[Karšta tema] Buvęs JAV jūrų pėstininkas papasakojo, ką jau patyrė per karą Ukrainoje: „ukrainiečiai radikaliai pakeitė karo doktriną, dabar jie sumaltų ir tradicinį JAV puolimą su M1A2 Abrams tankais“ (2)
Elliotas Ackermanas, rašytojas, buvęs jūrų pėstininkas ir žvalgybos pareigūnas, surengęs penkias gastroles Irake ir Afganistane, paaiškina, kodėl Putino puolimas nutrūko ir įstrigo.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Prieš kelias dienas Lvove po ankstyvos vakarienės (restoranai uždaromi 20 val. dėl komendanto valandos) įėjau į savo viešbučio liftą. Kalbėjausi su kolega, kai pusamžis vyriškis, apsirengęs lyg turistas, įkišo ranką pro užsidarančias duris.
– Ar jūs, vaikinai, amerikiečiai? – jis paklausė. Pasakiau „taip“, ir kai jis pasiekė lifto mygtuką, negalėjau nepastebėti jo nešvarių rankų ir purvo po nagais. Taip pat pastebėjau, kad kairėje krūtinės pusėje buvo iškaltas erelis, gaublys ir inkaras.
– Ar tu jūrų pėstininkas? – paklausiau. Jis pasakė, kad taip, o aš pasakiau, kad aš taip pat esu jūrų pėstininkas.
Jis prisistatė (prašė neminėti jo vardo, tai tebūnie Džedas), o padalinių, kuriuose tarnavome prieš dešimt metų, pavadinimais apsikeitėme. Džedas paklausė, ar žinau, kur galėčiau išgerti puodelį kavos ar bent arbatos. Jis ką tik atvyko iš Kijevo po 10 valandų kelionės. Jis buvo pavargęs ir sušalęs, viskas buvo uždaryta.
Po tam tikro įtikinėjimo restoranas užvirino Džedui vandens virdulį ir davė jam keletą arbatos maišelių. Kai palinkėjau jam labos nakties, jis paklausė, ar aš taip pat nenorėčiau arbatos. Tai, kaip jis tai pasiūlė – tarsi vaikas, maldaujantis paskutinės pasakos prieš miegą, – įtikino mane pasilikti šiek tiek ilgiau. Jis norėjo su kuo nors pasikalbėti.
Sėdėdamas priešais mane tuščiame restorane, susikūprinęs ant stalo ir tarp rankų suspaudęs puodelį arbatos, Džedas paaiškino, kad nuo atvykimo į Ukrainą vasario pabaigoje jis pasisiūlė kovoti kartu su daugybe kitų užsieniečių netoli Kijevo. Pastarosios trys savaitės paliko jame įspaudą.
Kai paklausiau, kaip jis laikosi, jis pasakė, kad mūšiai buvo intensyvesni nei bet kas, ką jis matė Afganistane.
Jis atrodė prieštaringai, tarsi norėtų pakalbėti apie šią patirtį, bet taip, kad nerodytų emocijų. Tikriausiai todėl jis ėmė aptarinėti techninius to, ką pamatė, aspektus, išsamiai aiškindamas, kaip pranokę ir aplenkę Ukrainos kariškiai iki galo kovojo su rusais.
„Javelin“ ir NLAW prieš tankus
Pirmiausia Džedas norėjo aptarti prieštankinius ginklus, ypač amerikiečių „Javelin“ ir britų NLAW. Net pažangiausios šarvuočių sistemos, tokios kaip Rusijos „T-90“ serijos kovinis tankas, pasirodė pažeidžiamos, o jų apanglėjusios lūženos mėtėsi Ukrainos keliuose.
Kai užsiminiau, kad 2004 m. kovojau Faludžoje (Irakas), jis pasakė, kad jūrų pėstininkų korpuso taktika užimant tą miestą Ukrainoje šiandien nepasiteisins. Faludžoje mūsų pėstininkai dirbo glaudžiai bendradarbiaudami su geriausiu mūsų tanku „M1A2 Abrams“. Kelis kartus stebėjau, kaip mūsų tankai gauna tiesioginius smūgius iš granatsvaidžių (dažniausiai senos kartos RPG-7) ir net nesumažindavo greičio. Šiandien ukrainietis, ginantis Kijevą ar bet kurį kitą miestą, apsiginklavęs „Javelin“ ar NLAW, sunaikintų šį ar panašų tanką.
Jei brangus kovinis tankas yra archetipinė kariuomenės platforma (kaip yra Rusijos ir NATO atveju), tai karinio jūrų laivyno (ypač amerikietiško) archetipinė platforma yra itin brangus didelis lėktuvnešis. Kaip modernūs prieštankiniai ginklai pasuko karo eigą Ukrainos kariuomenės naudai, naujausios kartos priešlaivinės raketos (tiek pakrantėje, tiek jūroje) ateityje galėtų įveikti net ir pranašesnį laivyną.
Nuo vasario 24 dienos Ukrainos kariuomenė įtikinamai demonstravo antiplatforminio karo metodo pranašumą. Arba, kaip pasakė Džedas:
„Afganistane pavydėjau šiems tankistams, pasislėpusiems po šarvais. Dabar jau nebe.“
Rusijos karinė doktrina neveikia
Tai atvedė Džedą prie kitos temos, kurią jis norėjo aptarti: Rusijos taktikos ir doktrinos.
Jis sakė, kad didžiąją pastarųjų savaičių dalį praleido apkasuose į šiaurės vakarus nuo Kijevo.
„Rusai neturi fantazijos, – sakė jis. – Jie bombardavo mūsų pozicijas, atakavo didelėmis grupėmis, o kai jų puolimai nepavykdavo, jie tiesiog kartojo viską iš naujo. Tuo tarpu ukrainiečiai vakarą po nakties mažomis grupėmis puolė rusų pozicijas, juos nualindami.“
Džedo pastebėjimas atkartojo mano pokalbį prieš dieną su Andrejumi Zagorodniuku. Po Rusijos invazijos į Donbasą 2014 m., Zagorodniukas prižiūrėjo daugybę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reformų, o vėliau, nuo 2019 iki 2020 m. ėjo gynybos ministro pareigas. Dabar šios reformos duoda vaisių, iš kurių esminiai yra Ukrainos karinės doktrinos pokyčiai.
Rusijos doktrina remiasi centralizuotu vadovavimu ir kontrole, o vadovavimas ir kontrolė misijos taktikoje – individualia kiekvieno kario, nuo eilinio iki generolo, iniciatyva – ne tik suprasti misiją, bet ir vėliau panaudoti savo iniciatyvą, prisitaikant prie chaotiškos situacijos nuolat besikeičiančiame mūšio lauke. Nors Rusijos kariuomenė buvo modernizuota vadovaujant Vladimirui Putinui, ji niekada neturėjo decentralizuotos vadovybės ir kontrolės struktūros, kuri yra NATO karinių pajėgų bruožas ir kurią priėmė ukrainiečiai.
„Rusai nesuteikia savo kariams valdžios, – aiškino Zagorodniukas. – Jie liepia savo kareiviams eiti iš taško A į tašką B, o tik patekę į tašką B jiems pasakoma, kur eiti toliau, o eiliniams retai pasakoma, kodėl jie atlieka užduotį. Ši centralizuota komanda ir valdymas gali veikti, bet tik tada, kai viskas vyksta pagal planą. Kai planas neveikia, jų centralizuotas metodas sugenda. Niekas negali prisitaikyti, o jūs gaunate tokius dalykus kaip 40 km spūstys už Kijevo.“
Rusijos kareiviams pateiktos informacijos trūkumas atkartojo Džedo man papasakotą istoriją, kuri aiškiai iliustruoja šio informacijos trūkumo pasekmes. Per nesėkmingą naktinį jo apkaso šturmą būrys rusų karių pasiklydo netoliese esančiame miške. „Galų gale jie pradėjo rėkti. Jie neturėjo supratimo, kur eiti.“
Kai paklausiau, kas jiems nutiko, jis pažvelgė į mane niūriai.
Užuot perpasakojęs šią istorijos dalį, jis apibūdino Ukrainos pranašumą naktinio matymo technologijoje. Kai pasakiau, kad girdėjau, jog ukrainiečiai neturi daug naktinio matymo akinių, jis atsakė, kad tai tiesa ir reikia daugiau. „Tačiau mes turime „Javelin“. Visi kalba apie „Javelin“ kaip apie prieštankinius ginklus, bet žmonės pamiršta, kad „Javelin“ turi ir CLU (komandų paleidimo bloką, prijungtą prie paleidimo vamzdžio – red.).“
CLU yra didelio našumo šiluminio vaizdo optika, galinti veikti nepriklausomai nuo raketų sistemos. Irake ir Afganistane į misijas dažnai pasiimdavome bent vieną „Javelin“ ne todėl, kad tikėjomės susidurti su al-Qaeda tankais, o todėl, kad CLU buvo labai veiksminga priemonė. Naudojome jį sankryžoms stebėti ir įsitikinti, kad niekas nepastatė savadarbių sprogstamųjų užtaisų. „Javelin“ veikimo nuotolis yra daugiau nei mylia, o CLU yra veiksmingas šiame diapazone ir toliau.
Ukrainos kovinė dvasia
Paklausiau Džedo, kokiu diapazonu jie kovoja su rusais. „Paprastai ukrainiečiai jų laukia ir gana arti puola į pasalą.“ Kai paklausiau, kaip arti, jis atsakė: „Kartais baugiai arti“. Jis apibūdino vieną Ukrainos kareivį, kurį jis ir keletas kitų angliškai kalbančių žmonių praminė „maniaku“ dėl rizikos, kurią jis prisiima kovodamas su rusų šarvuočiais:
„Maniakas buvo mieliausias vaikinas, visiškai nuolankus. Tada kovoje vaikinas pavirto psichu, velniškai drąsiu. Ir tada po kovos jis vėl tapo maloniu, nuolankiu vyruku.“
Neturėjau galimybės patikrinti, ką Džedas man pasakė, bet jis parodė man vaizdo įrašą, kurį padarė apkasuose, o iš filmuotos medžiagos ir detalių, kurias jis pateikė apie savo laiką kaip jūrų pėstininko, jo istorija atrodė tikėtina. Kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau pokalbis krypo nuo techninių Ukrainos karinio potencialo parametrų iki Ukrainos kariuomenės psichologijos. Napoleonas, dalyvavęs daugelyje mūšių šioje pasaulio dalyje, pastebėjo, kad moralinė jėga yra tris kartus svarbesnė už fizinę. Apmąsčiau šią frazę, kol mes su Džedu gėrėme arbatą.
Ukrainoje, bent jau šiame pirmame karo skyriuje, Napoleono žodžiai daugeliu atžvilgių buvo lemiami. Ankstesniame mano pokalbyje su Zagorodniuku, kai aptarėme daugybę reformų ir technologijų, kurios suteikė Ukrainos kariuomenei pranašumo, jis nedelsdamas nurodė vieną kintamąjį, kuris, jo nuomone, pranoksta visus kitus.
„Mūsų motyvacija yra svarbiausias veiksnys, svarbesnis už viską. Mes kovojame už savo šeimų gyvybes, už savo žmones ir už savo namus. Rusai to neturi ir neturi iš kur to pasiimti“.
