1975 metų gruodį Steve Sasson'as kartu su savo kolegomis pagaliau susiruošė išbandyti naująjį įrenginį, kurį jie surinko Ročesterio mieste vienoje kompanijos "Kodak" laboratorijoje. "Tai" buvo ganėtinai keistas skaitmeninių elektroninių grandynų rinkinys. Patys išradėjai iš paskutiniųjų stengėsi save įtikinti, jog tai buvo naujos kartos nešiojamas fotoaparatas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Jam buvo pritaikytas naudotas "Super 8" videokameros objektyvas. Keistojo darinio šone buvo primontuotas pramoninis skaitmeninis magnetinių kasečių įrašymo įrenginys. Pridėkite dar 16 nikelio kadmio baterijų, ypač nestabilią naujo tipo CCD vaizdo matricą, keitiklį analogas-kodas, "pasiskolintą" iš skaitmeninio voltmetro, keletą tuzinų skaitmeninių ir analoginių grandynų, visi sulituoti ant kokio pustuzinio spausdintinio montažo plokščių, ir turėsite supratimą apie tai, kaip patys kūrėjai tuo metu interpretavo nešiojamo elektroninio fotoaparato konstrukciją.
Tačiau tai buvo fotoaparatas, su kuriuo fotografuojant nereikėjo fotojuostos. Vaizdas buvo užfiksuojamas naudojant CCD matricą; po to jis buvo skaitmenizuojamas ir gautoji informacija išsaugoma standartinėje magnetinėje kasetėje. Įrašymo ciklas trukdavo 23 sekundes. Nuotraukoms peržiūrėti kasetę reikėdavo išimti ir patalpinti į savadarbį (taip pat pirmąjį tokio tipo) įrenginį. Šis buvo sudarytas iš kasetės skaitytuvo ir specialaus kadrų formuotuvo. Formuotuve 100 nuotraukos vaizdo linijų buvo interpoliuojama į 400 linijų ir po to buvo generuojamas NTSC standarto video signalas, siunčiamas tiesiai į televizorių.
Pademonstravus fotoaparato veikimą vidiniam kompanijos personalui, pradėjo kilti nauji klausimai. Argi kas nors gali norėti peržiūrėti savo nuotraukas televizoriuje? Kaip patogiai nuotraukas saugoti? Kaip atrodytų elektroninis fotoalbumas? Kada tokio tipo įrenginius būtų galima pateikti vartotojams? Nors paskutinį klausimą bandyta buvo spręsti taikant Mūro dėsnį (pagal jį buvo preliminariai vertinama, jog vartotoją šis produktas pasieks per laikotarpi nuo 15 iki 20 metų - kas kaip parodė istorija buvo ganėtinai tikslu), konstruktoriai neturėjo jokių minčių kaip įveikti visus likusius klausimus. Tada viskas užsibaigė tuo, jog buvo parašyta vidinė kompanijos ataskaita, o išradimas 1978 metais buvo užpatentuotas (US 4,131,919). Iki vartotojams skirto gaminio dar teko palaukti porą dešimtmečių.