2022 vasario 24 dieną Kremlius pasiuntė Rusiją tiesiai į katastrofą, kurios pasekmės bus jaučiamos dar labai ilgai. Kyla klausimas: ar ten pat jis nenukreipė viso pasaulio? Tapęs atstumtuoju didžiajai daliai pasaulio, Putinas imasi griežtos retorikos, ir pagrindinis jo grasinimas – branduolinio ginklo panaudojimas.

Ar Ukrainos krizė pranašauja Trečiąjį pasaulinį karą ar tėra eilinis teritorinis konfliktas? Branduolinio karo grėsmė niekada nėra lygi nuliui. Tačiau nuo tada, kai Rusija pradėjo stambiausius nuo praėjusio amžiaus vidurio karinius veiksmus Europoje, ši rizika tapo didžiausia per pastaruosius dešimtmečius.

Pasak JTO generalinio sekretoriaus António Guterres, ji dabar „įmanomumo ribose“. Nerimas dėl branduolinio ginklo visai suprantamas, kai diktatorius, kurio psichine sveikata abejoja ne tik Rusijos opozicija, tačiau ir tarptautinė ekspertų bendruomenė, pradeda karą, užpuldamas šalį, besiribojančią su keturiomis valstybėmis, priklausančiomis NATO. Tokiomis sąlygomis branduolinė krizė nėra neįmanoma.

Vasario 24-ąją, RF įsiveržimo į Ukrainą dieną, prezidentas Vladimiras Putinas įspėjo: „Kas bebandytų mums sukliudyti, ar juo labiau sukelti grėsmę mūsų šaliai, mūsų tautai, turi žinoti, kad Rusija atsakys nedelsdama ir sukels tokias pasekmes, su kokiomis savo istorijoje dar niekuomet nesusidūrėte“.

Tai interpretuojama kaip grasinimas branduolinio ginklo panaudojimu. Kad būtų įtikimesnis, po trijų dienų Putinas pervedė branduolines pajėgas į „ypatingą kovinę parengtį“. Ir nors priešpriešos eskalavimo iki branduolinio ginklo panaudojimo šansai menki, Maskva vis nepamiršta perspėti NATO neteikti Ukrainai pagalbos. Siekdamos pabrėžti savo ketinimus, kovo 13 Rusijos pajėgos atakavo netoli nuo sienos su Lenkija esantį Tarptautinį labdaros centrą. Kremlius grasinimus branduoliniu ginklu teisina Vakarų agresyvia retorika Rusijos atžvilgiu.

Daugelį sujaudinusi kalba veikiausiai buvo skirta tiek vidinei, tiek ir išorinei auditorijai. Jei pranešimas būtų adresuotas vien NATO, jį būtų buvę galima perduoti Rusijos vadovų grandine, ir Vakarų šaltiniai žvalgyboje ir gynyboje, be abejonės, jį iš karto būtų gavę. Nepaisant akivaizdaus silpnumo ir negebėjimo įvykdyti net menkos dalies savo pradinių planų, Vladimiras Putinas grasina eiti va bank. Negana to, RF prezidentas sąmoningai kalba dviprasmiškai, ir, nepaisant grasinamo tono, šiuo atveju jo pareiškimai nėra išimtinai apie branduolinę ginkluotę. Rusiškos vadinamosios sulaikymo pajėgos nėra tik branduolinis arsenalas, bet ir įprastos didelio nuotolio atakų sistemos.

Bideno administracija į numanomą Putino blefą sureagavo šaltai. Kovo 1 dieną, atsakydamas į klausimą, ar amerikiečiams reikėtų nerimauti dėl branduolinio karo, Bidenas tiesiai atsakė*: „Ne“. Londone DB Gynybos ministras Ben Wallace irgi pareiškė*, kad Putino grasinimas buvo nukreipiamas manevras, turėjęs išgąsdinti Vakarus. Bendrai Vakarų lyderiai Kremliaus grasinimus priėmė gan ramiai.

Nepaisant to, Putino veiksmai išgąsdino daugelį analitikų ir apžvalgininkų visame pasaulyje, ir ne veltui. Kai branduolinės valstybės lyderis kalba apie pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą, tai sunku nuleisti juokais. Ypač, jei tas lyderis kontroliuoja didžiausią pasaulyje branduolinį arsenalą ir dar tuo pačiu metu atlieka karinį įsiveržimą į kaimyninę suverenią valstybę. Žemėje iš viso yra apie 13 tūkstančių branduolinio ginklo vienetų, esančių devynių šalių arsenaluose. Ir, remiantis vertinimu, publikuotu „Mokslininkų-atomininkų biuletenyje“, Rusija turi daugiau nei 1500 kovinių galvučių, strateginėse tolimo nuotolio sistemose, ir beveik 3 tūkstančių – rezerve.

Rusijos doktrinos plane yra kelios branduolinio ginklo panaudojimo sąlygos, ir kai kurias iš jų neseniai išsakė Dmitrijus Medvedevas: prieš Rusiją paleistas branduolinis ginklas; toks ginklas panaudojamas prieš jos sąjungininkus; įvykęs ar rengiamas svarbiausios infrastruktūros puolimas, siekiant sugadinti rusiškas sulaikymo pajėgas; bet kokia karinė agresija prieš Rusiją ar jos sąjungininkus, gresianti pačios Rusijos egzistavimui. Kalbėdamas apie branduolinę grėsmę, Putinas neakivaizdžiai nurodė „eskalacijos vardan deeskalacijos“ principą, pagal kurį Rusijos pajėgos naudotų taktinį branduolinį ginklą Europoje, kad užbėgtų už akių stambiems NATO veiksmams įprastine ginkluote. Tad, dabar branduolinio ginklo panaudojimą Kremlius priima kaip galima įvykių seką. Be to, kaip pažymi* ekspertai, Rusijos karinėje vadovybėje dabar praktiškai neliko branduolinių bandymų dalyvių, iš asmeninės patirties suprantančių, ką tai reiškia, ir galinčių tą supratimą perduoti politinei valdžiai.

„Nedidelis branduolinis karas“ nepavyks

Kare niekuomet nepavyksta visko numatyti. Šaltojo karo metu JAV ir Sovietų Sąjunga kelis kartus prisiartino prie branduolinio karo. Ir daugumą tų kritinių situacijų sukėlė žmogaus klaidos. Tada Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos branduolinius ginklus vertino kaip pagrindinę sulaikymo priemonę — ji buvo tokia visa griaunanti, kad jos panaudojimas buvo praktiškai neįsivaizduojamas. Garantuoto abipusio sunaikinimo doktrina, pagal kurią nė viena iš šalių branduolinio karo laimėti negalės, rėmėsi tarpusavio supratimu.

Dabar ir Rusija, ir JAV turi taktinių branduolinių ginklų, kurių griaunamoji galia kur kas mažesnė nei bombos, numestos ant Japonijos 1945 metais. Tačiau ekspertai pastebi, kad mažesnė griaunamoji galia gali puoselėti atominės kontrolės iliuziją, kai iš tiesų jo naudojimas gali peraugti į pilnavertį branduolinį karą. Ginkluotės sutartys mažesnių kovinių galvučių praktiškai nereguliuoja, todėl atominės valstybės jas kuria ir platina kaip tinkamos. Ir jeigu Kubos raketų krizė truko vos 13 dienų, tai karas Ukrainoje vyksta jau daugiau nei mėnesį, ir nepanašu, kad greitai baigsis. Be to, dauguma branduolinių valstybių skirtingus branduolinius ginklus vertina vienodai, ir jei Rusija panaudotų nors kokį branduolinį ginklą, tai rodytų, kad Maskva pasirengusi panaudoti bet kokį branduolinį ginklą. Tai yra, „branduolinė deeskalacija“ praktiškai virstų egzistenciniu iššūkiu pasauliui, į kurį būtų atitinkamai atsakyta.

Stambi Princetono universiteto simuliacija, nagrinėjanti branduolinę eskalaciją tarp Rusijos ir JAV, numatė, kad pirmosiomis tokio konflikto valandomis nuo „akis už akį“ smūgių žūtų 90 milijonų žmonių.

Ankstesnių simuliacijų rezultatai nė kiek ne menkiau verčia atsikvošėti — net jeigu atliekamas vienas perspėjamas šūvis, jis baigiasi branduoliniais smūgiais į miestus.

Istorikas, knygos apie Kubos raketų krizę „Minutė iki vidurnakčio“ autorius Michaelas Dobbsas tvirtina, kad ginčuose apie dabartinės krizės pavojų praleidžiama esmė. Johnas Kennedy'is ir Nikita Chruščiovas buvo racionalūs aktoriai, tačiau, nepaisant to, vos nesukėlė pasaulinės katastrofos. Gi Putinas ne tik menkiau politiškai apribotas už savo sovietinius pirmtakus, kuriems teko skaitytis su Politbiuru, tačiau ir vadovauja gerokai silpnesnei šaliai, nei Sovietų Sąjunga. Jei Putinas nėra racionalus priešininkas, tai sulaikymo politika gali nepavykti. „Branduolinį žaidimą su višta racionalūs žmonės visada pralaimės,“ — sakė Beatrice Fihn, Tarptautinės kampanijos už branduolinio ginklo likvidavimo (ICAN) vykdomoji direktorė.

Rusijos stebėtojai ir nusiginklavimo ekspertai sutaria, kad Putino polinkis mojuoti branduoliniu ginklu atspindi jo silpnumą ir nusivylimą — ne geriausi branduolinės valstybės lyderio bruožai. Šalies ekonomiką po 14 metų stagnacijos kamuojama Vakarų sankcijų ir priklauso nuo energijos išteklių rinkos svyravimų. Putinizmas vis labiau kliaunasi represijomis, o armija, panašu, stiprios ir baisios statusą prarado. Vietoje modernizuotos armijos, po ilgametės valstybinės žiniasklaidos bravados pasaulis išvydo armiją, kariaujančią praėjusio amžiaus karą, negailinčią jaunų kareivių — vakarykščių moksleivių — gyvybių. Ir galybe ją daro tik branduolinis arsenalas.

Bideno administracija siekia išvengti eskalacijos ir branduolinio pavojaus augimo. Nei NATO, nei JAV neplanuoja* siųsti kariuomenių tiesiai Ukrainon, vietoje to siųsdami ginkluotę ir kitaip palaikydami Ukrainą. Ekspertų nuomone, tokie veiksmai gali būti svarbūs branduolinio karo prevencijai, nepaisant žmonių aukų. Tačiau klaidų ir apsiskaičiavimų sukelta eskalacija, buvusi pagrindiniu Kubos krizės grėsmės šaltiniu, nemenką riziką kelia ir dabar.

Jei Rusija panaudotų masinio naikinimo ginklą, tai išprovokuotų tarptautinį atsakomąjį smūgį, ir galbūt netgi tiesioginį NATO įsikišimą. Tai galėtų peraugti tiek į platų karą, tiek ir į tolesnę branduolinę eskalaciją — tokių pasekmių Kremlius vargu ar pageidauja. Branduolinis smūgis gali padėti laimėti karą su Ukraina, tačiau menkai tikėtina, kad bus naudinga Rusijai ar padės Vladimirui Putinui likti valdžioje.

Tačiau maža grėsmė nėra tas pats, kas nulinė grėsmė. Putino valdžiai branduolinis variantas gali pasirodyti ne tokiu tabu, kaip Vakarų stebėtojams. Rusijos smūgis Tarptautiniam labdaros centrui prie Lenkijos pasienio ir Kremliaus grasinimai taikytis į vykstantį per šį rajoną tiekimo transportą iš Vakarų kelia rimtą nerimą ir įtampą. Tiesioginio susidūrimo grėsmė tvyro ore, juk Vakarai iš esmės vykdo finansinį karą prieš Rusiją. Ir jis veikia — Rusijos ekonomikos griūtis gali ne tik prilygti SSRS griuvimo 1991 m. šokui, bet ir jį perspjauti. Tačiau kol Europa nepaskelbs energijos išteklių importo embargo*, Rusija ir toliau gaus po ~$ 1,1 mlrd. per dieną.

Karės Ukrainoje tęsiasi ilgiau, nei tikėjosi Kremlius, o ir pradinių lūkesčių visai neatitinka: logistikos problemos, priešiškai nusiteikę gyventojai, nesutinkantys okupantų su gėlėmis, ir netikėtai stiprus Ukrainos priešinimasis. Pasak* „Medusa“ šaltinių, pirmosiomis įsiveržimo dienomis ir rusų kariškiai, ir pats prezidentas Vladimiras Putinas manė, kad „specoperacija“ vyks gan lengvai — ir nesitikėjo tokio ukrainiečių pasipriešinimo. Atrodo, abi pusės artinasi prie pato, o užsitęus karui, didėja statymai ir branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė.

„Kadangi šis karas ir jo pasekmės pamažu silpnina įprastas Rusijos pajėgas, Rusija, tikėtina, vis labiau kliausis savo branduolinio sulaikymo priemonėmis, signalizuodama Vakarams ir projektuodama jėgą savo vidinei ir išorinei auditorijai“, — Pentagono ataskaitoje parašė JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybos direktorius generolas leitenantas Scottas Berrieris.

Dar viena nerimo priežastimi yra dvasinė ir psichologinė Vladimiro Putino būklė. Stulbinamas jo beatodairiškumas įsiveržimo į Ukrainą metu sukėlė gandus, kad Rusijos prezidentas gali būti praradęs ryšį su realybe. Jo pareiškimas, kad žmonių išrinkta Ukrainos valdžia, kuriai vadovauja žydų tautybės buvęs komikas, yra „fašistinė“ ir „nacistinė“, savo absurdiškumu apstulbino tarptautinę bendruomenę. Jo retorika kasdien vis aštrėja, o posėdžių įrašai kelia nerimą.

Kai kas svarsto, kad jo protą veikia izoliacija, kurios Rusijos prezidentas ėmėsi dėl COVID-19, ir bendravimo ratas, apribotas apsaugininkais ir „raudonais aplankais“ nešinais patarėjais. Artimiausioje jo aplinkoje – vien griežtos linijos šalininkai, ir jam perduodama informacija, kaip matome, toli nuo realybės. Per savo valdymo dešimtmečius Vladimiras Putinas iš aplinkos pašalino visus, kurie galėtų būti jam nelojalūs, kas galėtų pasakyti jam „ne“. Taip jis neteko visos adekvačios ekspertizės ir save bei šalį įstūmė į padėtį be išeities.

Pradėta „specoperacija“ buvo blogai suplanuota, rėmėsi neteisingais pradiniais duomenimis, o jos tęsimas gresia visapusiškais didžiuliais ir beprasmiais praradimais. Rusijos armija primena milžiną molinėmis kojomis. Tai, kas valstybėje puvo dešimtmečius, kritinėje situacijoje išsiveržė laukan.

Nerimą stiprina ir daugelio Rusijos propagandistų vieši pareiškimai, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimas – nieko baisaus, o šalies valdžia, panašu, žiūri savo pačių* propagandą. Dar 2021 metų gruodį, laidos „60 minučių“ eteryje Valstybės dūmos deputatas Michailas Deliaginas pareiškė: „Branduolinis grybas gali iškilti virš Ukrainos, o NATO vėliava — ne“. Vasario 27 dieną Dmitrijus Kiseliovas savo programą pradėjo glausta Rusijos branduolinio arsenalo apžvalga. „Mūsų povandeniniai laivai gali paleisti daugiau nei 500 branduolinių kovinių galvučių, kurios garantuotai sunaikins JAV ir dar visas NATO šalis. Kam mums pasaulis, jeigu jame nėra Rusijos? Putinas juos perspėjo. Nesistenkite įbauginti Rusijos“, — apibendrino jis.

Putinas akligatvyje

Chatham House* analitinio centro tarptautinio saugumo programos direktorė Patricia Lewistvirtina: „Darome prielaidą, kad taikos metu Rusijoje veikia valdžios saugiklių sistema. Todėl, norėdamas turėti galimybę paleisti branduolinį ginklą, Vladimiras Putinas privalo pakeisti statusą iš taikos į karą, iš čia ir frazė „pervedė savo pajėgas į ypatingą karinio budėjimo statusą“. Manau, mes tikriausiai tai pavadintume kovine parengtimi, tačiau dėl kalbos ir terminologijos skirtumų tai sudėtinga. <…> Žinoma, jis nori mus įbauginti. Ir galvoju, Rusija seniai suprato, kad Vakarai rusiško branduolinio ginklo bijo kur kas labiau, nei Rusija bijo vakarietiško, ir manau, tai tiesa“.

JI pridūrė: „Vakarietiškose doktrinose atsakomojo smūgio branduoliniu ginklu prieš įprastinius galimybė numatoma, tačiau tai laikoma kraštutine priemone. Per paskutinius dešimtmečius buvo jausmas, kad Putinas, drauge su [Šiaurės Korėjos lyderiu] Kim Čen Inu ir [buvusiu JAV prezidentu] Donaldu Trumpu, — žmonės, galintys paleisti branduolinį ginklą. Tad, toks neprognozuojamumas buvo visada… Nenoriu pervertinti, bet ir numenkinti nenoriu“.

Akivaizdus ir netikėtas ginkluotųjų pajėgų silpnumas ir ekonomikos griūtis, tikėtina, Rusijos lyderiams, laikantiems Rusiją didžia imperija, tačiau susiduriantiems su priešinga realybe, sukėlė kognityvinį disonansą. Dabar aišku, kad Kremliaus „mažo pergalingo karo“ planas rėmėsi jo ir propagandos sukurta fikcija.

Pajėgų atitraukimą nuo Kyivo Kremlius pristatė kaip nuolaidą, siekiant „padidinti tarpusavio pasitikėjimą“. Tačiau akivaizdu, kad ten puolimas užstrigo, o kai kur atremtas ukrainiečių pasipriešinimo. Vladimiras Putinas šio karo nelaimės, o susiklosčiusi padėtis be išeities yra funkcinis pralaimėjimo ekvivalentas. Vertinant Rusijos kariuomenės efektyvumą, kuo ilgiau tęsis karas, tuo daugiau nuostolių ji patirs. Rusijos armijos trūkumus apsunkina tarptautinės bendruomenės pastangos tiekiant ginklus Ukrainai, ir tai, galbūt vienintelis karas istorijoje, kai nukentėjusi valstybė turi daug daugiau technikos, nei iki karo.

Tokie autokratai kaip Putinas linkę supainioti savo valdymo pratęsimą su asmeniniu išgyvenimu. Savo valdymo įamžinimas bet kokia kaina, netgi rizikuojant branduoliniu karu, visiems kitiems neleistina, tačiau jiems racionalu. Ir pavojingiausias scenarijus — kai Vladimiras Putinas įgintas kampan, be galimybės atsitraukti ir jaučiantis, kad jam nėra ko prarasti. Žmonijos likimas staiga atsirado netvirtose izoliuoto, dezinformuoto ir potencialiai neadekvataus autokrato rankose.

Mažai tikėtina, kad Putinas dabar rimtai svarsto savižudišką branduolinio ginklo panaudojimo prieš Vakarų šalis aktą. Tačiau yra kai kurie nerimą keliantys įvykiai, kuomet ribotas jo panaudojimas įmanomas. Dabar tiesioginės amerikiečių ir rusų kariuomenių konfrontacijos rizika gali būti menka, tačiau padauginus šią riziką iš X mėnesių ir galinčių netinkamai susiklostyti dalykų skaičiaus, matematiškai ji pasirodys gan aukšta. Chaosas sukuria nesuskaičiuojamas klaidų galimybes.

republic.ru

Komentarai ()