Lietuvis sukūrė įrenginį, kuris šildo patalpas degindamas vandenilį (Video) (28)
Šiauliečio Alfredo Dauliaus pirmoji profesija – fizikos mokytojas. Vėliau gyvenimas atvedė prie juvelyro darbo stalo. Čia jis susipažino su vandeniliu – pigiomis ir nekenksmingomis dujomis, kurias vyras įsigudrino „įkinkyti“ į patalpų šildymo darbą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Degantis vanduo
„Jau 25 metus, dirbdamas juvelyru, deginu vandenį, t. y. jo sudedamąsias dalis: vandenilio ir deguonies dujas (HHO). Šis dujų mišinys, lyginant su kitomis dujomis, naudojamomis buityje, pramonėje, yra unikalus – tereikia tik vandens, poros šaukštų sodos ar kalio šarmo ir nesudėtingo prietaiso, vadinamo elektrolizerio, per kurį, leidžiant elektros srovę, vanduo virsta į šias dujas“, – pasakojo A. Daulius.
Prieš kelerius metus jam atėjo į galvą mintis: o kodėl nesugalvojus prietaiso, kuris, vandeniliu galėtų pavyzdžiui šildyti patalpą?
Išradėjas neslepia – tai nėra unikali idėja pasauliniu mastu. Pasidomėjęs internete, jis surado daug tokių bendraminčių, kurie jau daug metų eksperimentuoja su šių dujų mišiniu. A. Daulius teigia, kad tai ypač populiaru JAV: ten įrenginius montuoja ne tik paprasti žmonės, bet ir didelės įmonės. Yra ir komercinių variantų, kuriuos galima nusipirkti.
Vandenilis naudojamas kaip priedas automobilių kuro taupymui, įvairioms šildyklėms, metalo virinimui, litavimui, pjovimo darbams. Vyras pasakojo, kad net rado vandenilio deginimo principu pardavinėjamą viryklę maistui ruošti.
Universalus įrenginys
„Prietaisas ne tik atkartoja matytų panašių gaminių savybes, bet ir yra unikalus. Pirmiausia savo universalumu. Jam galima naudoti ne tik 220V maitinimą, bet ir 12V nuolatinę srovę, tad jis gali tarnauti ir automobilyje, taupant kurą. Taip pat jį naudoju tauriųjų ir spalvotų metalų litavimo darbams. Vandenilio dega labai aukšta (temperatūra net 3000°C), degdamas išskiria kelis kartus daugiau šilumos nei pvz. gamtinės dujos.
Šiam mano sukurtam prietaisui, naudojamam kaip šildyklė, reikalingas galingumas yra 0,4 – 0,7 kW. Tad jis gali dirbti nuo vadinamųjų žaliųjų energijos šaltinių-saulės baterijų, nedidelės vėjo jėgainės. Argi ne puiku – vėjas virsta į šilumą, skirtą mūsų būstui!? Kuo didesnis vėjas žiemą – tuo šilčiau namuose!“, – entuziazmo neslėpė išradėjas.
Konkrečiai šis prototipas galėtų 20 kv. m kambario temperatūrą pakelti 2 laipsniais per valandą.
Pasak jo, šis šildymosi būdas naudojant vandenilį yra unikalus tuo, kad degimo procese nenaudoja patalpoje esančio deguonies, nes ji yra mišinio sudedamoji dalis. Reiškia, „neatima“ iš mūsų deguonies, skirto kvėpuoti. Degimo produktas yra vandens garai, kurie yra netgi naudingi, nes drėkina patalpą.
„Ir, kas svarbiausia, deginant šį mišinį, nereikalingas kaminas, nes, dar kartą pasikartosiu, nėra jokių smalkių, suodžių, o tik tyro vandens garai“, – pridūrė A. Daulius.
Tik prototipas
Paklaustas, ar toks įrenginys galėtų pakeisti įprastus lietuviams šildymosi būdus – malkas arba centrinį šildymą gamtinėmis dujomis, A. Daulius teigė, kad tokio galingumo aparato gali nepakakti, bet įmanoma jį perdaryti į galingesnį: reiktų galią pakelti iki 3 kW. „Jeigu naudosime įprastą elektros energiją, turint omenyje jos kainą, tikriausiai toks įrenginys ir neatsipirktų. Remiantis energijos tvermės dėsniu, energijos niekada nelaimėsi. Kiek panaudosi – tiek ir gausi, netgi dalį prarasi, nes nėra pasaulyje įrenginių, kurių naudingumo koeficientas būtų 100 proc.
Jei įrenginio maitinimo šaltiniu taptų saulės arba vėjo jėgainės situacija galėtų būti kitokia. Šios technologijos per pastaruosius metus juk smarkiai atpigo. Jų pagaminta energija iš karto gamina dujas ir jas galima deginti – ir investicijos gaunasi santykinai nedidelės. Naudojant jų energiją patalpas taip šildyti tikriausiai jau apsimokėtų“.
Tiesa, įrenginiui kuro – vandens – reikia labai nedaug. Šiaulietis sako, kad jam tinka bet koks vanduo, tiesiai iš krano, o įrenginys veikdamas ant 3 kW galios per valandą sunaudotų tik 35 ml vandens (tai prilygtų maždaug dviems valgomiesiems šaukštams vandens).
A. Daulius kelis kartus pabrėžė, kad jo sukurtas įrenginys – tik prototipas. Vyras jį kūrė vakarais apie pusantrų metų.
Įrenginio jis nevadina stebuklu ar tobulu šildymo būdu, tiesiog norėjo pasidalinti savo idėja su Lietuvos žmonėmis, paskatinti juos ieškoti naujų būdų problemoms spręsti.
„Tiesą sakant, toks vyraujantis konservatyvumas ir paskatino mane sukurti kažką naujo. Šį mano įrenginį reiktų priimti kaip galimybių demonstravimą, o ne konkretų pasiūlymą įsigyti. Aš jo nepardavinėju, nes tai tik prototipas, bet jo galimybės yra plačios. Noriu jas pristatyti visai Lietuvai, kad atsilieptų tie, kurie taip pat kažką panašaus kuria,“ – sako juvelyras.
Jis neslėpė, kad planuoja ir toliau domėtis šio įrenginio galimybėmis ir jį tobulinti, bet apie serijinę gamybą dar negalvoja.
Ar nebijo, kad taip pademonstravus visai Lietuvai, kažkas ims, susikurs ir užpatentuos? „Nebijau. Jei jau kažkam labai reikia – lai vagia. Ir kaži ar tai būtų vagystė. Juk pačios dujos ir jų deginimas naudojamas pasaulyje labai seniai. Aš tik apsidžiaugčiau, jei kažkas iš lietuvių sukurtų kažką puikaus“, – teigė A. Daulius.
Abejoja naudingumu
Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekanas Rimantas Raudonis nenustebo išgirdęs apie įrenginį, bet abejoja jo naudingumu. „Paprasčiau būtų panaudoti metaną. Teoriškai toks įrenginys gal ir įmanomas, bet elektrolizuojant vandenilį naudojame energiją. Sunaudodami kažkokį kiekį energijos, juk vis tiek gauname mažiau energijos, nes turime praradimus, nes joks įrenginys neturi 100 proc. naudingumo koeficiento“, – sakė R. Raudonis.
„Naudojant saulės energiją, kai gauta energija iškarto būtų panaudota elektrolizei, galbūt ir apsimokėtų, bet tam reiktų didelio ploto, kurį turėtume užstatyti tokiomis saulės baterijomis. Galbūt labiau apsimoka tame plote ką nors auginti: rapsus, biokurą?
Aš galiu garantuoti, kad tas įrenginys yra neefektyvus. Jau 50 metų žinoma ši technologija. „Apollo“ kosminė programa veikė panašiu principu, tik ten naudojo vandenilio kuro elementus, nes deginimas yra pats neefektyviausias energijos gavimo būdas. Nors tuos vandenilio elementus energijos atžvilgiu vis tiek neapsimokėjo gaminti, bet toje situacijoje tai pravertė, nes reikėjo masiškumo, didelių kiekių energijos iškelti ir skraidinti raketoms,“ – pasakojo R. Raudonis.
