žalia šviesa dėl papildomos ginkluotės – raketų, kurios turėtų atgrasyti Maskvą. Neslepiamos ambicijos vystyti pirmiausiai gynybinius pajėgumus, apie kuriuos prieš kelis dešimtmečius Baltijos šalys dar tik galėjo pasvajoti.

Ne pagal Kremliaus planą

Tai, kad ne viskas krypsta pagal Kremliaus pageidaujamą planą „atitraukti NATO karinę infrastruktūrą iš teritorijų, kurios prie Aljanso prisijungė po 1997-ųjų“ bent jau kol kas akivaizdu iš būtent amerikiečių reakcijos: kol kas jokių nuolaidų ar kalbų apie JAV karių bei technikos išvedimą iš Lenkijos ir Lietuvos, kur rotaciniu pagrindu nuolat budi keli tūkstančiai amerikiečių karių.

Priešingai, po kelių susitikimų su JAV karine vadovybe, tarp jų ir Lietuvos Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko vizito į JAV, Baltijos šalys toliau kalba apie amerikiečių pajėgų nuolatinį buvimą ir jo stiprinimą.

Dar daugiau, Senatui patvirtinus 175 mln. dolerių vertės karinę paramą Baltijos šalims, čia pasigirdo drąsios kalbos apie tai, ką iš amerikiečių planuoja įsigyti Lietuva, Latvija ir Estija – galimai drauge.

Kaune jau antrą sykį šiemet susitikę Baltijos šalių gynybos ministrai užsiminė apie ketinimus „vystyti bendras salvinės raketų ugnies sistemas“. Būtent tai pažymėta bendrame ministrų pareiškime.

„Mėginame laike šiek tiek sinchronizuoti. Kaip tai atrodys, dabar konkrečiai negalėčiau pasakyti, nes kol kas yra kreipimaisi, šiuo atveju, į Jungtines Amerikos Valstijas, kurios disponuoja tomis technologijomis“, – žurnalistams Kaune antradienį sakė ministras. Pasak jo, tai gali tapti „geru atsaku“ į Rusijos paskelbtas raudonąsias linijas.

Tai jau ne pirmas kartas, kai apie tokių salvinės ugnies sistemų poreikį bei planus kalba Baltijos šalių gynybos minsitrai – dar gegužę jie kalbėjo, kad „tai galėtų būti ilgalaikis naujas Baltijos šalių bendrų regioninių pajėgumų vystymo projektas“.

Salvinė ir taikli ugnis

Vis dėlto detalės šiuo atveju yra išties svarbios, mat iš pirmo žvilgsnio gali būti neaišku, apie kokią sistemą kalbama. Užuominos apie „JAV, kurios turi šias technologijas“ be aiškių detalių gali pakurstyti įvairiausias spekuliacijas, juo labiau, kad, „Delfi“ žiniomis, Lietuva dar tik svarsto, kokių konkrečiai sistemų ir koks poreikis yra Lietuvos kariuomenėje, o sprendimai dar nepriimti.

Vis dėlto planai turėti salvinės ugnies sistemas atsirado dar prieš kelerius metus, kai Lietuva sėkmingai iš Vokietijos įsigijo savaeigių haubicų PzH2000 ir jomis bei kita būtia technika ir įranga aprūpino visą Romualdo Giedraičio artilerijos batalioną, kuris šiemet per vertinamąsias pratybas pasiekė pilną operacinį pajėgumą, t. y. yra pasirengęs vykdyti užduotis.

Šios mobilios haubicos yra vienos moderniausių ir efektyviausių pasaulyje, jomis su turimais šaudmenimis galima naikinti taikinius už maždaug 40 km. Tuo metu salvinės ugnies sistemos Lietuvoje jau taip pat buvo išbandytos prieš kelerius metus per pratybas – tuomet ir prasitarta, kad yra toks poreikis turėti šių sistemų. Pasirinkimas nėra ypač gausus, turint omeny pabrėžtą kilmės šalį – JAV, kurios gamina giminingas dviejų rūšių mobilias salvinės ugnies sistemas – MLRS ir HIMARS. Abi gali šaudyti įvairiais šaudmenimis.

Pavyzdžiui, vokiečių 2016-ais į Lietuvą atsigabentos sistemos MARSII yra MLRS modernizuota versija, kitaip dar vadinama GMLRS. Raidė G šiuo atveju reiškia „guided“ – angl. valdoma. Skirtingai duomenimis, maksimalus šios sistemos šūvio nuotolis – nuo 70 iki 85 km.

Nors bandymu Vokietijoje metu raketos smigdavo į taikinius ir už 100 km. Skirtingai nei ankstesnės MLRS modifikacijos, MARSII savybės yra pažangesnės ne tik dėl dvigubai didesnio šūvio nuotolio.

Sistema per vieną minutę gali paleisti 12 valdomų maždaug 300 kg svorio raketų, kurios pasižymi gerokai didesniu taiklumu (nuo numatyto taikinio nenukrypsta daugiau, nei per 10 metrų), nei įprastos tokio tipo raketos.

Mat nors savaime raketinės salvinės ugnies sistemos nėra karybos naujovė – pirmosios masiškai naudotos Antrojo pasaulinio karo metais, valdomos tokių sistemų raketos yra reikšmingas. Raketinės salvinės sistemos, pavyzdžiui karo metu Rytų Ukrainoje liūdnai pagarsėjusios „Grad“ (20 km šūvio nuotolis) arba „Smerč“ (iki 90 km šūvio nuotolis) buvo gausiai naudojamos siekiant sukaustyti, nuslopinti arba sunaikinti priešininko pajėgas.

Tokias sistemas naudojo abi kariaujančios pusės. Tiesa, nors Rusijos propaganda nuolat liaupsina savas sistemas, kaip neturinčias analogų pasaulyje, jos ypatingu taiklumu nepasižymi – rusiškos sistemos skirtos raketomis padengti didelį plotą, kuriame būtų naikinama visa kas gyva bei karinė technika.

Tuo metu valdomos raketinės salvinės ugnies sistemos taiklumas leidžia ne tik taikliau šaudyti bei naikinti taikinius, bet ir atlikti užduotis su mažesniu pačių paleidimo įrenginių skaičiumi.

Galiausiai, MLRS gali leisti ir gerokai didesnes taktines raketas ATACMS. Pastarosios gali sunaikinti taikinius, esančius už maždaug 165 km. O naujausios šios sistemos modifikacijos šūvio nuotolis siekia ir 300 km.

Taikiniai – už šimtų kilometrų?

Būtent ši galimybė labiausiai intriguoja, kai kalbama apie bendrą Baltijos šalių įsigijimą. Mat nors Lietuva dar tik svarsto ir nedaugiažodžiauja, Estijoje jau pasirodė konkretūs planai iki 2024-ųjų turėti būtent amerikietiškąsias MLRS.

Ir ne šiaip jas – dvi intrigas sukėlė Estijos kariuomenės vado, generolo Martino Heremo žodžiai. Pirmiausiai frazė, kad „Estija tikisi šias sistemas gauti jau 2024-siais, o Latvija ir Lietuva – metais vėliau“.

Estija turi sau jau nusimačiusi tam biudžetą, juo labiau, kad planuojamo įsigijimo kiekis nėra didelis – baterija, t. y. 6 vnt. Tokio pajėgumo užtektų pasiekti efektą ribotame plote, tačiau estų vertinimu, svarbiausia yra mobilumas – jau po dviejų metų gautas raketas galima greitai permesti už 100 km kad ir į Latviją.

Svarbi ir Estijos kariuomenės vado retorika bei pasirinkti žodžiai, kad „MLRS sistema gali atakuoti ypač aukštos vertės taikinius iš didelio atstumo bei naudoti taiklius šaudmenis“. O svarbiausia, anot M. Heremo, kalbama apie „regioninį atgrasymą“, mat kalbama apie 350 km šūvio nuotolį.

„Kitais žodžiais sakant, nebūsime arti priešiškos artilerijos, kuri galėtų mums smogti. Galime būti toli nuo dalinių, kuriuos remiame ir galima taikytis į labai toli esančius taikinius“, – teigė M. Heremas.

Tai reikštų, kad Estija planuoja turėti ne šiaip MLRS sistemas, bet ir jų naudojamas ATACMS raketas – naujausios kartos, kurių šūvio nuotolis iš Estijos gilumos gali nesunkiai pasiekti Rusijos laivyno štabą Sankt Peterburge bei kitus strateginius karinius objektus netoliese.

Estija jau sukėlė Kremliaus nerimą dėl planų įsigyti priešlaivines raketas, kurios gali būti naudojamos, kaip sparnuotosios, prieš taikinius sausumoje. Tačiau bendras Baltijos šalių įsigijimas, kad ir simbolinio skaičiaus raketų – jei pasitvirtintų planai dėl 350 km šūvio nuotolio, reikštų, kad tiek estai, tiek latviai, tiek lietuviai gali atgrasyti svarbius rusų pajėgumus pasienyje.

Ir nors tai nėra būtent tie amerikiečių puolamieji pajėgumai, apie kuriuos kalbėjo V. Putinas, net ir tokių raketų rusams užtektų galvojant apie savo strateginių objektų saugumą. Ką jau kalbėti apie būsimuosius JAV salvinės ugnies pajėgumus, raketas PrSM, kurių šūvio nuotolis gali siekti apie 800 km ir iš Latvijos taikytis į Maskvą. Kol kas atgrasymui užtenka ir arčiau esančių taikinių.

Jei estams tai yra Sankt Peterburgas, balistinių raketų „Iskander“ bazė Lugoje ir Pskovo desantininkų divizija, tai lietuviams tokiais taikiniais galėtų tapti Rusijos karinė infrastruktūra Kaliningrado srityje ir, potencialiai, Baltarusijoje.

Šiuo atveju „tapti taikiniais“, suprantama, yra labiau teorinis ir atgrasomasis veiksnys, bet vien ši grėsmė turėtų tapti galvos skausmu rusų kariniams planuotojams, jei tik jiems kiltų minčių dėl agresijos prieš Baltijos šalis. Tikimybė, kad Baltijos šalys ar su NATO pagalba siektų agresyvių veiksmų, pavyzdžiui, neišprovokuotai pulti Rusiją turimais pajėgumais yra absurdiškai maža. Tačiau Rusija jau ne kartą reiškė pyktį ir baimę, kai kaimynai įsigyja būtent tokias sistemas, net Suomija.

Prieštankinis priešnuodis sausumos invazijai

Kita vertus, tokie planai įsigyti MLRS sistemas kol kas dar numatyti ateityje ir neaišku, ar jie bus įgyvendinti – juo labiau, ar tai bus padaryta bendra Baltijos šalių iniciatyva ir už kieno pinigus – iš nacionalinio biudžeto ar JAV kasmetinės paramos.

Viena aišku, kad kol kas JAV remiamos atgrasymo priemonės Baltijos šalyse yra ne tik amerikiečių specialiosios pajėgos, šarvuotojo bataliono dislokavimas Pabradėje, bet ir nuoseklus prieštankinių pajėgumų stiprinimas. Lietuva buvo pirmoji regione, kuri 2002-siais įsigijo pirmuosius prieštankinius kompleksus „Javelin“ – tuomet tik kuklių 40 paleidimo įrenginių ir nedidelį skaičių raketų.

Per pastaruosius metus, ypač po 2014-ųjų Rusijos agresijos Ukrainoje, Lietuva kelis sykius stiprino savo prieštankinius „Javelin“ pajėgumus iki maždaug pusantro šimto paleidimo įrenginių ir kelių šimtų raketų. Dabar jų bus dar daugiau.

Šią savaitę JAV Valstybės departamentas užbaigė JAV Kongreso informavimo procedūrą dėl vidutinio nuotolio prieštankinės ginkluotės „Javelin“ pardavimo Lietuvai.

Pritarta, kad Lietuvai parduodamos „Javelin“ raketų, paleidiklių ir kitos įrangos suma būtų padidinta iki 125 mln. JAV dolerių. Už šią sumą Lietuva galės įsigyti per 340 naujų „Javelin“ raketų bei papildomai dar apie 30 paleidimo įrenginių.

„Javelin“ yra kol kas vienas efektyviausių ginklų pasaulyje prieš šarvuotąją techniką. Neatsitiktinai net naujausi Rusijos tankai pastaraisiais metais netoli Ukrainos pastebėti pratybose naudojantys papildomus šarvus virš bokštelių, kurie teoriškai turėtų padėti sumažinti „Javelin“ arba bepiločių orlaivių paleistų raketų smūgio jėgą – tanko pažeidžiamiausia vieta yra būtent atakuojant jį iš viršaus, ką ir daro iš už kelių km. atstumo paleidžiamos „Javelin“ raketos.

Įdomu tai, kad Rusija savo karingą retoriką prieš Ukrainą ėmė stiprinti būtent po to, kai ukrainiečiai įsigijo ir išbandė „Javelin“ sistemas. Pastaruoju metu Ukrainos kariai šias sistemas jau pademonstravo ir pratybose netoli fronto linijos Donbase, o JAV pažadėjo tęsti „Javelin“ tiekimą Ukrainos ginkluotoms pajėgoms.

Savaime tai tėra viena ginkluotės priemonių ir jokia panacėja – „Javelin“ nebus ypač naudinga per masinę artilerijos ataką ar koordinuotus antskrydžius, tačiau bet koks potencialus puolimas visada vykdomas mobiliomis sausumos pajėgomis, kurias remia šarvuotoji technika, tarp jų ir tankai. O tokius gali stabdyti būtent prieštankiniai ginklai, kurių realus trūkumas Lietuvoje iki šiol buvo vienintelis – jų skaičius. Dabar situacija sparčiai keisis.

Komentarai (4)