Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje prasidėjo civilių evakuacija iš rusų okupuoto Mariupolio plieno gamyklos „Azovstal“. Per kelias dienas pavyko iš ten saugiai išvesti 500 fabriko slėptuvėse nuo bombų besislėpusių žmonių. Sergejaus Kuzmenkos – „Azovstal“ gamybos paruošimo meistro – šeima viena iš tų, kurioms pavyko išgyventi masinius artilerinius apšaudymus ir antskrydžius 500 kilogramų sveriančiomis bombomis.

Sergejus kartu su žmona, dukra ir mama gamykloje atsidūrė kone nuo pat pradžių. Laimei, visiems galiausiai pavyko ištrūkti į Zaporižę. Praėjus kelioms dienoms po įsikūrimo saugioje vietoje S. Kuzmenka papasakojo, kaip jam pavyko išgyventi tame tikrų tikriausiame pragare.

– Kai prasidėjo karas, kaip atsidūrėte toje slėptuvėje nuo bombų, esančioje po pačia gamykla?

– Vasario 24 dieną, kaip visada, kėliausi ketvirtą ryto į darbą. Rytinio rajono pusėje pradėjo šaudyti, tas garsas mus visus ir išbudino. Kėliausi ir vykau į darbą. 5.30 val. jau pasirodė naujienų apie pirmuosius sprogimus visoje šalyje. 6.20 val. paskambinau žmonai, liepiau ruoštis, ir pajudėjom į Rytinį. Žmona atsikėlė ir per kelias valandas suruošė dukrą, seserį, daiktus, viską sukrovė į mašiną ir išvažiavo АС2 kelio kryptimi. Ten prie Mangušo mūsų vasarnamis, planavome apsistoti ten. Apie pietus pasirodė informacijos, kad apšaudomas Rytinis, o gamyklos vadovybė nusprendė atidaryti gamyklą saviems žmonėms, septynioms dienoms.

Buvo atidaryti vartai, galėjo įvažiuoti viso gamyklos personalo automobiliai, jeigu tik jiems reikia patekti į slėptuvę nuo bombų. Mes išvažiavome į vasarnamį, bet po poros dienų supratome, kad Urfuzas jau užimtas, Tokmake vyksta mūšiai. Niekas nesitikėjo puolimo iš pietinio fronto. Keliai iš miesto jau nebebuvo saugūs, buvo apšaudomi. Važiuoti nebesaugu, todėl teko grįžti. Prisiglaudėme pas draugus, ten gyvenome iki kovo aštuntosios.

– Kovo 2 dieną dingo elektra ir ryšys?

– Man atrodo, kad jau kovo pirmąją. Pirma dingo elektra, tada ir vanduo. Kovo penktąją nebebuvo ir dujų. Ir prasidėjo problemos su parduotuvėmis. Mūsų rajone buvo viena parduotuvė, ten iš visų taškų suveždavo produktus, žmonės stovėdavo ilgose eilėse. Pavyzdžiui, teko prastovėti pusketvirtos valandos, kad galėtume nusipirkti sulčių (vandens jau nebuvo). 3-4 dienomis smarkiai lijo, tirpo sniegas. Mes rinkome tą lietaus vandenį, pylėme į vonią, kad būtų kuo nupilti tualeto turinį. Teko virinti, nes geriamo vandens jau nebuvo.

– Kada žmonės pervargo ir pradėjo plėšti parduotuves?

– Greičiausiai viskas prasidėjo kovo 4-5 dienomis. Policija dar patruliavo mieste, stabdė marodierius su pilnais vežimėliais. O paskui jau tai tapo masiniu reiškiniu: vogė ir plėšė viską iš eilės, nuo maisto prekių parduotuvių iki stomatologijos kabinetų. Absoliuti anarchija. Žmonės blaškėsi po miestą ieškodami vandens, krito kaip musės nuo rusų kulkų. Toks likimas ištiko vieną mano kolegą iš to paties skyriaus – žmoną nužudė, o pats buvo sunkiai sužeistas, dabar kažkur nekontroliuojamoje teritorijoje, jei dar gyvas.

– Kada pradėjo bombarduoti miestą? Meras pasakojo, kad rusai specialiai naikino elektros ir vandens tiekimo infrastruktūros objektus, todėl vanduo ir dingo.

– Mes kovo 8 dieną atvykome į „Azovstal“ slėptuvę, bet jau kelios dienos prieš tai gatvėse voliojosi lavonai, vakarinėje dalyje. Tuo metu mūšiai jau vyko Senojo Krymo rajone.

– Sakote, kad žmonės žūdavo kažkur eidami?

– Tada kariai po miestą judėjo nedaug. Turėjo savo pozicijas prie įvažiavimo į miestą, o rusai tiesiog chaotiškai šaudė į viską aplinkui. Mūsų kariai tada saugojo įvažiavimą į pagrindinį kelią Epicentro rajone. Jau skraidė lėktuvai, prasidėjo bombardavimai.

Kai nuvykome į gamyklos slėptuvę nuo bombų, mūsų buvo beveik šešiasdešimt. Dar po savaitės ar dviejų ten atvežė dar septynis žmones.

– Papasakokite, kas tie žmonės, besiglaudę slėptuvėje?

– Žiūrint, kurie. Mes buvome 1972 metais apleistame ceche. Pati slėptuvė ­kvadratinė patalpa su sutvirtintomis kolonomis. Viskas, kaip priklauso, turėjome tris išėjimus: pagrindinį ir du avarinius. Durys specialios, nesusprogdinamos. Slėptuvė nuo bombų iš esmės labai geras dalykas, aišku, jeigu nereikia ten būti nuolat. Sprogimai sprogimais, o mes girdėdavome tik vibraciją.

– Slėptuvė nuo bombų yra po kiekvienu pastatu?

– Gamyklos teritorijoje iš viso kelios dešimtys tokių slėptuvių. Kito cecho slėptuvė buvo primityvesnė – tiesiog reikia nusileisti du aukštus žemyn ir ten ta patalpa. Kitame ceche vienas aukštas žemyn ir rūsys. Durys taip pat metalinės, bet ne tokios tvirtos konstrukcijos.

– Jos tarpusavyje nesusisiejančios?

– Ne, tai atskiri cechai, jie išsibarstę po visą gamyklos teritoriją.

– Ar buvo slėptuvėje vandens, elektra?

– Dalis slėptuvių turėjo savo generatorių, mūsiškis generatorius neveikė. Mums padėjo kariai – atvežė akumuliatorių, lupo juos nuo šilumvežių. Mums tų įkrautų akumuliatorių pakakdavo 2-3 dienoms. Buvo atvejų, kai nespėdavo mums atvežti, ir kelias paras tekdavo tūnoti tamsoje prie žvakių. Laimei, gamykloje visur buvo labai daug dezinfekcinio skysčio. Jis degus, tad padegdavome ir turėjome, kaip ir pasišildyti, ir arbatos išsivirti.

– O kaip dėl maisto ir vandens?

– Mūsų slėptuvėje nuo bombų iš pradžių buvo visai nemažai produktų, sunešė cecho darbuotojai. Be to, mes ir patys išlįsdavome į administracines patalpas, ten juk buvo valgykla, o ten nemažai maisto atsargų. Ir mums tų atsargų pakako iki kovo pabaigos. Visgi, gauti maisto nebuvo paprasta – reikėjo kažkaip nukakti iki tos administracijos, o juk bombardavo be atvangos. Vyrai susirinkdavo ir bėgdavo, o apšaudymai nesiliaudavo. Bėgi iš visų jėgų mažiausiai dešimt minučių, o per tą laiką tekdavo po du ar tris kartus leistis kur į rūsius – bombardavo lėktuvai.

Dabar dėl vandens. Kol nebuvo sunaikintos paskutinės elektros tiekimo linijos, gamyklos vadovybė vandeniu aprūpindavo šildymo katilus. Prie mūsų slėptuvės buvo tokia katilinė. Stovėjo penkis kubus vandens talpinančios cisternos – techninis vanduo, rankoms nusiplauti, apsiprausti. Be to, gamykla aprūpina karščiausių cechų darbuotojus geriamu vandeniu buteliukuose, tokie reikalavimai. Per pamainą vienam darbuotojui turi atitekti du litrai tokio vandens. Tas vanduo buvo laikomas pačiuose cechuose, mes juo ir naudojomės.

– Kovo 8 dieną atvažiavote, o kada išvažiavote?

– Iš ten išėjome gegužės pirmąją. Prie mūsų kovo 10 dieną prisijungė dar viena šeima, tada dar po dešimties dienų dalis žmonių išvyko. Kovo 12 dieną buvo apgadintas mano automobilis, jis buvo nebetinkamas. Kovo 14 dieną apšaudė cechą, pažeidė stogą. Dar aštuoni automobiliai apgadinti, užblokuoti.

– Kada pradėjo ant „Azovstal“ mėtyti 500 kilogramų sveriančias bombas?

– Aktyviai bombarduoti pradėjo dar kovo 14 dieną. Turėjome išėjimą iš slėptuvės, iš pradžių maistą gamindavomės lauke. Bet nuo kovo 12-13 dienos po pirmųjų galingų antskrydžių konkrečiai prieš mūsų cechą nusprendėme, kad taip rizikuoti nebegalime. Reikia gamintis rūsyje. Buvo baisu. Nežinojai, kur pataikys.

„Azovstal“ rusai pradėjo smarkiai apšaudyti kovo viduryje. Buvo situacijų, kai uždarydavome tas sunkias duris ir tyliai sėdėdavome. Tyliai, nes melsdavomės. Be to, pataikė ir į pastatą. Vyrai gesino liepsnas, degė aukštas, visur buvo pilna dūmų, buvo labai sunku kvėpuoti.

– Kas buvo baisiausia?

– Rusijos lėktuvai skraidė ir šaudė, kur papuola. Tokia rusiška ruletė – pataikys į mus ar ne, to niekas negalėjo žinoti. Cechas sunaikintas. Apšaudė lėktuvai, minosvaidžiai, laivų artilerija. Matėme labai daug kasetinių bombų liekanų. Sugebėjo dviejų aukštų pastatą sulyginti su žeme, liko tik rūsys, kur įrengta slėptuvė. Šaudė visą laiką. „Azovstal“ bombardavo visą mėnesį.

Žmona viską žymėjosi – antskrydis ir sprogimas kas penkias minutes. Tai nesiliovė. Kaip teigia kariai, vienu metu skraido dešimt lėktuvų, suko ratus virš gamyklos teritorijos. Virš vienos slėptuvės bombos krito net kelis kartus – prie pastato išmuštas krateris, o per kitą antskrydį buvo sunaikintas ir pats bunkeris. O ten buvo karių ligoninė. Kitaip tariant, žmonės buvo palaidoti gyvi. Užduso. Žuvo daugiau nei dešimt sužeistųjų.

– O Ukrainos kariai jums padėjo?

– Nuo balandžio pradžios reguliariai, kas tris ar keturias dienas, mums atnešdavo produktų: konservų, košės, kruopų, makaronų. Kovo pradžioje vaikams net saldainių atnešdavo, cukatų. Mažiesiems ir pieno mišinukų atsirasdavo, ir sauskelnių.

– O kaip gaminotės maistą?

– Valgėme kartą per dieną – trečiai valandai dienos stengdavomės išsivirti sriubos. Septyniasdešimčiai žmonių virėme keturis kibirus sriubos. Ceche radome priemonių, iš ko pavyko susimeistrauti improvizuotą viryklę, viską nusitempėme į rūsį ir ten gamindavome maistą.

– O kiek buvo vaikų?

– 14 vaikų – pačiai mažiausiai pusė metų.

– Rusijos propagandiniai kanalai skelbė, kad gamykloje civilių nėra. O balandžio 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kalbėjosi su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu ir žadėjo, kad „Azovstal“ nebombarduos. Tą pačią dieną būta naujų antskrydžių.

– Mums atėję kariai paaiškino, kad, esą, davė nurodymą nebombarduoti. Iš tikrųjų rusai nė akimirkai nesiliovė tą darę. Iki balandžio 30 dienos nebuvo nė vienos ramesnės dienos. Daugiau ar mažiau, aviacija, artilerija, arba tiesiog laivai — bet bombardavo visą laiką. Tokios buvo ir Velykos. Supratau, kad jiems nėra nieko švento.

– Gamykla sugriauta negrįžtamai?

– Nežinau. Sunaikinta labai daug, bet įvertinti galimybes atstatyti bus galima tik pasibaigus karui.

– Truputį papasakokite apie karius. Mačiau vaizdo įrašą su sužeistaisiais – jiems buvo atliekamos operacijos, netgi amputuotos galūnės.

– Labai daug sužeistų karių. Buvo jūros pėstininkų iš Iljičiaus vardo gamyklos. Buvo policijos ir pasieniečių iš uosto. Jie glaudėsi požeminėse slėptuvėse, bet sąlygos ten iš tikrųjų siaubingos. Ant vinies laikiau pasikabinęs striukę, per tris dienas ji pasidengė pelėsiu. Ten siaubingai drėgna, nepadeda ir bandymai pravėdinti.

Medikams trūko elementaraus chorheksidino ir vandeninio peroksido, nes žaizdas reikia perrišti ir dezinfekuoti reikia kiekvieną dieną arba bent jau kas antrą dieną. Dėl tokių dalykų plyšta širdis – kaip kenčia sužeistieji, o padėti jiems niekas negali.

– O ką jums pasakojo kariai? Kaip jie laikėsi?

– Kariai laikėsi labai įvairiai. Kažkam absoliuti apatija, kad viskas prapuolė. Kiti kalba, kad reikia gintis, kovoti iš paskutiniųjų. Treti sako, kad rusai gavę įsakymą – į nelaisvę neimti, tik žudyti. Dauguma ten save laikė mirtininkais, nors gyventi ir labai nori. Daug jaunų vyrų, daug mariupoliečių. Mes su jais kalbėjomės, jiems 27-30 metų. Nori vienintelio – grįžti namo. Galų gale dauguma turi savo vaikų. Buvo atėjęs vyras – augina keturias dukras.

– O ginklų jie dar turėjo?

– Jie sakė, kad ginamės tol, kol turime kuo, o smulkmenų aš nežinau. Mes, civiliai, išgyvenome tik dėl jų – maisto produktai, elektra, informacija. Be to, vėliau kariai mums padėjo iš tos gamyklos teritorijos ir ištrūkti. Mes visi už gyvybę skolingi jiems ir tik jiems.

– Važiavote per miestą, savo akimis matėte, kas iš jo liko. Kiek suprantu, daugiau nei pusė miesto sunaikinta, tiesa?

– Taip. Išliko pavieniai mikrorajonai, jie iš dalies dar gyvenami, ten yra žmonių. Mes išėjome iš gamyklos, įsodino į autobusą, sėdėjome, laukėme. Iš namų išėjo vyras, o tas namas be stogo, jis avarinės būklės, bet jis ten gyvena. Nieko kito neturi, neturi kito pasirinkimo.

Apgadinta viskas nuo gamyklos iki rajono Leningradskij – arba sugriauta, arba apgadinta, arba be stogo. Rytinio geriausiu atveju liko pusė. Važiavome pro šalį: yra namų, kurie daugiau ar mažiau dar gyvenami, pavieniai smūgiai, arba pataikė į vieną pusę. O yra namų, iš kurių telikusi viena siena. Matėme mūsų močiutės namus – pirma laiptinė lyg niekur nieko, o antroji, kur jos butas, išdegusi. Trečią sugriovė aviacinė bomba.

– Rusijos propaganda bando sudaryti įspūdį – valo, tvarko gatves, bet štai tvarkyti lavonus liepia vietiniams.

– Тai, kad tvarko, tai ne panacėja. Viskas sunaikinta. Tik pasislėpę „Azovstal“ gamyklos slėptuvėje galėjome išgyventi. Rusai nepajėgė paimti miesto, todėl paprasčiausiai ėmėsi viską chaotiškai naikinti. Šimtai tūkstančių sviedinių. Tai buvo beatodairiškas naikinimas. Kitaip jie negalėjo.

Pati idėja – padaryti kuo įmanoma daugiau žalos, palaužti žmones, palaužti jų mintis, palaužti karius. Štai stovi namas, o iš jo nieko nebelikę. Devynaukštis, visų aukštų plytos atsidūrusios pirmame. Kaip taip? Kas ten buvo? Kas tame name turėjo būti tokio, ką reikėjo taip sunaikinti, sušaudyti, sulaužyti?

– O jums teko pabuvoti tame filtravimo lageryje?

– Teko. Mus išvežė gegužės pirmąją, pasodino į autobusą, turėjome važiuoti į Bezymenojė kaimą. Sulaukėme dar dviejų autobusų, dar septyniasdešimt žmonių įsodino. Nuvažiavome, o ten liepė laukti, tuoj, esą, viskas bus aišku. Marino laiką, marino, o į tualetą – tik su karine palyda. Tada vedė į apklausas. Vyrus ir moteris atskirai. Išsivedė mane, liepė išversti kišenes, viską parodyti. Reikėjo atiduoti telefoną. Patikrino telefoną, peržiūrėjo nuotraukas, skambučius – kas kam, nešiojamąjį kompiuterį įjungė, po jį pasirausė.

Prasidėjo pati apklausa: kur sėdėjote, kiek ten buvo žmonių, kur slepiasi kariai, kokią techniką ten turi, ką apie juos žinote, kokios pravardės, ar pažįstate kažką iš prokuratūros, policijos, gal kažką iš pasienio apsaugos. Išrengė iki apatinių. Apžiūrėjo, apčiupinėjo. Su žmona kalbėjau – ir moteris išrengė iki apatinių, liepė liemenėles nusisegti, į kelnaites žiūrėjo. Tokio lygio pažeminimą teko patirti, išrausė visus daiktus.

Paėmė pirštų atspaudus, delnų, nufotografavo. Keturis kartus ratu visus krėtė, viskas truko kokią pusantros valandos.

Su mumis buvo dvi jaunos merginos: vienai 22 metai, o kitai penkiolika. Ta vyresnė – policijos darbuotoja. Devintą valandą atėjo ir ją išsivedė. Vėliau, kai jau ėjome lauk, paklausėme, kas ir kaip. Ji su ašaromis akyse atsakė: „Pas mane rado karinių veiksmų dalyvio pažymėjimą“. O ji tokio tikrai neturėjo. Tada ją išvežė nežinoma kryptimi. Daugiau mes jos nebematėme.

Dešimtą valandą vakaro apgyvendino palapinių miestelyje. Davė valgyti, ir sugulėme miegoti. Šeštą ryto susidarė Raudonojo Kryžiaus ir Jungtinių Tautų kolona, turėjome vykti į Zaporižę. Iš viso atvažiavo penkiasdešimt autobusų. Iš jų pilni buvo vos trys.

– Neišleido žmonių?

– Tai žmonės, kuriems pavyko suspėti ten nusigauti. Pirmieji išvyko balandžio 30‑ąją, o antrasis reisas – gegužės pirmąją. Dar kone šimtą žmonių prigriebė pakeliui. Tikrai ne visi išvyko į Zaporižę, dalis nusprendė pasilikti „Donecko Liaudies Respublikoje“, vykti į Rusiją.

– Kiek pasiliko „Donecko Liaudies Respublikoje“?

– Tiksliai žinau, kad aštuoni žmonės, bent jau kiek mačiau – kelios šeimos, kurios nepanoro į Ukrainą. Su vyru kalbėjau, sakė, kad Rusijoje turi giminių, pas juos ir važiuos. Tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Sakyti, kad jie ten viską darė, kad tik važiuotume į Rusiją, negaliu, nes taip nebuvo. Kaip suprantu, taip buvo dėl to, kad viską kontroliavo Jungtinės Tautos.

Per Mariupolį rusai neišleidžia autobusų tik todėl, kad nori sulaikyti žmones.

– Norite pasakyti, kad neišleidžia norinčių išvykti?

– Neleidžia. Mano sesuo iki pat dabar dar ten. Jau tris savaites bando ištrūkti, ir vis nesėkmingai. Daug žmonių jau seniai negali ištrūkti. Rusams ten žmonės reikalingi, žmonės, kurie galės dirbti, tvarkyti, utilizuoti lavonus. Be to, manau, kad jų valdžia supranta, kad anksčiau ar vėliau Mariupolio ateis išlaisvinti. Jiems reikalingas gyvas skydas, jiems reikia už kažko pasislėpti ir t.t.

– Ką žmonės kalba apie rusus? Kam visa tai?

– Situacija tokia, kad Mariupolio žmonėms labai sunku, jie juk neturi prieigos prie jokios patikimos informacijos. Ten esantiems teigiama: Mariupolis juk bus rusų, Kyjivas ir Maskva dėl to jau susitarė. Zaporižę jau tuoj tuoj užims.

Charkivą ir Dniprą jau paėmė. Jiems pasakoja, kad Rusija laimi visais frontais, ir jums nėra ko čia draskytis. Ir jūs nesidraskykite, gyvenkite čia sau ramiai.
Aš žmonėms, kiek pajėgiu, aiškinu, kad tai netiesa, kad jiems meluoja. Atsirado informacinis vakuumas, juk ryšys nutrūko dar kovo pradžioje, netraukia net Ukrainos radijo, antenos sunaikintos. Užtat nuo kovo pradžios pradėjo gaudyti „Luhansko liaudies respublikos“ radijo bangas.

Okupuotose teritorijose žmonės praranda viltį. Su į Zaporižę išvažiavusiais ryšius palaikome: jeigu anksčiau dar kažko nesuprato, tai dabar jau įsisąmoninę, kad atėjo agresorius. Keičiasi mąstymas. Ir tai džiugina. Tauta pradeda formuotis ir ima vadovautis viena nuomone.

Komentarai ()